Billy Joel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Billy Joel

Billy Joel koncerte 2006 m. lapkričio 7 d.
Biografija
Pilnas vardasWilliam Martin Joel
Gimė1949 m. gegužės 9 d. (70 metų)
KilmėBronksas, Niujorkas, JAV
ŽanraiRokas, pop muzika, klasikinė muzika
VeiklaMuzikantas, dainų tekstų autorius
InstrumentaiVokalas, pianinas, klavišiniai, gitara, armonikėlė, akordeonas
Aktyvumo metai1964–dabar
Įrašų kompanijaColumbia
SvetainėBillyJoel.com

William Martin Joel (g. 1949 m. gegužės 9 d.) – JAV roko atlikėjas, dainininkas ir dainų autorius.

Jo daina „Piano Man“, išleista 1973 m., tapo pirmuoju jo hitu. Remiantis Amerikos įrašų industrijos asociacijos duomenimis jis yra šeštas pagal parduotus įrašus Amerikoje. Jo septintojo, aštuntojo ir devintojo dešimtmečio hitai laimėjo šešis Grammy apdovanojimus ir Amerikoje buvo parduoti 150 milijonų tiražu. Joel nutraukė pop muzikos įrašus 1993 m., bet toliau tęsė koncertinius turus (kartais kartu su Elton John). Tačiau 2007 m. jis vis dėlto įrašė singlą „All my life“ ir tęsė 2006–2008 m. koncertinį turą.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viljamas Martinas Džoelis gimė Niujorke, Bronkso rajone (JAV), 1949 m. gegužės 9 d. Kai jam buvo vos vieneri, jo tėvai persikėlė gyventi į Hikvilio užmiestį Niujorke, vadinamą Long Ailandą. Ten jis užaugo, įskaitant ir jo jaunesniąją sesę.[1]

Jo tėvas Howard Joel, klasikinis pianistas ir verslininkas, gimė Niurnberge (Vokietija), žydų šeimoje. Dėl nacių puolimo, jis turėjo sprukti į Šveicariją ir tam, kad galėtų emigruoti, jam teko parduoti savo verslą. Emigruodamas, jis su šeima, pirmiausia pasiekė Kubą, kadangi tuometinė imigracijos kvota vokiečių žydams neleido jiems keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas tiesiogiai. JAV Howard'as Joelis tapo inžinieriumi, tačiau visada mylėjo muziką. Tuo tarpu, Bilio motina Rosalind gimė Brukline, Niujorke, irgi žydų šeimoje, tik jos tėvai emigravo iš Anglijos. Joelis yra sakęs, kad jo tėvai nieko nepasakojo jiems apie gyvenimą per Antrąjį pasaulinį karą. Bilis plačiau apie tuos laikus sužinojo, tik vėliau, besidomėdamas apie savo tėvo šeimą. Kai jo tėvai 1957 m. išsiskyrė, jo tėvas išvyko iš JAV į Europą, kadangi jis niekada nemėgo Amerikos, teigdamas, kad žmonės tenai yra neišsilavinę ir materialistiški. Apsigyvenęs Austrijos sostinėje Vienoje, jis sukūrė antrą santuoką.

Bilis Joelis dar būdamas mažas, tiesa, nelabai noriai, pradėjo lankyti pianino pamokas.[2] Būdamas paauglys jis pradėjo lankyti bokso pamokas savigynos tikslams.[3] Jam gerai sekėsi boksas, tačiau vėliau metė jį, po to kai lūžo nosis. Jis mokėsi Hikvilio vidurinėje mokykloje iki 1967 m. bet nebaigė jos su savo klase, kadangi grojo pianinu viename bare, kad padėtų savo motinai finansiškai. Tačiau labiausiai tai lėmė vakaras prieš privalomuosius anglų k. egzaminus, kuomet jis turėjo groti pianinu iki išnaktų, nors kita vertus, neskaitant šito, Bilis nebuvo prastas mokinys. Jam dar buvo galimybė eiti mokslus vasarą, kad galėtų gauti diplomą, bet vietoj to jis nusprendė pradėti savo muzikinę karjerą. Bilis yra sakęs, kad jei jis negali įstoti į Kolumbijos universitetą, tuomet jis eis dirbti į „Columbia Records“, kadangi ten nereikia vidurinės mokyklos diplomo (tiesą sakant jis taip ir padarė). Įdomu, kad po 25 metų, tai yra 1992 m. jis pateikė visus reikiamus darbus savo buvusios mokyklos pedagogų tarybai ir šitaip pagaliau gavo mokyklos baigimo diplomą.

