Pereiti prie turinio

Elton John

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Elton John

Eltonas Džonas 2011 m.
Biografija
Pilnas vardasReginald Kenneth Dwight
Gimė1947 m. kovo 25 d. (78 metai)
Pineris, Midlseksas, Anglija
KilmėJungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė
Veiklamuzikantas · dainų autorius · kompozitorius
Instrumentaivokalas · pianinas · gitara
Aktyvumo metai1962–dabar
Įrašų kompanijaPhilips · Congress · DJM · Uni, Paramount · MCA · Geffen · Rocket · Island · Mercury · Island Def Jam
Svetainėeltonjohn.com

Seras Eltonas Džonas (Sir Elton Hercules John; tikrasis vardas Reginald Kenneth Dwight; g. 1947 m. kovo 25 d. Pineryje, Midlsekse, Anglija) – Jungtinės Karalystės populiariosios muzikos atlikėjas, pianistas ir kompozitorius. Nuo pat 1967-ųjų kuria muziką su savo dainų tekstų autoriumi Bernie Taupin. Bendrai jiedu parašė daugiau kaip 30 albumų. Eltonas yra pardavęs daugiau nei 300 milijonų visų įrašų kopijų, dėl ko laikomas vienas sėkmingiausių ir daugiausiai uždirbančių atlikėjų visame pasaulyje.[1][2] Daugiau kaip 50 jo dainų yra patekusios į Top 40, įskaitant net septynis iš eilės albumus, kurie Jungtinėse Valstijose pasiekė pirmąsias vietas. Jo singlo „Candle in the Wind“, skirto 1997-aisiais pagerbti princesę Dianą per jos laidotuves, kopijų buvo parduota daugiau kaip 33 milijonų – tai pats perkamiausias singlas Jungtinėje Karalystėje bei Jungtinėse Valstijoje. 1998 m. dainininkui suteiktas sero titulas.

2018 m. paskelbė apie paskutinį savo turą, prieš atsistatydinimą. Šis turas, nominuojamas egzotiškiausiu, ekstravagantiškiausiu paskutiniuoju Eltono Džono turu, po daugiau nei pusę amžiaus atlikėjas vėl grįžta į savas vėžes baigdamas savo muzikinę karjerą ir finišuodamas kaip vienas žymiausių pasaulio dainų kūrėjų ir atlikėjų. Pavadinimą šiam turui Eltonas išrinko pagerbiant jo albumą „Goodbye Yellow Brick Road“. Šis turas prasidėjo nuo 2018 m. rugsėjo 8 d. ir žada trukti apie trejus metus.[3]

2019 m. gegužę kino teatruose pasirodė biografinis Eltono Džono filmas, pavadinimu „Rocketman“, kurio kūrimu apsiėmė „Paramount Pictures“.[4] Filmą režisavo tas pats režisierius Dexter Fletcher, dirbęs su Queen filmu „Bohemijos rapsodija“. Pagrindinį vaidmenį atlieka Taron Egerton'as, įkūnijęs Eltoną Džoną.[5] 2019 m. gegužę kartu su Taron'u jis įrašo dainą „(I'm Gonna) Love Me Again“, skirtą filmui. Spalio 15 d. išleido savo pirmąją oficialią autobiografinę knygą, pavadinimu „Me“.[6]

Muzikinė karjera

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvasis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eltono tikrasis vardas – Redžinaldas Kenetas Dvaitas, jis gimė 1947 m. kovo 25 d. Pineryje, Midlsekse (Anglija) ir buvo vyriausias Stanley Dwight (m. 1991), bei vienintelis Sheila Eileen (m. 2017) vaikas. Redžinaldą socialiniame būste užaugino seneliai iš motinos pusės. Jo tėvai susituokė 1945 m., kuomet persikėlė gyventi į netoliese esantį sudurtinį namą. Ten mokėsi „Pinner Wood Junior“, „Reddiford“ ir „Pinner County Grammar“ mokyklose, bet metė mokslus būdamas 17-kos, kad galėtų daugiau skirti dėmesio muzikai. Šiam pradėjus rimčiau galvoti apie muzikinę karjerą, jo griežtas tėvas, kuris tarnavo Karališkose oro pajėgose, ėmė stengtis nukreipti jį į bankininkystę. Eltonas yra teigęs, kad jo pašėlę pasirodymai ir kostiumai buvo atsakas į jo suvaržytą vaikystę.[7] Nors kita vertus, abu tėvai turėjo ryšį su muzika, jie pirkdavo ano meto atlikėjų albumus, o pats Eltonas prisimena, kaip 1956 m. jį patraukė rokenrolas, kai motina nupirko Elvio Preslio bei Bill Haley & His Comets įrašų.

Eltonas Džonas pradėjo groti savo senelės pianinu dar būdamas visai mažas, o dar nepraėjus nė metams, jo motina išgirdo jį grojant Winifred Atwell`os „The Skater's Waltz“ pagal savo klausą. Pasirodęs per vakarėlius ir šeimos susitikimus, dar būdamas 7-erių Eltonas pradėjo lankyti pianino pamokas. Būdamas 11-kos jis gavo stipendijos paramą mokytis Karališkoje muzikos akademijoje. Pasak jo mokytojo, Eltonas lyg koks gramofonas sugebėjo gerai atkartoti keturių puslapių ilgio Georgo Frydricho Hendelio kūrinį, kurį išgirdo tik pirmą kartą. Kitus penkerius metus jis lankė šeštadienio pamokas akademijoje, centriniame Londone, ir pripažino, kad jam tikrai patiko groti Frederiko Šopeno bei Johano Sebastiano Bacho kūrinius, taipogi giedoti chore, bet nebuvo toks uolus klasikinėje muzikoje. Kaip jis teigia, jis buvo iš tų mokinių, kurie galėdavo atlaidžiau žiūrėt į mokslus, bet išlaikyti gerus pažymius. Kartais Eltonas praleisdavo pamokas ir vietoj to važinėdavosi Londono metro. Jo motina, nors ir buvo griežtoka, buvo džiugesnė nei jo tėvas ir buvo gerai nusiteikusi. Dėl to, kad Eltono tėvo visiškai nedomino jo muzikiniai užsiėmimai ir pats dažnai nesimatydavo su savo sūnumi, Eltonas buvo auginamas savo motinos bei senelės iš motinos pusės. Kai jo tėvas grįždavo namo, jis dažnai bardavosi su jo motina, kas Eltoną labai neigiamai paveikdavo. Deja, kai jam buvo keturiolika, jo tėvai išsiskyrė. Jo motina Sheila tada susituokė su vietiniu tapytoju Fred Farebrother, kuris buvo rūpestingas ir palaikantis. Eltonas jį vadino „Derf“ (jo vardas nuo galo). Vėliau jie persikėlė į butą, esantį netoli nuo pastarųjų namų. Būtent čia Eltonas pradėjo kurti dainas, kurios vedė jį į roko žvaigždės kelią. Iš tikrųjų jis čia gyveno iki pat ketvirtojo albumo.

Nuo baro pianisto iki „Bluesology“ (1962–1969)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdamas penkiolikos, savo motinos ir patėvio padedamas, Eltonas savaitgaliais pradėjo groti pianinu netolimame bare „Northwood Hills Hotel“, kur turėjo naktimis groti nuo ketvirtadienio iki sekmadienio[8][9]. Bare jis buvo žinomas kaip tiesiog „Regis“ ir grodavo standartinius populiarius kūrinius, įskaitant ir Jim Reeves bei Ray Charles dainas, be to kai kurias dainas jis parašydavo ir pats[10]. Nors „Regis“ ir turėjo gerą regėjimą, jis pradėjo nešioti netikrus akinius su pastorintais viršutiniais rėmais tam, kad būtų panašesnis į Buddy Holly. 1962 m. Eltonas su draugais įkūrė grupę, pavadinimu „Bluesology“. Būdamas grupėje Eltonas skirstydavo laiką, kada groti naktimis viešbučiuose ir kada dirbti kartu su grupe. 1960-ųjų viduryje „Bluesology“ jau prisidėdavo prie tokių amerikiečių ritmenbliuzo bei soulo muzikantų kaip „the Isley Brothers“, Major Lance bei „Patti LaBelle and the Bluebelles“. 1966 m. „Bluesology“ tapo atlikėjo Long John Baldry pritariamąja grupe.

1967 m. Eltonas sutiko dalyvauti apklausoje, kurią rengė britiškas žurnalas „New Musical Express“. Jų pirmajame susitikime, Eltonas gavo vokelį su tekstais, kuriuos parašė Bernie Taupin, kuris taip pat sutiko čia dalyvauti. Eltonas sukūrė muziką Bernio tekstams ir jam nusiuntė. Nuo to laiko prasidėjo judviejų partnerystė, kuri tęsiasi iki pat šiol. Kai jie 1967 m. pirmąkart susitiko, šie įrašė judviejų pirmąją dainą „Scarecrow“. Po šešių mėnesių tuo metu buvęs Reginaldas Dvaitas pradėjo vadintis „Eltonu Džonu“, kurio vardas kilo iš dviejų „Bluesology“ narių – Elton Dean bei Long John Baldry. Oficialiai vardą jis pasikeitė į „Elton Hercules John“ tik 1972 m. sausio 7 d.[11] 1968 m. Eltonas Džonas ir Bernis Taupinas, kaip kolegos, prisijungė prie Dick James'o „DJM Records“ įrašų studijos, kur ten dirbo dainų kūrėjais ir dvejus metus rašė dainas įvairiems atlikėjams, tarp jų Roger Cook bei Lulu[12]. Bernis maždaug valandą rašydavo tekstus, o Eltonas per pusvalandį sukurdavo melodiją.

Debiutinis albumas ir kopimas į populiarumą (1969–1973)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Empty Sky“ — „Goodbye Yellow Brick Road“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eltonas Džonas koncerto 1971 m. metu

Muzikos leidėjo Steve Brown patartas, Eltonas su Berniu pradeda kurti sudėtingesnes dainas, kurias įrašinėja ir atlieka pats Eltonas. Pirmoji daina buvo „I've Been Loving You“, kurią prodiusavo Caleb Quaye, buvęs „Bluesology“ gitaristas. 1969 m. Quaye, būgnininkas Roger Pope bei bosistas Tony Murray su Eltonu Džonu įrašė dar vieną jų singlą „Lady Samantha“. Galų gale jie įrašė ir visą albumą, kuris tapo Eltono debiutiniu, pavadinę jį „Empty Sky“, nors jis ir nesusilaukė didelės sėkmės. Kitas jų albumas „Elton John“ pradedamas kurti kitais metais, į jo kūrimą įsiterpia ir aranžuotojas Paul Buckmaster'is, jo dėka albumas įgauna simfoninio roko ir gospelo akcentą. Pirmasis albumo singlas „Border Song“ Billboard Hot 100 sąraše pajėgia užkopti tik į 92-ąją vietą. Kita vertus, antrasis singlas „Your Song“ tampa jo pirmuoju hitu, užimdamas 7-ą vietą UK Singles Chart sąraše ir 8-ą vietą Amerikoje. Nors iš esmės pats albumas tapo jo pirmuoju hitiniu albumu, užėmęs 4-ą vietą Billboard 200 ir 5-ą vietą UK Albums Chart sąrašuose.[13][14]

Pirmasis jo koncertas įvyko 1970 m. rugpjūtį Trubadūre, Los Andžele (JAV), kuriame koncertavo kartu su bosistu Dee Murray ir būgnininku Nigel Olsson ir jis palydėjo juos į didesnę sėkmę. Koncepcinis albumas „Tumbleweed Connection“ buvo išleistas tų pačių metų spalį ir užėmė Jungtinėje Karalystėje 2-ąją vietą, o Amerikoje 5-ąją.[13] Koncertinis gyvas albumas „17-11-70“ (pavadintas „11–17–70“ JAV) buvo įrašytas pasirodymo „A&R Studios“ studijoje metu, Niujorke. Albumas susilaukė žaibiškos komercinės sėkmės, po to kai likus kelioms savaitėms iki oficialaus jo išleidimo, buvo neteisėtai nutekintas visas jo pasirodymas, trukęs visą valandą, nors oficialiai pasirodęs leidimas tetruko apie 40 minučių.[15] Vėliau Eltonas su Berniu kūrė garso takelį nelabai išgarsėjusiam filmui „Friends“, o galų gale 1971 m. įrašė ir ketvirtąjį studijinį albumą „Madman Across the Water“, kuris prasimušė į 8-ą vietą Amerikoje, iš kurio hitais tapo „Tiny Dancer“ bei „Levon“. 1972 m. prie E. Džono grupės prisijungė ir gitaristas Davey Johnstone, po kurio prisijungimo pradėtas kurti penktasis studijinis albumas „Honky Château“, kuris pakeitė ankstesniųjų albumų spalvas, be to albumas buvo pirmasis, kuris sugebėjo pasiekti 1-ą vietą JAV. Po jo sekė ir virtinė kitų albumų sėkmė. „Rocket Man“ ir „Honky Cat“ tapo šio albumo singlais-hitais. Tais pačiais metais įrašinėtas jau šeštasis studijinis albumas, „Don't Shoot Me I'm Only the Piano Player“, kuris pasirodė 1973 m. pradžioje. Jis buvo neįtikėtinai sėkmingas, užkopęs į pirmas vietas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Amerikos Valstijose, Australijoje bei kitose keliose šalyse.[16] Iš šito albumo nuskambėjo pirmasis Eltono hitas „Crocodile Rock“, pasiekęs JAV Billboard Hot 100 sąraše 1-ą vietą. Beveik tokios pačios sėkmės sulaukė ir „Daniel“, užėmęs 2-ą vietą JAV ir 4-ą Jungtinėje Karalystėje. Tačiau sėkmingiausias jo darbas pasirodė tų pačių metų spalį – albumas „Goodbye Yellow Brick Road“, sulaukęs daug pagyrų iš kritikų, be to sugebėjęs užimti pirmąsias vietas tiek JAV, tiek Jungtinėje Karalystėje ir išsilaikyti šioje pozicijoje porą mėnesių.[17] Ne gana to, Eltonas laikinai pradėtas laikyti glam roko žvaigžde. Iš paties jo sėkmingiausio albumo nuvilnijo eilė hitų – „Goodbye Yellow Brick Road“, „Candle in the Wind“, „Saturday Night's Alright for Fighting“, „Funeral for a Friend/Love Lies Bleeding“, o „Bennie and the Jets“ JAV užėmė 1-ą vietą.

