Pynimas
Pynimas – technologija, leidžianti iš augalinės kilmės lanksčių medžiagų (medžių vytelių, plėšų, šaknų, balanų, karnų, šiaudų grįžčių, palmių lapų) gaminti krepšius, demblius, baldus, skrybėles, varžas ir kt. namų apyvokos, žvejybos reikmenis. Pinama stačiu arba smailiu kampu.
Jau neolite buvo pinamos virvutės, dembliai, krepšiai, varžos. Daugelis tautų senovėje pindavo pastatų sienas. Seniausių pinti dirbiniai (krepšiai) žinomi iš 5500–5000 m. pr. m. e. (Egipte, Mesopotamijoje ir Palestinoje).[1] Faraono Tutanchamono kapavietėje (XIV a. pr. m. e.) rastos dvi gerai išsilaikiusios pintos kėdės. Pynimas buvo plačiai paplitęs Antikoje Viduržemio jūros pakrantėse, vėliau paplito po Europą. Kraštuose, kur aprangai naudoti gyvūnų kailiai ir odos, pynimas nebuvo toks paplitęs, nors inuitai ir aleutai iš jūržolių pynė indus, kepures, demblius. Pynimo amato išvystymas leido atsirasti audimui.[2]
Pynimas ir dabar plačiai paplitęs liaudies menas ir amatas daugelyje Afrikos, Okeanijos, Amerikos, Pietryčių Azijos tautų, kur pinti dirbiniai plačiai naudojami buityje. Kitur pynimas likęs labiau kaip tautodailės šaka, vystoma daugiausia gaminant suvenyrus.
Lietuvoje pinama iš karklų, žilvičių vytelių, lazdyno plėšų, eglių ir pušų šaknų, pušies balanų, rugių šiaudų grįžčių, liepos karnų. Pinama su yla, peiliu, adikliu spiraliniu arba kryžminiu būdais. Iš šiaudų grįžčių su lazdyno plėšomis, karklų vytelių arba šaknų spiraliniu būdu pinamos bamblės, sėtuvės, kraitelės smulkiems drabužiams sudėti, duonkubilių antvožai, cilindro pavidalo arba pūstų šonų pintinėlės. Iš eglišakių arba lazdynų kryžminiu būdu pinamos įvairios pintinės, iš vytelių ir plačių pušies balanų – doklai, iš lazdyno plėšų, karklų – kretilai, bučiai, baldai – staliukai, kėdės, krėslai, pakabinamieji lopšiai kūdikiams.
Iki XX a. pr. pintus dirbinius gaminosi patys valstiečiai, nors jau nuo XIX a. pab. kūrėsi pynimo dirbtuvės (pvz., Tado Daugirdo – Plembergo dvare). 1928 m. pynimo pradėta mokyti akluosius, nuo 1944 m. Aklųjų draugijos įmonė gamino pintus dirbinius pardavimui. Dailiuoju pynimu rūpinosi Liaudies meno draugija. Dabar pramoniniu būdu gaminami daugiausia pinti baldai, krepšiai. Įvairius suvenyrinius dirbinius gamina tautodailininkai, amatininkai.[3] Musteikos kaime kasmet rengiama pynimo stovykla.[4]
-
Rusų valstiečiai pina krepšius -
Lietuviška sėtuvė -
Pinti baldai -
Indėnų mivokų pintas krepšys
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ [1]
- ↑ Плетение,Большая советская энциклопедия, T. XX (Плата—Проб). – Москва: Советская энциклопедия, 1975
- ↑ Juozas Kudirka. Pynimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ [2]