Boris Tadić

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Borisas Tadičius
serb. Boris Tadić
Gimė 1958 m. sausio 15 d. (66 metai)
Sarajevas, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Jugoslavija
Tėvas Ljubomir Tadić
Motina Nevenka Tadić
Sutuoktinis (-ė) Veselinka Zastavniković (vedė 1980 m., išsiskyrė 1996 m.)
Tatjana Rodić (vedė 1997 m., išsiskyrė 2019 m.)
Vaikai Maša ir Vanja
Serbijos prezidentas
Ėjo pareigas 2004 m. liepos 11 d. – 2012 m. balandžio 5 d.
Ankstesnis Predragas Markovičius (laikinasis)
Vėlesnis Slavica Džukič Dejanovič (laikinoji)
Serbijos ir Juodkalnijos gynybos ministras
Ėjo pareigas 2003 m. kovo 17 d. – 2004 m. balandžio 16 d.
Ankstesnis Velimir Radojević
Vėlesnis Prvoslav Davinić
Jugoslavijos Federacinės Respublikos telekomunikacijų ministras
Ėjo pareigas 2000 m. lapkričio 4 d. – 2003 m. kovo 7 d.
Ankstesnis Ivan Marković
Partija Socialdemokratų partija
Alma mater Belgrado universitetas
Vikiteka Boris Tadić
Parašas

Borisas Tadičius (serb. Boris Tadić, g. 1958 m. sausio 15 d.) – serbų politikas, nuo 2004 m. iki 2012 m. ėjęs Serbijos prezidento pareigas. Pirmajai savo kadencijai Tadičius buvo išrinktas 2004 m. birželio 27 d., kuomet Serbija dar buvo Serbijos ir Juodkalnijos dalis. Antrajai kadencijai jis buvo išrinktas 2008 m. vasario 3 d. – šį kartą kaip nepriklausomos Serbijos prezidentas. 2012 m. balandžio 5 d. jis atsistatydino, norėdamas išankstinių prezidento rinkimų.[1] Prieš tapdamas prezidentu B. Tadičius ėjo Jugoslavijos Federacinės Respublikos telekomunikacijų ministro bei Serbijos ir Juodkalnijos gynybos ministro pareigas. Pagal išsilavinimą yra psichologas.

B. Tadičius buvo Demokratų partijos narys nuo pat jos įkūrimo 1990 m. 2004 m. jis buvo išrinktas partijos pirmininku. Pralaimėjus 2012 m. Serbijos prezidento rinkimus ir dėl prastų partijos reitingų, 2012 m. lapkritį B. Tadičius pasitraukė iš partijos pirmininko pareigų ir tapo partijos garbės pirmininku. 2014 m. sausį, kilus nesutarimams tarp partijos vadovų, B. Tadičius paliko partiją ir įsteigė Naująją demokratų partiją (kuri vėliau buvo pervadinta į Socialdemokratų partiją), su kuria dalyvavo 2014 m. Serbijos parlamento rinkimuose.

B. Tadičius siūlo šaliai palaikyti glaudžius ryšius su Europos Sąjunga ir siekti prisijungimo prie jos.[2] Jo prezidentavimo laikotarpiu Europos Sąjunga panaikino vizas Serbijos piliečiams, vykstantiems į Šengeno erdvę, taip pat Serbijos vyriausybė pasirašė Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą, kuris išreiškia šalies norą prisijungti prie Europos Sąjungos, ir Serbija gavo Europos Sąjungos kandidatės statusą. Taip pat Serbija įvykdė visus įsipareigojimus Tarptautiniam baudžiamajam tribunolui buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ).[3] Jis tapo pirmuoju Serbijos valstybės vadovu, aplankiusiu Srebrenicos žudynių memorialą. Jis taip pat pradėjo iniciatyvą, siekiančią, kad Serbijos parlamentas priimtų nutarimą, kuris pasmerktų Srebrenicos žudynes.[4] B. Tadičius savo vadovavimo laikotarpiu susidūrė su Kosovo nepriklausomybės deklaracijos ir pasaulinės finansų krizės iššūkiais, dėl kurių sulėtėjo ekonomikos augimo tempas.[3] Nors Tadičius yra laikomas provakarietišku lyderiu,[5][6] jis taip pat stengiasi palaikyti gerus santykius tiek su Rusija, tiek su Jungtinėmis Valstijomis bei Europos Sąjunga.[7]

Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Tadičius gimė Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos Socialistinės Respublikos sostinėje, tuometinėje Jugoslavijoje. Jo tėvas Liubomiras buvo filosofas ir Serbijos mokslų ir meno akademijos narys, o jo motina Nevenka yra vaikų psichiatrė. B. Tadičiaus senelis iš motinos pusės ir dar šeši giminaičiai Antrojo pasaulinio karo metu buvo nužudyti kroatų Ustašio.[8]

Tadičiai yra Serbijos Pivos klano, gyvenusio Senojoje Hercegovinoje, palikuonys. Šeimos slava – šeimos šventasis globėjas – yra Jonas Krikštytojas.[9] Jo tėvai dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą. Tadičiai į Sarajevą iš Paryžiaus, kur abu studijavo doktorantūrą, persikėlė vos kelias dienas prieš Boriso gimimą. B. Tadičius su šeima persikėlė į Belgradą, kai jam buvo treji. Tuo metu B. Tadičiaus tėvas gavo darbą vietiniame laikraštyje.[10][11]

B. Tadičius vidurinę mokyklą baigė Belgrade.[12] Paauglystėje žaidė vandensvydį, bet turėjo mesti dėl traumų. B. Tadičius Belgrado universiteto filosofijos fakulteto klinikinės psichologijos katedroje baigė socialinę psichologiją.

Studijų metu, 1982 m. liepos mėnesį, buvo areštuotas, nes protestavo dėl to, jog buvo suimti keli kiti studentai, kurie protestavo prieš karinės padėties paskelbimą Lenkijoje ir palaikė Solidarumo judėjimą. B. Tadičius mėnesį laiko praleido kalėjime Belgrade.[13]

Prieš tapdamas politiku jis dirbo žurnalistu, karo klinikiniu psichologu ir psichologijos mokytoju.[14] Iki 2003 m. B. Tadičius dirbo Belgrado dailės universiteto dramos menų fakulteto politinės reklamos dėstytoju.

Ankstyvoji politinė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Tadičius, besilankantis Džordžo K. Maršalo Europos saugumo tyrimų centre Garmiše-Partenkirchene (2003 m.)

1990 m. B. Tadičius prisijungė prie naujai įsteigtos Demokratų partijos. 1993 m. vykusių Serbijos parlamento rinkimų metu buvo išrinktas parlamento nariu. Tuo pat metu jis taip pat priklausė parlamentiniam mokslo ir technologijų komitetui.

1998 m. Borisas Tadičius įkūrė Šiuolaikinių įgūdžių centrą (serb. Centar modernih veština) – nevyriausybinę organizaciją, užsiimančią politiniu ir pilietiniu švietimu bei politinės kultūros plėtojimu.[15]

Demokratų partija buvo „Serbijos demokratinės opozicijos“ – opozicijos prieš tuometinį Jugoslavijos Federacinės Respublikos prezidentą Slobodaną Miloševičių – dalis.

B. Tadičius du kartus, 2000 m. vasarį ir vėliau 2001 m. spalį, buvo išrinktas Demokratų partijos pirmininko pavaduotoju.

Nuo 2000 m. lapkričio iki 2003 m. kovo Borisas Tadičius ėjo Jugoslavijos Federacinės Respublikos telekomunikacijų ministro pareigas. O nuo 2003 m. kovo iki 2004 m. balandžio – Serbijos ir Juodkalnijos gynybos ministro pareigas. Tuo pat metu B. Tadičius atstovavo Demokratų partiją Federalinės asamblėjos piliečių rūmuose, o vėliau, 2003 m., ėjo „Serbijos demokratinės opozicijos“ vadovo pareigas. Dar vėliau tapo Saugumo tarnybų kontrolės komiteto pirmininku, o 2004 m. vasarį tapo Demokratų partijos vadovu Nacionalinėje asamblėjoje.

Tuometinio Demokratų partijos pirmininko Zorano Džindžičiaus nužudymas 2003 m. kovo mėnesį iššaukė Demokratų partijos lyderių suvažiavimą, kuriame B. Tadičius tapo oficialiu partijos pirmininku.[16] Partijos pirmininko pareigas B. Tadičius pradėjo eiti 2004 m. vasario 22 d. Vėlesniuose vadovų suvažiavimuose 2006 ir 2010 m. jis buvo perrinktas partijos vadovu.

Prezidentavimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji kadencija (2004–2008 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Tadičius, kaip naujai išrinktas Demokratų partijos lyderis, buvo išrinktas partijos kandidatu į artėjančius 2004 m. Serbijos prezidento rinkimus. Antrajame rinkimų ture jis nugalėjo nacionalistinės Serbijos Radikalų partijos atstovą Tomislavą Nikoličių ir gavo 53 % balsų.[17] Tų pačių metų liepos 11 d. buvo inauguruotas.[18]

2004 m. rinkimų kampanijos metu B. Tadičius pažadėjo suformuoti naują specialią instituciją – liaudies kanceliariją. Respublikos prezidento liaudies kanceliarija buvo atidaryta 2004 m. spalio 1 d. Liaudies kanceliarijos vaidmuo buvo palengvinti piliečių ir prezidento tarpusavio bendravimą ir bendradarbiauti su kitais valstybiniais organais bei institucijomis. Visa tai buvo sukurta tam, kad Serbijos piliečiai lengviau galėtų naudotis savo teisėmis. Prezidento liaudies kanceliarija veikia ir iki šiol bei yra padalinta į keturis skyrius: teisės reikalų skyrių, socialinių reikalų skyrių, projektų skyrių ir bendrųjų reikalų skyrių. Pirmasis liaudies kanceliarijos direktorius buvo Draganas Džilasas. Kai 2007 m. Džilasas prisijungė prie Serbijos vyriausybės, nauja direktore tapo Tatjana Pašič.[19]

B. Tadičius pasisakė už buvusių Jugoslavijos šalių susitaikymą ir bendradarbiavimą, kuris nukentėjo dėl XX a. paskutiniajame dešimtmetyje vykusių Jugoslavijos karų. 2004 m. gruodžio 6 d. Borisas Tadičius Bosnijoje ir Hercegovinoje atsiprašė visų, kurie nukentėjo nuo serbų padarytų nusikaltimų.[20] 2005 m. liepos mėnesį B. Tadičius apsilankė Bosnijos Srebrenicos mieste, minint 10-ąsias Srebrenicos žudynių, kurių metu Bosnijos serbų pajėgos nužudė 8 000 musulmonų berniukų ir vyrų, metines.[21] 2007 m. B. Tadičius atsiprašė Kroatijos už visus serbų padarytus nusikaltimus Kroatijos nepriklausomybės karo metu.[22]

B. Tadičius prezidentavo 2006 m gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl Juodkalnijos atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos metu. Tų pačių metų birželio 8 d. jis tapo pirmuoju užsienio valstybės vadovu, apsilankiusiu jau nepriklausomoje Juodkalnijoje. Vizito metu B. Tadičius pažadėjo draugiškus šalių tarpusavio santykius. 2006 m. birželio 5 d. Serbija paskelbė nepriklausomybę, kas reiškė Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungos panaikinimą. B. Tadičius dalyvavo Serbijos vėliavos iškėlime Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.[23]

2007 m. rugsėjo 6 d. B. Tadičius kartu su tuometiniu Serbų respublikos ministru pirmininku Miloradu Dodiku ir Serbijos ministru pirmininku Vojislavu Koštunica pasirašė susitarimą, po kurio buvo suformuota Serbijos ir Serbų respublikos bendradarbiavimo taryba. 2007 m. pabaigoje jis pareiškė, kad Serbija nepalaiko Bosnijos ir Hercegovinos susiskaldymo ir patvirtino, jog būdamas Deitono susitarimo dėl Bosnijos karo užbaigimo laiduotoju, jis palaiko šalies teritorinį vientisumą.[24] B. Tadičius taip pat teigė, kad palaiko Bosnijos ir Hercegovinos prisijungimą prie Europos Sąjungos ir NATO.[25]

Būdamas prezidentu, B. Tadičius vykdė provakarietišką užsienio politiką. 2005 m. rugsėjo 28 d. jis Vatikane susitiko su popiežiumi Benediktu XVI ir tapo pirmuoju su popiežiumi susitikusiu Serbijos vadovu.[26] Tai padėjo pagerinti iki tol įtemptus katalikų ir Serbijos stačiatikių santykius.

2007 m. birželio 22 d. B. Tadičius vadovavo 1000-ajam Europos Tarybos ministrų komiteto posėdžiui Belgrade, kuomet Serbija buvo ministrų komiteto pirmininkė.

