Pereiti prie turinio

Skamba skamba kankliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Festivalio eisena 2010 m. ir festivalio vėliava
Festivalio eisena 2010 m. ir festivalio vėliava.

„Skamba Skamba Kankliai“ – kasmetinis muzikinio folkloro festivalis, Vilniuje vykstantis nuo 1973 m. Tai yra seniausias folkloro festivalis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio Europoje vykstančių autentiškos etninės muzikos festivalių.[1]

Dėl savo svarbos Lietuvos kultūroje 2019 m. šio festivalio tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą[2].

1973 m. spalio mėnesį Vilniaus Sporto rūmuose įvyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“. 1974 m. gegužės pabaigoje Vilniaus salėse, Kalnų parke surengtam festivaliui šį pavadinimą pasiūlė Petras Juodelė, režisieriumi tapo Vidas Aleksandravičius.

Pirmaisiais egzistavimo dešimtmečiais „Skamba skamba kankliai“ buvo vienas svarbiausių renginių, skatinusių Lietuvos folkloro sąjūdį. Tai kartu buvo viena iš pasipriešinimo sovietinei ideologijai formų. 1973–1988 m. laikotarpiu miesto žmonėms buvo svarbu vėl susigrąžinti tikėjimą lietuvių kultūros verte, atgaivinti autentiškas lietuviškas tradicijas. Festivaliai kūrė prielaidas Dainuojančiai revoliucijai.

Jau pirmuosiuose „Skamba skamba kanklių“ koncertuose be dainų ir šokių ansamblių (propaguojančių stilizuotą liaudies meną) dalyvavo ir etnografiniai ansambliai (pasisakantys už tradicinės kultūros autentiškumą). Pirmieji, vyravę festivalyje iki 1984 metų, ilgainiui buvo išstumti labai aktyvaus folkloro ansamblių judėjimo. Dabar šis festivalis puoselėja tradicinio folkloro kryptį, nors yra atviras įvairioms naujovėms.

Festivalio rengimo būdas yra savitas. Vilniuje esančių folkloro ansamblių vadovai siūlo pirmines idėjas, o po to nedidelė iniciatyvinė vadovų grupė suformuoja festivalio koncepciją. Prie šio festivalio labai aktyviai yra prisidėję Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Jonas Trinkūnas, Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė, Evaldas Vyčinas ir visi be išimties buvę bei esantys Vilniaus folkloro ansamblių vadovai.

Festivaliui panaudojamos įvairios Vilniaus erdvės. Nuo 1979 m. šiam tikslui išnaudojami Vilniaus universiteto, Alumnato ir kiti senamiesčio kiemai. Visi atėjusieji gali dainuoti ir šokti bendrame besilinksminančiųjų būryje. Festivalio koncertai vyksta ir koncertų salėse, ir jo geografija plečiasi į naujas erdves. Taip ilgainiui įsikurta Sereikiškių parke, pamėgta Bernardinų bažnyčios erdvė, Akademinio bei Jaunimo dramos teatrų salės.

„Skamba skamba kankliai“ vyksta kasmet paskutiniąją gegužės savaitę. Festivalio trukmė per laiką kito. Iš pradžių renginys trukdavo vieną dieną (sekmadienį), o po to pamažu plėtėsi iki trijų dienų, galiausiai iki visą savaitę trunkančios šventės. Per 4–6 dienas įvyksta apie 40 renginių, kurie suburia per 1,5 tūkst. atlikėjų – Vilniaus, Lietuvos etnografinių regionų, užsienio kolektyvų narių – ir per 20 tūkst. žiūrovų.[3]

Festivalio programoje šalia tradiciniais tapusių renginių – „Pasidainavimų vakaro“, „Naktišokių“, susitikimų su kaimo dainininkais, Lietuvos ir užsienio šalių ansamblių pasirodymų, instrumentinės muzikos koncertų, tautodailininkų mugės – randasi ir naujos, tradicinę muziką pristatančios formos: „Sutartinių takas“, „Tradicijų akiračiai“, „Nakties muzika“, „Festivalio kinas“, „Naktinės dūzgės“ ir kiti renginiai[4].

Dalyviai iš užsienio

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2016 metų svečiai iš užsienio

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Nalšia“ ir folkloro ansambliai „Saucejas“ (Latvija)
  • „Židan Parazol“ (Slovėnija)
  • „Go’foten“ (Norvegija)
  • Mario Di Pasquale ir Novella Di Nunzio „Zezigrad“ (Italija)
  • Hasmik Baghramyan „Tonatsuyts Folk Theater“ (Armėnija“)
  • „Bozhychi“ (Ukraina)
  • Takamasa Fujima (Japonija)

2022 metų svečiai iš užsienio

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • DiaBuBu (Lenkija)
  • Chaonia (Graikija)
  • Banga (Latvija)
  • Nøringen (Norvegija)
  • Babskyj kozačok (Ukraina)
  • From the Devil’s Punchbowl (Airija)

2023 metų svečiai iš užsienio

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Dandari (Latvija)
  • Korinda (Vengrija)
  • Vilce (Ukraina)
  • AMER-IMERI (Sakartvelas)