Balalaika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Balalaika

Styginis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija	321.321 (sudėtinis chordofonas)
Išsivystė	Vėlyvajame XVIII a.-ankstyvajame XIX a.
Garsų diapazonas

Balalaika – styginis rusų liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordiofonas. Skambinama solo, ansambliuose, orkestruose.

Korpusas trikampio formos, gaubtas arba plokščias, gaminamas iš klijuotos medienos. Turi 3 plienines stygas: pirmosios dvi suderintos unisonu a¹, trečioji e¹.

Kilmė neaiški. Pirmosios žinios apie balalaikas yra iš XVII a. Koncertinę trikampio formos balalaiką 1886 m. sukonstravo Vasilijus Andrejevas (rus. Василий Васильевич Андреев).

Lietuvoje žinoma nuo XX a. pradžios, daugiausia Žemaitijoje. Skambinta orkestrėliuose. Gamino vietiniai meistrai.

Struktūra

Šiuolaikinė balalaika būna šešių dydžių:

• pikolo
• prima
• sekunda
• altinė
• bosinė
• kontrabosinė
• subkontrabosinė (didžiausia)

Žodžio kilmė

Manoma, kad balalaika yra grynai slaviškas žodis (nors anksčiau buvo hipotezių dėl tiurkiškos kilmės), kurio sandai tokie: bala- – nuo balabonit, balalakat, talalakat („tuščiai, nerimtai groti“) + -lajka – nuo lajat, bajat („loti“, „grojant migdyti, raminti“).