Rinkimų kampanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskelbus rinkimų pergalę, Borisas Tadičius sako kalbą iš Demokratų partijos būstinės balkono

Po 2006 m. spalio mėnesį įvykusio referendumo, kurio metu buvo patvirtinta nauja Serbijos konstitucija, Borisas Tadičius pasisakė už pirmalaikius prezidento rinkimus, kurių reikalavo nauji konstitucijos įstatymai. 2007 m. gruodžio 13 d. tuometinis parlamento pirmininkas Oliveris Duličius paskelbė, kad planuojama prezidento rinkimų data yra 2008 m. sausio 20 d. 2007 m. gruodžio 21 d. Demokratų partija iškėlė B. Tadičių savo kandidatu, o gruodžio 22 d. Novi Sade jis surengė pirmąją rinkiminę konvenciją.[27] Pirmajame rinkimų ture B. Tadičiaus kampanijos šūkis buvo „Už stiprią ir stabilią Serbiją“ (serb. За Јаку и Стабилну Србију), o antrajame – „Laimėkime Europą kartu!“ (serb. Да освојимо Европу заједно!). B. Tadičius palaikė Serbijos įstojimą į Europos Sąjungą, bet tuo pačiu, paminėjo, kad Kosovas ir Metohija turi likti Serbijos sudėtyje. Vykdydamas rinkimų kampaniją, kiekvieną savaitę Borisas Tadičius kampanijos interneto puslapyje vaizdo formatu atsakinėjo į dešimt įdomiausių tos savaitės klausimų.

Rinkimų kampanijos metu B. Tadičius sulaukė „G17 Plus“, „Sandžak demokratų partijos“, taip pat tautinių mažumų, pavyzdžiui, vengrų ir čigonų, partijų palaikymo.[28] Pirmojo rinkimų turo metu jis sulaukė 1 457 030 (35,39 %) rinkėjų balsų. Antrajame rinkimų ture, 2008 m. vasario 3 d., surinkęs 2 304 467 (50,31 %) rinkėjų balsų laimėjo prieš Tomislavą Nikoličių.[29] Po rinkimų jis patikino Serbijos piliečius, gyvenančius Kosove, kad jie niekada nebus išduoti.[28]

Antroji kadencija (2008–2012 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Tadičius kartu su Slovakijos ministru pirmininku Robertu Ficu Belgrade

2008 m. vasario 15 d. Borisas Tadičius davė priesaiką Nacionalinėje asamblėjoje.[30]

2008 m. vasario 17 d. Kosovo Respublikos asamblėja paskelbė nepriklausomybės deklaraciją.[31] Borisas Tadičius paragino Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą skubiai reaguoti ir paskelbti šį aktą negaliojančiu. Jis taip pat pasakė, kad Belgradas niekada nepripažins Kosovo nepriklausomybės ir niekad nepasiduos kovojant už savo teisėtus interesus.[32] Rusija palaikė Serbijos poziciją, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas teigė, jog bet kokia parama Kosovo vienašaliai deklaracijai yra „amorali ir neteisėta“.[33]

B. Tadičius teigė, kad Kosovo problema nebuvo išspręsta paskelbus nepriklausomybės deklaraciją ir dešimtmečius trunkančios problemos tarp serbų ir albanų išlieka. Jis paragino tarptautines institucijas ieškoti sprendimų ir tęsti derybas.[34] Jis taip pat pareiškė, kad Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo Bušo sprendimas siųsti Kosovui ginklus yra „blogos naujienos“.[35]

2008 m. vasario 21 d. B. Tadičius Bukarešte susitiko su tuometiniu Rumunijos prezidentu Traianu Basescu. Susitikimo metu B. Tadičius padėkojo už Rumunijos paramą ir pareiškė, kad „Serbija neatsisakys savo ateities Europoje“.[36]

B. Tadičius taip pat teigė, kad nepripažins Europos Sąjungos planuojamos teisėsaugos misijos Kosove teisėtumo.[36] 2008 m. vasario 25 d. Borisas Tadičius Belgrade susitiko su Dmitrijumi Medvedevu ir Sergejumi Lavrovu. Susitikimo metu D.Medvedevas teigė, kad „Remdamiesi supratimu, jog Serbija yra viena valstybė, kurios teisingumo vykdymas apima visą jos teritoriją, mes tvirtai laikysimės šios pozicijos ir ateityje. Mes susitarėme stengtis kuo greičiau išeiti iš šitos sudėtingos situacijos.“[37][38] Vizito metu taip pat buvo pasirašytas susitarimas dėl dujotiekio „South Stream“ (liet. Pietų srautas).[38]

Borisas Tadičius su tuometiniu Lenkijos prezidentu Lechu Kačinskiu 63-iojoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje, 2008 m. rugsėjis

2008 m. balandžio 5 d. Borisas Tadičius Ramušo Haradinajaus išteisinimą pavadino „gėdingu, dėl nekaltų jo aukų“ ir reikalavo, kad TBTBJ pateiktų apeliaciją. Jis teigė, jog Serbija padėtų tribunolui rinkti įrodymus „nes Haradinajaus vieta yra kalėjime“. Jis taip pat prasitarė, jog buvusi TBTBJ prokurorė Karla Del Ponte teigė, kad byloje prieš Haradinajų esantys liudininkai buvo įbauginti ir net nužudyti, kad negalėtų liudyti prieš jo nusikaltimus.[39]