Muzikinė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji metai (1965–1970)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar paauglystėje Biliui daugiausiai įtakos padarė tokios grupės kaip „The Beatles“, „The Drifters“ bei „The Four Seasons“.[4] Pamatęs bitlus ant scenos per „The Ed Sullivan Show“, jis nusprendė siekti karjeros muzikoje. Per interviu jis pripažino, kad užteko vos vieno The Beatles pasirodymo, kad pakeistų jo gyvenimą. Iki tol jis nė neįsivaizdavo savęs grojančio roką. Tačiau jis pasiryžo eiti tuo keliu, mat labai troško groti roko grupėje. Pačioje pradžioje jis prisijungė prie tuometinės grupės, vadinamos „Echoes“,[5] kuri užsiėmė britų invazijos kūrinių pergrojimu (angl. covers). Grupė pradėjo įrašinėti dainas 1965 m. Tuo metu, būdamas 16-kos Bilis grojo pianinu ant kai kurių kūrinių, kuriuos leido „Kama Sutra Productions“, o prodiusavo Shadow Morton. Joelis sugrojo dainos „Leader of the Pack“ demo versijai, kuri po to tapo „The Shangri-Las“ grupės hitu.[6]

Vėlyvaisiais 1965 m. Echoes pakeitė savo pavadinimą į „Emeralds“, o netrukus į „Lost Souls“. Tačiau 1967 m. Bilis paliko grupę, kad prisijungtų prie „The Hassles“ – iš Long Island kilusią grupę, kuri sudarė kontraktą su „United Artists Records“.[7] Po pusantrų metų jie jau buvo išleidę keturis singlus ir du albumus (The Hassles ir Hour of the Wolf) – visi buvo komerciškai nesėkmingi. 1969 m. Joelis su Jon Small paliko grupę ir sukūrė savo duetą, vadinamą „Attila“. 1970 m. liepą jie išleido debiutinį albumą tokiu pačiu pavadinimu. Deja, jų grupė iširo, po to kai Jon Small'as sužinojo apie Bilio ir jo žmonos Elizabeth draugystę.[8]

„Cold Spring Harbor“ ir „Piano Man“ (1970–1974)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bilis Joelis pasirašė kontraktą su įrašų kompanija „Family Productions“ (priklausančia Artie Ripp), su kuria jis įrašė savo pirmąjį studijinį albumą „Cold Spring Harbor“ (pavadinimas kilo nuo Long Island esančios vietovės). Artie Ripp'as teigia išleidęs 450,000 JAV dolerių, padėdamas Joeliui.[9] Vis dėlto, nepaisant šitokio įdirbio, albumas buvo įrašytas pernelyg dideliu tempu, todėl jis tapo grynu nusivylimu tiek technine, tiek komercine prasme.[10] Iš albumo išėjusios dainos „She's Got a Way“ ir „Everybody Loves You Now“ po kurio laiko atsiradusių Bilio fanų liko nepastebėtos, tad jos buvo perdainuotos 1980 m. gyvuose pasirodymuose ir įtrauktos į albumą „Songs in the Attic“. Galiausiai 1983 m. buvo išleista perdaryta albumo „Cold Spring Harbor“ versija, kur buvo ištaisytos ankstesnės techninės klaidos.

1971 m. gale jis pradėjo savo pirmąjį, Cold Spring Harbor turą, su savo tuometine grupe, susidėjusia iš Rhys Clark (būgnai), Al Hertzberg (gitara) ir Larry Russell (bosinė gitara). Jie koncertavo JAV bei Puerto Rikoje, atlikdami įžanginį pasirodymą anų laikų atlikėjams ir grupėms kaip „The J. Geils Band“, „The Beach Boys“, „Badfinger“ bei Taj Mahal. Joelio pasirodymas Puerto Rikos „Mar y Sol Pop Festival“ festivalyje sulaukė išskirtinio dėmesio. Biliui buvo pasiūlyta jo pasirodymą įtraukti į Mar Y Sol dainų rinkinį „Mar Y Sol: The First International Puerto Rico Pop Festival“, tačiau jis atsisakė. Kad ir kaip būtų buvę, su laiku žmonių dėmesys Joelio muzikai vis tiek augo.[11] 1972 m. pavasarį Filadelfijos radijas WMMR-FM pradėjo groti gyvai Bilio sugrotą „Captain Jack“, kuris tapo pogrindiniu hitu Jungtinės Valstijos rytų pusėje. Herb Gordon, dirbęs „Columbia Records“, nugirdo Joelio dainas, tad sužavėtas pasiūlė jį kompanijai. Bilis sėkmingai pasirašė kontraktą su „Columbia“ 1972 m. ir persikėlė į Los Andželą (Kalifornija). Ten jis nugyveno tris metus.[12]

