Marškiniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tradiciniai moteriški norvegių marškiniai

Marškiniai – užsegamas viršutinis medžiaginis drabužis. Istoriškai pradžioje marškiniai buvo dėvimi vyrų kaip apatiniai drabužiai. Vėliau marškiniai išplito kasdieninėje veikloje ir pradėti dėvėti ne tik vyrų, bet ir moterų.

Pačius seniausius pasaulyje marškinius yra atradęs anglų egiptologas William Matthew Flinders Petrie – lininiai marškiniai buvo rasti iš pirmos egiptiečių dinastijos netoli Tarkano, datuojami apie 3000 m. p. m. e.

Marškiniai būna įvairių tipų ir yra dėvimi įvairiomis progomis – laisvalaikiu, politikoje, šventėmis, kartu su įvairiomis uniformomis, įvairiose sporto šakose (pvz., tenise polo marškinėliai) ir pan.

Laisvalaikio tipo marškiniai būna be susegimų ir sagų, vadinami marškinėliais.

Vyriški darbiniai lietuvių marškiniai

Tradiciniai lietuvių marškiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moterų marškiniai visose Lietuvos etninėse srityse būdavo siuvami tik iš balto lininio audeklo, XIX a. II pusėje – ir iš medvilnės. Būdavo ilgomis rankovėmis, stačia arba atlenkiama apykakle, dažniausiai paprasčiausio tunikinės formos kirpimo, rečiau – kitokio kirpimo. Viršutinė dalis siuvama iš plonesnės, apatinė – iš šiurkštesnės medžiagos. Marškiniai buvo žemiau kelių. Rankovėms audžiamas siauresnis, kaip tik rankovės pločio audinys. Išeiginių marškinių apykaklėms, antims, rankogaliams skirtas plonesnis audinys netgi buvo ne namų darbo, o perkamas. Marškinius moterys siuvo pačios rankomis. Viršutinius drabužius, ypač vyrams siūdavo keliaujantys siuvėjai.

XX a. pradžioje šie marškiniai virsta apatiniais. XIX a. pabaigoje sutrumpėja rankovės, pagilėja iškirptė, po I pasaulinio karo atsiranda marškinių be rankovių.

Vyriški marškiniai buvo siuvami iš tokių pat medžiagų, kaip ir moterų. Marškiniai neilgi – sulig nuleistos rankos riešu arba plaštaka. Nešiojami dvejopai: išleisti ant kelnių ir sukišti į vidų. Palaidi marškiniai būdavo sujuosiami austine ar pintine juosta. Pirmasis nešiojimo būdas būdingas aukštaičiams (slavų kultūros įtaka, tada jie buvo ir šiek tiek ilgesni), antrasis – žemaičiams. Pastarasis nešiojimo būdas vėliau, pradedant XX a. II dešimtmečiu, išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Ant kelnių išleistais marškiniais kartais dėvima tik karštomis šienapjūtės ir rugiapjūtės dienomis. Senieji vyrų marškiniai nebuvo puošiami.

Vyrų marškinių puošyba plinta tik XIX a. II pusėje, kai sermėgas išstumia surdutai, o vėliau ir klasikinio kostiumo švarkai, atidengę marškinių krūtinę. Vyriškus marškinius puošė tais pačiais būdais, kaip ir moteriškus, tik mažiau, kukliau.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šidiškienė I., 1997, Lietuvos etnologija (II) // Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje
Commons-logo.svg

Vikiteka