Nauja įrašų kompanija ir pokyčiai (1974–1979)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Caribou“ — „21 at 33“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eltonas Džonas 1975 m. roko muzikos apdovanojimuose.

1974 m. Eltonas įkūrė savo įrašų leidybinę kompaniją „Rocket Record Company“. Vietoj to, kad dainas leistų vien per savo paties įkurtą kompaniją, jis pasirašė su „MCA“ 8 mln. vertės kontraktą. Tais pačiais metais „MCA“ išleido Eltono Džono geriausių dainų rinkinį, kuris pasiekė pirmąsias vietas tiek Amerikoje, tiek Jungtinėje Karalystėje ir tapo deimantiniu, pardavęs daugiau kaip 16 milijonų kopijų.[18] Tais pačiais metais Eltonas bendradarbiavo su Džonu Lenonu, sudainuodami bendrai „The Beatles“ dainą „Lucy in the Sky with Diamonds“, Lenono solinės karjeros dainą „One Day at a Time“. Pats Lenonas su Eltonu įrašo dainą „Whatever Gets You thru the Night“ savo albumui „Walls and Bridges“. Šias dainas Džonas Lenonas, paskutinį kartą koncertuodamas ant scenos, sudainuoja kartu su Eltonu Džonu, įskaitant ir bitlų dainą „I Saw Her Standing There“ Madison Square Garden sode (Niujorke). Tiesą sakant, ant scenos jis lipo tik dėl Eltonui duoto pažado, kad jei jų daina „Whatever Gets You Thru The Night“ taps singlu-hitu Amerikoje, jis turės groti kartu scenoje.[19]

Eltono naujasis albumas „Caribou“, išleistas 1974 m. tapo trečiuoju albumu jo karjeroje, patekusiu į pirmąją vietą Jungtinėje Karalystėje.[20] Tačiau gerų rezultatų sulaukė ir JAV, Kanadoje bei Australijoje. Jis įrašinėtas per porą savaičių, turų metu, jame pasirodo tokios dainos kaip „The Bitch Is Back“ bei orkestro pritariamas „Don't Let the Sun Go Down on Me“. Singlas „Step into Christmas“ išleistas dar praeitų metų lapkritį, bet pasirodo tik „Caribou“ albumo 1995 m. perdarytame leidime.[21] Britų roko grupės „The Who“ narys Pete Townshend pasiūlo Džonui roko operos filme „Tommy“ vaidinti veikėją, vardu Local Lad, o taip pat perdainuoti jų dainą „Pinball Wizard“. Įrašyta daina buvo sunkesnė už originalą ir buvo panaudota tame filme, kuris buvo išleistas 1975 m. Ji pasiekė 7-ą vietą Jungtinėje Karalystėje pagal pardavimus.

Tais pačiais 1975 metais Eltonas išleido savo autobiografinį albumą, pavadinimu „Captain Fantastic and the Brown Dirt Cowboy“, kuris užėmė 1-ą vietą Amerikos Valstijose – tai pirmasis albumas per visą istoriją, sugebėjęs Amerikos Valstijose tai padaryti. Kaip ir ankstesniuose albumuose, jis atskleidžia savo dvejopą asmenybę, o tekstų autorius Bernie Taupin dainose nupasakoja judviejų sunkius ankstyvuosius karjeros metus. Daina „Someone Saved My Life Tonight“ tapo šio albumo singlu-hitu, joje jis dainuoja apie savo gyvenimo peripetijas, mėginimą nusižudyti ir kaip buvo išsaugota jo gyvybė. Tačiau po šio albumo Eltonas jautėsi pervargęs ir nepatenkintas, jis atsisakė savo klasikinės grupės, kuri grojo nuo jo karjeros pradžios ir susidėjo iš būgnininko Nigel Olsson bei bosisto Dee Murray. Po šito sprendimo, buvo priimti dirbti nauji nariai, tarp jų ir jau seniau groję gitaristas Davey Johnstone bei perkusininkas Ray Cooper. 1975 m. birželį savo naujus narius Eltonas pristatė per koncertą, prieš 75 000 žmonių minią Londono Vemblio stadione. 1975 m. rudenį išleistas „Rock of the Westies“ albumas, kurio kryptis buvo rokas. Jo sėkmė bene tokia pat kaip ir pastarojo albumo. Vėliau Eltonas gauna savo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje. Kad atšvęstų 5 metų sukaktį, nuo tada, kai jis pasirodė dėmesio centre, Eltonas atliko dviejų naktų didelį pasirodymą, susidedantį iš keturių atskirų pasirodymų. Vietos buvo apribotos iki 500 žmonių per vieną pasirodymą, bilietus buvo galima laimėti loterijoje. Į koncertą atvykę žmonės gavo knygutę storu viršeliu, kurioje buvo surašyta Eltono grupės istorija. 1975 m. rugpjūčio 9 d. per pirmuosius kasmetinius Roko muzikos apdovanojimus, jis buvo įvardytas kaip iškilus, išskirtinis tų metų atlikėjas.[22] 1976 m. gegužę buvo išleistas jo gyvų pasirodymų albumas „Here and There“, vėliau spalį išleistas studijinis albumas „Blue Moves“, kuriame buvo jo vienas žinomesnių singlų „Sorry Seems to Be the Hardest Word“. Tačiau labiausiai sėkmės susilaukė sudainavęs duetu su Kiki Dee dainą „Don't Go Breaking My Heart“, kuri pasiekė populiarumo viršūnes JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Australijoje bei Prancūzijoje.[23]

Tas laikotarpis tarp 1970 ir 1976 m. jo karjeroje buvo itin ypatingas, per tą laiką sugebėjo išleisti 7 albumus, pasiekusius pirmas vietas JAV topuose, kažkas, ko padaryti nebuvo pavykę niekam kitam.[24] Net 6 iš jų pateko į „Rolling Stone“ 2003 m. 500 geriausių visų laikų albumų sąrašą, iš kurių aukščiausią 91-ą vietą pelnė „Goodbye Yellow Brick Road“.

Elton John 1979 m. koncerte su Ray Cooper Dubline.

1977 m. lapkritį Eltonas vieno pasirodymo metu paskelbė, kad nutraukia pasaulinius turus. Jo kolega dainų tekstų autorius Bernie Taupin pradėjo dirbti su kitais atlikėjais, jų keliai išsiskyrė. Eltonas pradėjo rečiau leisti albumus, 1978 m. pasirodė pirmasis be Bernie kurtas albumas „A Single Man“. Prie jo dirbo su nauju žodžių kūrėju Gary Osborne. Albume nebuvo nė vieno singlo, kuris būtų patekęs bent į Top 20 Amerikoje. Tačiau du singlai „Part-Time Love“ bei „Song for Guy“ pateko į dvidešimtuką Jungtinėje Karalystėje, o pastarasis vėliau pasiekia ir 5-tą vietą. 1979 m. kartu su perkusininku Ray Cooper jis išvyko koncertuoti į sovietinę Rusiją, šitaip tapdamas vienu pirmųjų vakarų atlikėjų, koncertavusių Tarybų Sąjungoje, o vėliau taip pat Izraelyje.[25][26] Visai netrukus Eltonas vėl šturmavo Amerikos dešimtukus, užimdamas 9-tą vietą su soul stiliaus daina „Mama Can't Buy You Love“, kuri buvo įrašyta dar 1977 m. ir atmesta išleidimui kompanijos „MCA“. Kuriant dainą jis dirbo su soul muzikos prodiuseriu Thom Bell.[27] Eltonas sakė, kad tai pirmasis asmuo, kuris davė jam vokalo pamokų – jis patarė Eltonui dainuoti žemesniu registru.[28] Tais pačiais 1979 m. jis išleido vieną savo nesėkmingiausių albumų „Victim of Love“, kuriame dainos įrašytos disco stiliumi. Bernie ir Eltonas nusprendė vėl susieiti kuriant kai kurias dainas, nors pilnai dirbti pradėjo tik 1983 m. Vėlgi, 1980 m. išleistas „21 at 33“ padėjo jam pakilti su daina „Little Jeannie“, užėmusia 3-ą vietą Jungtinėse Valstijose.[29]

Nuo „The Fox“ iki „Sleeping with the Past“ (1980–1989)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Elton John 1986 m. koncerto metu

1980 m. Eltonas vėl susigrupavo su bosistu Dee Murray bei būgnininku Nigel Olsson savo nemokamam koncertui, įvykusiam Niujorko Centriniame parke – į jį susirinko apie 400 000 žmonių.[30] 1981 m. išleistas albumas „The Fox“ buvo įrašinėtas tų pačių kaip ir „21 at 33“ sesijų metu, įskaitant ir tai, kad prie jo bendrai dirbo Tom Robinson bei Judie Tzuke. Vėliau išleistas ir 1982 m. albumas „Jump Up!“, kuriame buvo jo hitas „Empty Garden (Hey, Hey Johnny)“. Galiausiai 1983 m. jis pilnai susigrąžino senąją grupės sudėtį, susidedančią iš minėto bosisto Dee, būgnininko Nigel bei gitaristo Davey Johnstone. Jie įrašė Eltono devintojo dešimtmečio sėkmingiausią albumą „Too Low for Zero“. Iš albumo išėjo du singlai-hitai: „I'm Still Standing“ bei „I Guess That's Why They Call It the Blues“. Pastarojoje armonikėle grojo Stevie Wonder, daina Jungtinėse Valstijose pasiekė 4-tą vietą, o Jungtinėje Karalystėje – 5-tą. 1984 m. vedė artimą draugę ir inžinierę Renate Blauel – santuoka tetruko trejus metus.[31] Taipogi tais pačiais metais išleido naująjį albumą „Breaking Hearts“. Albumo daina „Sad Songs (Say So Much)“ buvo sėkminga, Jungtinėje Karalystėje užimdama 7-tą vietą, o Jungtinėse Valstijose 5-tą.

1985 m. kaip ir dauguma garsių atlikėjų, Eltonas irgi grojo „Live Aid“, kuris vyko Vemblio stadione.[32] Per savo pasirodymą jis sugrojo „Bennie and the Jets“, „Rocket Man“, o galiausiai „Don't Go Breaking My Heart“ su Kiki Dee. Be to, pristatė George Michael'ą (tuo metu dar grupės „Wham!“ narį), kuris pirmą kartą gyvai sudainavo „Don't Let the Sun Go Down on Me“. Tais pačiais metais išleido naują albumą „Ice on Fire“, kuriame buvo bendra daina su Millie Jackson. O 1986 m. išėjo ir „Leather Jackets“, tiesa – pats nesėkmingiausias albumas per visą jo karjerą. 1986 m. jis taip pat grojo pianinu sunkiojo metalo grupės „Saxon“ dainoms, kurios pasirodė jų albume „Rock the Nations“.

1987 m. Eltonas Džonas laimėjo bylą prieš „The Sun“, po to kai savo publikacijose jam metė klaidingus kaltinimus dėl lytinių santykių su nepilnamečiais berniukais.[33] 1988 m. pasirodė jo „Reg Strikes Back“ albumas, JAV pasiekęs Top 20, o 1989 m. „Sleeping with the Past“, iš kurio išėjusi daina „Sacrifice“ tapo jo pirmuoju singlu-hitu, pasiekusiu Anglijoje 1-ą vietą.[34]

Nuo „Sacrifice“ iki „Aida“ (1990–1999)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. jis išleido savo pirmąjį solinį singlą-hitą „Sacrifice“ iš ankstesniųjų metų albumo „Sleeping with the Past“. Daina net 6 savaites išbuvo pirmoje vietoje Jungtinėje Karalystėje. 1991 metais Eltono Džono instrumentinis kūrinys „Basque“ laimėjo Grammy apdovanojimą už geriausią instrumentinę kompoziciją. Taip pat vėliau pasirodo ir George Michael koncerte Vemblio arenoje, kur kartu jie atlieka dainą „Don't Let the Sun Go Down on Me“. Daina buvo išleista kaip singlas ir pasiekė Jungtinės Karalystės bei JAV pardavimų viršūnes.[35] Vėliau Eltonas laimėjo dar vieną apdovanojimą, šįkart – „Brit Awards“ kaip geriausias britų vyras.

1992 m. jis išleido Jungtinėse Valstijose 8-tą vietą užėmusį „The One“ albumą, iš kurio išėjo vienas jo žinomesnių hitų „The One“. Be šio hito pasirodė ir daina „Runaway Train“, įrašyta duetu su jo ilgamečiu draugu Eric Clapton. Su pastaruoju taip pat kartu koncertavo ir jo pasauliniame ture.[36] Eltonas su Bernie Taupin pasirašė sutartį su „Warner/Chappell Music“ dėl muzikos platinimo.[37] 1992 m. balandį Eltonas pasirodė koncerte Fredžiui Merkuriui paminėti, atlikdamas dainas „The Show Must Go On“ bei „Bohemian Rhapsody“ su Axl Rose kartu su Queen nariais.[38] Rugsėjį jis atliko „The One“ kartu su Axl Rose ir užbaigė ceremoniją grodami „November Rain“ su Guns N' Roses. Kitais metais jis išleido bendrą albumą „Duets“, įrašytą duetu su kitais atlikėjais. Su Kiki Dee jiedu įrašė dar vieną dainą „True Love“ (paskutinis jų duetas buvo 1976-aisiais dainoje „Don't Go Breaking My Heart“), kuri pasiekė top dešimtuką Jungtinėje Karalystėje.[39] Dar vienas įrašas bendrai buvo įrašytas su George Harrison, Bee Gees bei Eric Clapton, pavadinimu „Up The Revolution“.

Eltonas Džonas su Luciano Pavarotti (1996)

Kartu su Tim Rice 1994 m. parašė dainas „Disney“ filmui „Liūtas karalius“. Dainos „Can You Feel the Love Tonight“ bei „Circle of Life“ tapo hitais.[40] Išleidus „Liūto karaliaus“ garso takelį, jis pasiliko Billboard 200 sąrašo viršūnėse devynias savaites. 1999 m. jis tapo deimantiniu, pardavus 15 mln. jo kopijų.[41] 1994 m. Eltonas Džonas buvo įtrauktas į Rokernolo šlovės muziejų. Kitais metais jis išleido „Made in England“ albumą. Iš jo išėjo daina, tokiu pačiu pavadinimu, kuri nušvietė jo gyvenimą Anglijoje. Taip pat pripažinimą pelnė ir daina „Believe“.[42] 1996 m. kartu su Luciano Pavarotti duetu atliko dainą „Live Like Horses“, kuri pasiekė 9-tą vietą Jungtinėje Karalystėje. Tais pačiais metais išleido meilės dainų rinkinį, pavadinimu „Love Songs“. 1997 m. apsirengęs kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV atšventė savo 50-metį kartu su 500 išrinktų svečių. Vėliau kartus su Tim Rice pelnė apdovanojimų už miuziklą „Aida“. 2000 m. išleido pasirodymų koncertuose rinkinį „Elton John One Night Only – The Greatest Hits“.

„Songs From The West Coast“ ir 60-asis gimtadienis (2000–2009)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m. jis išleido naują albumą, pavadintą „Songs From The West Coast“, kurio kelioms dainoms skyrė muzikinius vaizdo klipus. Kadangi Eltonas nelabai panoro juose rodytis, šis pakvietė filmuotis kitus žymius aktorius – Justin Timberlake dainai „This Train Don't Stop There Anymore“, kuriame jis vaidina jauną Eltoną Džoną, o dainai „I Want Love“ aktorių Robert Downey Jr. 2001 m. Grammy apdovanojimuose Eltonas kartu su reperiu Eminemu duetu atliko dainą „Stan“. Po rugsėjo 11-sios teroristinių išpuolių, jis pasirodė koncerte, skirtame Niujorkui, kur atliko „I Want Love“ ir klasikinę „Your Song“ kartu su Billy Joel.[43]

Eltonas Džonas per koncertą Norvegijoje (2009)

2003 m. singlas „Are You Ready for Love“ tapo jo penktuoju singlu numeriu vienas Jungtinėje Karalystėje. 2005 m. vėl grįžo prie muzikinio teatro, sukurdamas miuziklą „Billy Elliot the Musical“ kartu su Lee Hall. Šis sulaukė teigiamo dėmesio ir pelnė kelis apdovanojimus. Tais pačiais metais velionio reperio Tupac Shakur pomirtinio singlo „Ghetto Gospel“ priedainiui buvo panaudotas fragmentas iš Eltono 1971-ųjų dainos „Indian Sunset“. 2006 m. Volto Disnėjaus kompanija įvardijo Eltoną kaip Disnėjaus legendą dėl jo įnašo į Disnėjaus filmų garso takelius. Tais pačiais metais žurnalui „Rolling Stone“ Džonas prasitarė norįs pabandyti dirbti su hip hopo bei R&B atlikėjais, tokiais kaip Pharrell Williams, Timbaland, Snoop Dogg, Eminem bei Kanye West. Pastarasis 2007 m. irgi panaudojo savo dainai „Good Morning“ Eltono „Someone Saved My Life Tonight“ fragmentą, o 2010 m. pakvietė Havajuose groti pianinu ir dainuoti naujajam kūriniui „All of the Lights“. Tų pačių metų kovą Madison Square Garden arenoje Eltonas surengė didžiulį koncertą ir atšventė savo 60-tąjį gimtadienį. Visa tai buvo rodoma tiesiogiai per televiziją, o vėliau išleistas pilnas pasirodymas DVD formatu, kuris buvo pavadintas „Elton 60—Live at Madison Square Garden“. O netrukus atsirado galimybė internetu legaliai įsigyti ir atsisiųsti muzikos iš 32-jų Eltono Džono albumų.[44] 2007 m. birželio 1 d. Džonas pasirodė Vemblio stadione princesei Dianai atminti, mat tuo metu ji būtų šventusi 46-tąjį gimtadienį. Koncerto surinktos lėšos buvo skirtos princesės labdaros fondui, kuriuos rėmė ir jos vaikai princas Viljamas bei Haris.[45] Pasirodymą atlikėjas pradėjo daina „Your Song“ ir užbaigė su „Saturday Night's Alright For Fighting“, „Tiny Dancer“ bei „Are You Ready For Love“.

2008 m. birželio 21 d. savo 200-tąjį koncertą atliko Cezario rūmuose. „The Red Piano“ pasirodymai buvo parduoti tiek DVD, tiek CD formatu tarpininkaujant per Best Buy. Šis turas užsibaigė 2009 m. balandį Las Vegase.[46] 2008 m. rugsėjį duodamas interviu žurnalui „GQ“, Eltonas atskleidė, kad ir vėl leisis į kelią su Biliu Joeliu kitąmet. Judviejų pasirodymai, vadinami „Face to Face“, prasidėjo kovo mėnesį.[47]

2009 m. Eltonas priėmė Jerry Cantrell kvietimą prisijungti prie grupės Alice in Chains įrašų sesijų.[48] Atlikėjas akompanavo pianinu įrašant dainą „Black Gives Way to Blue“, skirtą pagerbti velionį buvusį grupės lyderį Layne Staley. Pati daina buvo to paties pavadinimo albumo „Black Gives Way to Blue“ paskutinysis takelis. Albumas buvo išleistas 2009 m. rugsėjį.[49] Pasak Laynio motinos, vienas pirmųjų koncertų, kuriuose jis buvo, tai Eltono Džono, ir kad tą kartą jis buvo priblokštas pasirodymo. Cantrell'as dar pridūrė, kad Eltonas Džonas yra svarbus atlikėjas, padaręs nemažą įtaką grupei įvairiais aspektais, ypač jam asmeniškai.

Nuo „The Union“ iki „Wonderful Crazy Night“ (2010–2018)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per 52-uosius kasmetinius Grammy apdovanojimus Eltonas duetu atliko kelias dainas kartu su Lady Gaga.[50] 2010 m. birželio 6 d. jis grojo amerikiečių konservatorių apžvalgininko Rush Limbaugh ketvirtose vestuvėse, kuris atlikėjui už tai sumokėjo milijoną JAV dolerių.[51] Po vienuolikos dienų, praėjus 17 metų po paskutinio vizito Izraelyje, muzikantas surengė dar vieną pasirodymą šioje šalyje Ramat Gan stadione.[52] Tai ryžtingas žingsnis, atsižvelgiant į tai, kokie neramumai vyko Izraelyje ir kad dauguma atlikėjų atsisakė tenai koncertuoti.

2010 m. spalio 19 d. išleistas bendras albumas „The Union“, įrašytas duetu su Leon Russell. Eltonas teigė, kad šis albumas, įrašytas kartu su šiuo amerikiečių atlikėju žymi jo naują karjeros etapą, sakydamas: „Man daugiau nebereikia kurti pop dainų“.[53] 2011 m. rugsėjo 28 d. pradėjo naują pasirodymą „The Million Dollar Piano“ Las Vegase, Cezario rūmuose. Šou buvo rengiami per ateinančius trejus metus. 2012 m. vasario 3 d. atvyko pirmą kartą koncertuoti Kosta Rikoje, naujai pastatytame nacionaliniame stadione.

Asmeninis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seksualinė orientacija ir šeima

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlyvajame septintajame dešimtmetyje Eltonas buvo susižadėjęs su Linda Woodrow (paminėta dainoje „Someone Saved My Life Tonight“).[54] Tačiau jo meilė jai nebuvo nuoširdi. Vėliau, po daugelio metų, tai yra 1984 m. vedė artimą draugę ir inžinierę Renate Blauel, tačiau po kelių metų išsiskyrė. Manyta, kad ši santuoka buvo priedanga jo homoseksualumui. Dar 1976 m. per interviu su „Rolling Stone“ jis prisipažino esąs biseksualus.[55] Tačiau po skyrybų su Renate, tam pačiam žurnalui 1992 m. pasakė, kad jis jautėsi gerai, būdamas gėjumi.[56]

1993 m. užmezgė ryšius su David Furnish, buvusiu reklamos vadovu, dabar jau filmų kūrėju iš Toronto. 2014 metais, kai Anglijoje buvo įteisinta tos pačios lyties santuoka, jiedu taipogi susituokė. Dabar turi du įvaikintus sūnus.

Turtai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. balandį „Sunday Times Rich List“ paskaičiavo, kad Eltono bendra turtinė vertė yra 175 mln. svarų sterlingų (virš 198 mln. eurų). Dėl to jis užėmė 322-ą vietą tarp Didžiosios Britanijos turtingiausių žmonių.[57] 2011 m. buvo paskaičiuota, kad jo turtas siekė jau 195 mln. svarų sterlingų, dėl ko patenka į turtingiausių žmonių Britanijos muzikos industrijoje dešimtuką.[58] Be pagrindinių Eltono namų Berkšyre, jam priklauso ir rezidencijos, esančios Atlantoje, Londone, Los Andžele, Nicoje bei Venecijoje. Eltonas taip pat yra meno kolekcionierius ir manoma, kad turi vieną didžiausių privačių fotografijų galerijų pasaulyje.[59]

2000 m. jis prisipažino išleidžiantis 30 mln. per mažiau nei dvejus metus – vidutiniškai 1,5 mln. per mėnesį. Neįtikėtina, bet tarp 1996 m. ir 1997 m. jis išleido daugiau kaip 9,6 mln. svarų sterlingų savo turtui ir 293 000 – gėlėms.[60] 2001 m. birželį jis pardavė 20 automobilių per „Christie's“ aukcioną, aiškindamas tuo, kad jis niekada neturėjo progų šiais automobiliais pasivažinėti, kadangi dažnai būdavo už savo šalies ribų.[61]

Sveikata

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1975 m. atlikėjui buvo visos karjeros viršūnė; kaip tik panašiu metu padažnėjo psichotropinių medžiagų vartojimas. Vykstant „Elton Week“ Los Andžele, perdozavo kokaino.[62] Ne gana to, ilgainiui taip pat susirgo bulimija. 2002 m. per CNN interviu su Larry Kingu, jo buvo paklausta, ar šis žinojo apie Velso princesės Dianos valgymo sutrikimą. Eltonas atsakė: „Taip, žinojau. Mes abu buvome bulimikai“.[63]

Diskografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Studijiniai albumai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Albumo viršelis Informacija apie albumą
Empty Sky
Elton John
Tumbleweed Connection
Madman Across the Water
Honky Château
Don’t Shoot Me I’m Only the Piano Player
Goodbye Yellow Brick Road
Caribou
Captain Fantastic and the Brown Dirt Cowboy
Rock of the Westies
Blue Moves
A Single Man
  • Išleidimo data: 1978 m. spalio 10 d. (JK), 1978 m. spalis (JAV)
  • Vieta: #8 (JK), #15 (JAV)
  • Singlai: „Part-Time Love,“ „Song For Guy“
 Victim of Love
  • Išleidimo data: 1979 m. spalio 13 d. (JK), 1979 m. spalis (JAV)
  • Vieta: #41 (JK), #35 (JAV)
  • Singlai: „Victim of Love,“ „Johnny B. Goode“
 21 at 33
  • Išleidimo data: 1980 m. gegužės 13 d. (JK), 1980 gegužė (JAV)
  • Vieta: #12 (UK), #13 (US)
  • Singlai: „Little Jeannie,“ „Sartorial Eloquence“
 The Fox
Jump Up!
  • Išleidimo data: 1982 m. balandžio 9 d. (JK), 1982 m. balandis (JAV)
  • Vieta: #13 (JK), #17 (JAV)
  • Singlai: „Blue Eyes,“ „Empty Garden (Hey Hey Johnny),“ „Princess“
 Too Low for Zero
  • Išleidimo data: 1983 m. birželis (JK), 1983 m. gegužės 23 d. (JAV)
  • Vieta: #7 (JK), #25 (JAV)
  • Singlai: „I Guess That’s Why They Call It The Blues,“ „I’m Still Standing“,
    „Kiss The Bride,“ „Cold As Christmas (In The Middle Of The Year,“ „Crystal“
 Breaking Hearts
  • Išleidimo data: 1984 m. birželis (JK), 1984 m. birželis (JAV)
  • Vieta: #2 (JK), #20 (JAV)
  • Singlai: „Passengers,“ „Sad Songs (Say So Much),“ „Who Wears These Shoes?“,
    „Breaking Hearts (Ain’t What It Used To Be)“
 Ice on Fire
  • Išleidimo data: 1985 m. lapkritis (JK), 1985 m. lapkritis (JAV)
  • Vieta: #3 (JK), #48 (JAV)
  • Singlai: „Nikita,“ „Wrap Her Up,“ „Cry To Heaven“
 Leather Jackets
  • Išleidimo data: 1986 m. lapkritis (JK), 1986 m. lapkritis (JAV)
  • Vieta: #24 (JK), #91 (JAV)
  • Singlai: „Heartache All Over The World,“ „Slow Rivers“
 Reg Strikes Back
  • Išleidimo data: 1988 m. birželis (JK), 1988 m. birželis (JAV)
  • Vieta: #18 (JK), #16 (JAV)
  • Singlai: „I Don’t Wanna Go On With You Like That,“ „A Word In Spanish,“ „Town Of Plenty“
 Sleeping With the Past
  • Išleidimo data: 1989 m. rugsėjis (JK), 1989 m. rugpjūtis (JAV)
  • Vieta: #1 (5 savaites) (JK), #23 (JAV)
  • Singlai: „Healing Hands“, „Sacrifice“, „Club at the End of the Street“, „Whispers“
 The One
  • Išleidimo data: 1992 m. birželio 22 d. (JK), 1992 m. birželio 26 d. (JAV)
  • Vieta: #2 (JK), #8 (JAV)
  • Singlai: „The One“, „The Last Song“, „Runaway Train“, „Simple Life“
 Duets
  • Išleidimo data: 1993 m. lapkritis (JK), 1993 m. lapkričio 30 d. (JAV)
  • Vieta: #5 (JK), #25 (JAV)
  • Singlai: „True Love“, „Don’t Go Breaking My Heart“, „Ain’t Nothing Like The Real Thing“
 Made in England
  • Išleidimo data: 1995 m. kovo 20 d. (JK), 1995 m. kovo 21 d. (JAV)
  • Vieta: #4 (JK), #13 (UJAV)
  • Singlai: „Believe“, „Made in England“, „Please“, „Blessed“
 The Big Picture
  • Išleidimo data: 1997 m. rugsėjo 22 d. (JK), 1997 m. rugsėjo 23 d. (JAV)
  • Vieta: #3 (JK), #9 (JAV)
  • Singlai: „Something About The Way You Look Tonight“, „Recover Your Soul“,
    „If The River Can Bend“
 Songs From The West Coast
  • Išleidimo data: 2001 m. spalio 1 d. (JK), 2001 m. spalio 2 d. (JAV)
  • Vieta: #2 (JK), #15 (JAV)
  • Singlai: „I Want Love“, „This Train Don’t Stop There Anymore“, „Original Sin“
 Peachtree Road
  • Išleidimo data: 2004 m. lapkričio 8 d. (JK), 2004 lapkričio 9 d. (JAV)
  • Vieta: #21 (JK), #17 (JAV)
  • Singlai: „Answer In The Sky“, „All That I’m Allowed (I’m Thankful)“,
    „Turn The Lights Out When You Leave“
 The Captain & The Kid
The Diving Board
  • Išleidimo data: 2013 m. rugsėjo 13 d.
  • Vieta: #3 (JK), #4 (JAV)
  • Singlai: „Home Again“, „Mexican Vacation (Kids in the Candlelight)“, „Can't Stay Alone Tonight“
Wonderful Crazy Night
  • Išleidimo data: 2016 m. vasario 5 d.
  • Vieta: #6 (JK), #8 (JAV)
  • Singlai: „Looking Up“, „Wonderful Crazy Night“, „Blue Wonderful“, „In the Name of You“, „A Good Heart“

Bendri albumai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Garso takeliai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Friends (1971)
  • The Lion King (1994)
  • Aida (1998)
  • Elton John and Tim Rice's Aida (1999)
  • The Muse (1999)
  • The Road to El Dorado (2000)
  • Billy Elliot (2005)
  • Lestat (2005)
  • Gnomeo & Juliet (2011)

Filmografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Born to Boogie, JAV (1972) – vaidino save su Marc Bolan ir Ringo Starr
  • Tommy, JK (1975) – vaidino Pinball Wizard
  • The Muppet Show (1978) (2-asis sezonas) – svečias
  • Spice World, JK (1997) – vaidino save
  • Elton John: Tantrums & Tiaras (1997) – autobiografinis filmas
  • South Park (1998) (2-asis sezonas) – svečias (pavaizduotas)
  • The Simpsons (1998) (10-asis sezonas) – svečias (pavaizduotas)
  • The Road to El Dorado (2000) – kaip įgarsintojas
  • The Country Bears, US (2002) – vaidino save
  • Elton John: Me, Myself & I (2007) – autobiografinis filmas
  • Nashville (2016) (4-asis sezonas) – svečias
  • The American Epic Sessions (2017) – vaidino save
  • Kingsman: The Golden Circle (2017) – vaidino save
  • Rocketman (2019) – dokumentinis filmas.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Gundersen, Edna (2013-09-23). „Elton still standing for gay rights, home, Tammy Faye“. USA Today. Suarchyvuotas originalas 1 November 2022. Nuoroda tikrinta 2013-10-01.
  2. ↑ Gundersen, Edna (2013-10-03). „Russian Imam against Elton John Concert“. The Hollywood Reporter. Nuoroda tikrinta 2013-10-04.
  3. ↑ "'Farewell Yellow Brick Road' tour announced". Elton John.
  4. ↑ "Elton John Biopic 'Rocketman' Shifts Summer 2019 Release Date". Billboard.
  5. ↑ "Dexter Fletcher to direct Freddie Mercury biopic". BBC News. 8 December 2017.
  6. ↑ "Elton John’s autobiography, Me, is here" Pan Macmillan.
  7. ↑ „Inside Elton John's Troubled Relationship with His Father: 'I Never Had His Approval'“ – People.
  8. ↑ Atlanta Magazine. June 2003. p. 76.
  9. ↑ „Northwood Hills Pub – On This Very Spot“ – onthisveryspot.com Archyvuota kopija 2019-06-26 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Spectacle. Season 1. Episode 1. 2008
  11. ↑ Change of Name”. London Gazette.
  12. ↑ Vinita (2005). Profiles in Popular Music. Sura Books. p. 79.
  13. ↑ 13,0 13,1 https://web.archive.org/web/20150214060116/http://www.officialcharts.com/artist/_/Elton%20John
  14. ↑ Bernardin & Stanton 1996, p. 116.
  15. ↑ Heylin, Clinton (1996). Bootleg: The Secret History of the Other Recording Industry. New York: St. Martin's Griffin. p. 66.
  16. ↑ https://web.archive.org/web/20150214060116/http://www.officialcharts.com/artist/_/Elton%20John
  17. ↑ Redbeard (2009). "Elton John –Goodbye Yellow Brick Road". In the Studio With Redbeard, Interviews With Famous Musicians. Barbarosa Ltd. Production. pp. Studio Interview with Elton John.
  18. ↑ "RIAA – Diamond Awards" (PHP). riaa.com.
  19. ↑ Jeff Woolf, Scott Jennings and James L. Halperin (Editor) „Icons of 20th Century Music: Heritage-Odyssey Auction“
  20. ↑ "Elton John – Caribou Album". Artists.letssingit.com.
  21. ↑ Stephen Thomas Erlewine "Caribou"
  22. ↑ United Press International, "Elton John Named Rock Personality", Playground Daily News, Fort Walton Beach, Florida, 1975 m. pirmadienį, rugpjūčio 11 d. 30 tomas, nr. 159, psl. 14
  23. ↑ "Elton John Billboard Chart History" Billboard.
  24. ↑ Redbeard (2009). "Elton John –Goodbye Yellow Brick Road". In the Studio With Redbeard, Interviews With Famous Musicians. Barbarosa Ltd. Production. pp. Studio Interview with Elton John.
  25. ↑ "The International Who's Who in Popular Music 2002". p. 260. Psychology Press
  26. ↑ Bernardin, Claude; Stanton, Tom (1996). Rocket Man: Elton John From A - Z (Paperback ed.). Praeger. p. 23.
  27. ↑ "Heroes & Villains – Exclusive Interview with Thom Bell on Soul Jones Presents". Souljonespresents.com.
  28. ↑ Bernardin, Claude; Stanton, Tom (1996). Rocket Man: Elton John From A - Z (Paperback ed.). Praeger. pp. 7–8.
  29. ↑ Ed Hogan "Little Jeannie" AllMusic.
  30. ↑ Billboard Magazine. 27 September 1980. p. 36
  31. ↑ Rhiel, Mary; Suchoff, David Bruce (1996). The Seductions of Biography. p. 23.
  32. ↑ Bernardin, Claude; Stanton, Tom (1 January 1996). Rocket man: Elton John from A-Z (illustrated, revised ed.). Greenwood Publishing Group.
  33. ↑ Cozens, Claire (16 February 2006). "Elton settles Times libel case". The Guardian. London.
  34. ↑ ""Sacrifice" (1990 release), UK Singles Chart". chartstats
  35. ↑ Elton John – 30 Years of Music
  36. ↑ "Eric Clapton Tour Archive 1992 Archyvuota kopija 2015-07-13 iš Wayback Machine projekto.". Where's Eric!
  37. ↑ Philips, Chuck (4 November 1992). "John, Taupin to Ink $39-Million Publishing Pact". Los Angeles Times.
  38. ↑ Goodall, Nigel (1993) Elton John: a visual documentary p.103. Omnibus Press, 1993
  39. ↑ Goodall, Nigel (1993) Elton John: a visual documentary p.109. Omnibus Press, 1993.
  40. ↑ Billboard 30 Jul 1994. p. 136.
  41. ↑ "The American Recording Industry Announces its Artists of the Century". RIAA.
  42. ↑ Bernardin & Stanton 1996, p. 169
  43. ↑ "Concert for New York City – Various Artists"
  44. ↑ "Elton John to put entire music catalog online". Reuters. 2007 m. kovo 21 d.
  45. ↑ "Diana concert a 'perfect tribute'". BBC News.
  46. ↑ Jean-Pierre Hombach. "Elton John". p. 14. Lulu.
  47. ↑ "Sir Elton John's Weird Third Act". GQ.
  48. ↑ "Elton John joins Alice in Chains on new album". The Guardian. 2009 m. rugpjūčio 12 d.
  49. ↑ "Q&A: Jerry Cantrell of Alice in Chains". Spin.
  50. ↑ Singh, Anita (2010 m. vasario 1 d.) „Grammy Awards 2010: Lady Gaga and Sir Elton John video“
  51. ↑ "Love, etc: Rush Limbaugh marries for the fourth time Archyvuota kopija 2012-09-28 iš Wayback Machine projekto.". The Washington Post.
  52. ↑ "Elton John concert in Ramat Gan stadium begins – 17 June 2010". Ynetnews. 20 June 1995.
  53. ↑ "Elton John Teams With Leon Russell For 'Mature' New Album". Billboard. 2009 m. rugsėjo 14 d.
  54. ↑ Paul Myers (6 September 2007). It Ain't Easy: Long John Baldry and the Birth of the British Blues, page 133. Greystone Books, 2007.
  55. ↑ Jahr, Cliff (7 October 1976). "Elton John: It's Lonely at the Top". Rolling Stone.
  56. ↑ Mary Rhiel, David Bruce Suchoff, The seductions of biography. Routledge. 1996. p. 23.
  57. ↑ "Search the Sunday Times Rich List 2009". The Times. London. 26 April 2009.
  58. ↑ Evans, Tara (4 May 2011). "The top 50 richest people in music: Sunday Times Rich List". This Is Money.
  59. ↑ "Art or Porn? Elton John's Photos Seized". ABC News.
  60. ↑ "Sir Elton's £30m spending spree". BBC News. 15 November 2000.
  61. ↑ "Sir Elton to sell classic cars". BBC News. 18 April 2001.
  62. ↑ "Elton John", Biography Channel, 2005
  63. ↑ CNN.com – Lario Kingo interviu su Eltonu Džonu Archyvuota kopija 2021-02-04 iš Wayback Machine projekto.. 2002 m. sausio 25 d. (anglų k.)

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Elton John – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Elton_John&oldid=7590052"