Bilio Martino vardu jis šešis mėnesius dirbo administracinėje ložėje, grodamas pianinu. Čia dirbdamas Bilis parašė savo žinomiausią kūrinį „Piano Man“, kuris buvo apie ano baro lankytojus.[13] Nors ir turėjo pasirašęs naują kontraktą, jis vis dar oficialiai priklausė „Family Productions“. Artie Ripp perleido pirmąjį Joelio kontraktą „Columbia“ leidėjams. Walter Yetnikoff, tuometinis CBS/Columbia prezidentas, nupirko teises į ankstyvąsias Bilio dainas, perduodamas visas teises jam kaip dovaną gimtadienio proga.[14][15] Pirmuoju Joelio albumu, išleistu „Columbia Records“ tapo 1973 m. „Piano Man“. Neskaitant silpnų pardavimų, daina „Piano Man“ (tokiu pačiu pavadinimu kaip ir albumas) tapo Bilio gyvų pasirodymų klasika. Tačiau nuo tų metų jo pritariamosios grupės sudėtis pasikeitė. Nors Joelio kūryba ir toliau sulaukdavo vis daugiau dėmesio.

„Streetlife Serenade“ ir „Turnstiles“ (1974–1977)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1974 m. Bilis įrašo antrąjį savo studijinį albumą su „Columbia Records“, bendrai tai trečiasis studijinis albumas – „Streetlife Serenade“. Tuo metu jo vadybininkas buvo Jon Troy, senas draugas iš Niujorko. Vėliau Troy buvo pakeistas jo žmonos Elizabeth.[16] Albume yra nuorodų į amerikietiškus priemiesčius. Albumas labiausiai pasižymėjo su savo hitu „The Entertainer“, pasiekusiu 34-tą vietą JAV. Šią dainą Joelis parašė kaip sarkastišką repliką į tai, kad radijas sutrumpino „Piano Man“ dainą. Vis dėlto, visumoje albumas laikomas vienas jo silpnesnių darbų, o ir pats Joelis nelabai mėgsta jo.

Diskografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nr. Albumas Metai
1. Cold Spring Harbor 1971
2. Piano Man 1973
3. Streetlife Serenade 1974
4. Turnstiles 1976
5. The Stranger 1977
6. 52nd Street 1978
7. Glass Houses 1980
8. Songs in the Attic (gyvai) 1981
9. The Nylon Curtain 1982
10. An Innocent Man 1983
11. The Bridge 1986
12. Концерt (gyvai) 1987
13. Storm Front 1989
14. River of Dreams 1993
15. 2000 Years – The Millennium Concert 2000
16. Fantasies & Delusions 2001

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://web.archive.org/web/20120804181324/http://www.wnyc.org/shows/heresthething/2012/jul/30/transcript/
  2. https://web.archive.org/web/20071013200823/http://www.mortonestrin.com/alumni.php
  3. http://losangeles.cbslocal.com/2013/12/17/kennedy-center-honors-billy-joel-the-piano-man-in-a-new-york-state-of-mind
  4. Tamarkin, Jeff. "Joel, Billy." Oxford Music Online [Oxford UP]. Oxford University Press, n.d. Web. October 5, 2015
  5. "Billy Joel Biography". Sing365.com.
  6. Joel with Howard Stern on Sirius Radio Bluebird Reviews! November 24, 2010.
  7. Joel, Billy. [1]. Oxford Music Online, June 15, 2015.
  8. Proefrock, Stacia. "Attila". AllMusic.
  9. Goodman, Fred (March 1991). "An Innocent Man". Spy: 73.
  10. "Cold Spring Harbor – Billy Joel: Awards". AllMusic.
  11. Bordowitz, Hank (2006). Billy Joel: The Life and Times of an Angry Young Man. Billboard Books. p. 39.
  12. Erlewine, Stephen Thomas (2006). "Billy Joel Biography". AllMusic.
  13. "Major 7th chords – a talk with Billy Joel". The Actors Studio, USA. 1999.
  14. The Last Play at Shea (dokumentinis filmas). 2010. Interviu su Yetnikoff.
  15. The Last Play at Shea (2010). October 28, 2010. The New York Times.
  16. Chesher Cat. "Everybody I Shot is Dead". everybodyishotisdead.blogspot.com.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka