Skudučiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Skudučiais atliekama sutartinė. Groja Vaiguva, Tolminkiemyje 2007 m.

Skudučiai, skudutės, skudai, skurdučiai, skurdutės, skurgučiai, tūteklės, tutučiai – lietuvių liaudies pučiamasis instrumentas (švilpiamasis aerofonas) – uždara daugiavamzdė fleita. Skudučių komplektą sudaro keletas įvairaus dydžio uždarų ir tam tikru būdu suderintų medinių vamzdelių. Tai grupinis kolektyvinio muzikavimo instrumentas. Tradicinius kūrinėlius skudučiams visuomet atlieka kelių atlikėjų grupė (nuo 2-jų iki 7-ių). Vienu skudučiu išpučiamas tik vienas apibrėžto aukščio garsas. Analogiški instrumentai (nesurišti individualūs skudučiai) gyvuoja Suomijoje ir Karelijoje (vyhellysputki), Šiaurės Rusijoje (kuviklės arba kugiklės), Rumunijoje (fifa), Šveicarijoje (tudele), taip pat Centrinėje Afrikoje. Jiems giminingi surišti grupiniai skudučiai, gyvuojantys Ramiojo vandenyno Polinezijos ir Melanezijos salynuose (ypač paplitę Saliamono salose), Lotynų Amerikoje (Andų regione – siku, quena, Panamoje), Pietų, Pietryčių ir Centrinėje Afrikoje, Gruzijoje (Lančami, soinari). Skudučiams giminingos ir įvairios Pano fletos atmainos – surišti individualūs skudučiai – sen. graikų ir romėnų syringa (syrinx), kinų (p’ai xiao), rumunų najus (nai), Užkarpatės huculų svirilės, lenkų multankos ir kt.

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skudučiai gali būti gaminami iš:

Instrumentas gaminamas iš 2-3 cm skersmens ir 7-15 cm ilgio vamzdelių. Gaminant iš skėtinių augalų, skudučio vamzdelis išpjaunamas taip, kad viršutinis galas būtų atviras, o apatinis užsibaigtų bambliu. Viršutiniame gale padaromos dvi įstrižos nuopjovos, viena mažesnė, kita didesnė. Gaminant iš medžio, ruošinio viduje išgręžiama arba išdeginama ertmė, paliekant 2-3 mm sieneles. Viršutinis vamzdelio galas iš abiejų šonų įžambiai nupjaunamas. Apatinis instrumento galas aklinas arba uždarytas slankiojamu ar neslankiojamu kamščiu.

Grojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skudučių komplektą sudaro 5-8 vamzdeliai. Kiekvienu jų grojama atskirai ir kiekvienu vamzdeliu išgaunamas vienas apibrėžto pastovaus aukščio tonas. Skudutis pučiamas laikant jį vertikaliai, žiotis priglaudus prie apatinės lūpos.

Derinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniau skudučiai buvo derinami iš klausos ir iš akies. Derinant skudučius naudoti buityje randami daiktai. Norint skambesį paaukštinti, į skudutį buvo įberiama žirnių ar akmenukų, įlašinama vaško. Norint pažeminti – pagilinama skudučio ertmė. Šiuolaikiniai skudučiai derinami stumdant judinamą dugnelį.

Atliekama muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skudučiuodavo dažniausiai vyrai. Senoji skudučių muzika – tik sutartinių tipo. Skudučiais grojami specialūs kūriniai, pritariama dainuojant sutartines arba grojant kitiems muzikos instrumentams. Skudučių muzika skambėdavo lauke, einant į darbus, poilsio metu, talkose, pabaigtuvėse, jaunimo pasilinksminimuose.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Marija Baltrėnienė; Romualdas Apanavičius. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai.
  • Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai. Sudarė ir paruošė S. Paliulis. Vilnius: Valst. grožinės l – ros l – kla, 1959.
  • Stasys Paliulis. Sutartinių ir skudučių keliais: Tautosakininko gyvenimas ir darbai. Parengė A. Vyžintas. Vilnius, 2002.
  • Rūta Šimonytė-Žarskienė. Skudučiavimas Šiaurės Rytų Europoje. Vilnius: LLTI, 2003.
  • Algirdas Vyžintas. Skudučiai. Vilnius, 1975.
  • Rūta Žarskienė. Skudučiai ir jų giminaičiai: lyginamieji tyrimai. Vilnius: Etnomuzikos institutas, 1993.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]