Po to, kai 2009 m. sausio mėnesį Kosovo Respublika suformavo Kosovo saugumo pajėgas, B. Tadičius išsiuntė protesto laiškus Jungtinių Tautų ir NATO generaliniams sekretoriams, kuriuose teigiama, kad Serbija šias pajėgas vertina kaip nelegalią sukarintą organizaciją, kuri kelia grėsmę šalies saugumui ir taikai bei stabilumui Vakarų Balkanuose. B. Tadičius atkreipė dėmesį į tai, kad Kosovo saugumo pajėgos buvo suformuotos remiantis „Atihasario planu“, kuris niekad nebuvo patvirtintas Saugumo Tarybos, ir pridūrė, kad šių pajėgų suformavimas yra Serbijos konstitucijos ir tarptautinės teisės pažeidimas, todėl jos turėtų būti išformuotos.[40]

Borisas Tadičius teigė, kad yra pasirengęs pasirašyti Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą (SAS) su Europos Sąjunga, bet atsisakė pasirašyti, jei tai reikštų pripažinti Kosovo nepriklausomybę.[41] Vis dėlto B. Tadičius dalyvavo SAS pasirašymo ceremonijoje balandžio 29 d. Liuksemburge, kurios metu kartu su Serbijos ministro pirmininko pavaduotoju Božidaru Dželičiumi Serbijos vardu pasirašė dokumentą. Aktui priešinosi tuometinis Serbijos ministras pirmininkas Vojislavas Koštunica, kuris manė, jog Serbija neturėtų pasirašyti jokių susitarimų su Europos Sąjunga.[42] Vis dėlto, gegužės 1 d. Koštunica pripažino, jog Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas buvo teisus, sakydamas, kad SAS turėjo būti pasirašytas dar prieš tai, kai 18-ka Europos Sąjungos valstybių pripažino neteisėtą Kosovo nepriklausomybę, tačiau jis įsipareigoja po artėjančių parlamento rinkimų anuliuoti susitarimą, pavadindamas jį „nepadedančiu Serbijos teritoriniam vientisumui“.[43][44]

2008 m. kovo 13 d. prezidentas B. Tadičius pasirašė dekretą, kuriuo paleidžiamas šalies parlamentas ir pradedami pirmalaikiai parlamento rinkimai. Nauja rinkimų data buvo nustatyta gegužės 11 d.[45] Rinkimų metu Borisas Tadičius surinko didelę Europos Sąjungą palaikančią rinkimų koaliciją, pavadinimu „Už europietišką Serbiją – Borisas Tadičius“ (serb. За европску Србију – Борис Тадић), kurią daugiausiai sudarė Demokratų ir „G17 Plus“ partijų nariai. Prie jos taip pat prisijungė ir „Sandžak demokratų partija“, „Serbijos atsinaujinimo sąjūdis“ ir „Voivodinos socialdemokratų lyga“. Koalicijos sąrašo viršuje buvo vienas iš Demokratų partijos įkūrėjų ir pirmasis jos vadovas Dragoljubas Mičunovičius.[46] Rinkimų koalicija surinko 38 % rinkėjų balsų – daugiau nei bet kuris kitas sąrašas. Prieš rinkimus B. Tadičius pasmerkė Europos Sąjungos Tarybos generalinių sekretorių Chavjero Solanos ir Piterio Feito išsakytas pastabas dėl artėjančių rinkimų ir paragino Europos Sąjungą nesikišti į Serbijos rinkimus.[47][48]

Po koalicijos pergalės, B. Tadičius 2008 m. birželio 27 d. naujuoju Serbijos ministru pirmininku paskyrė Mirko Cvetkovičių.[49] Cvetkovičius prisiekė 2008 m. liepos 7 d.

Po 2008 m. karo Pietų Osetijoje, kurio metu Rusija pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją, B. Tadičius atsisakė įsitraukti į vykstantį procesą, sakydamas, kad nors jis ir džiaugiasi, jog Rusija palaiko Serbiją Kosovo klausimu, „Serbija nesiruošia pripažinti taip vadinamų naujų valstybių“. Jis taip pat pareiškė, kad „Serbija nesiims veiksmų, kurie prieštarauja mūsų interesams, nes mes giname mūsų teritorinį vientisumą ir suverenitetą, naudodamiesi tarptautine teise“ ir kad pagal konstituciją jis turi ginti Serbijos, o ne kitų šalių interesus.[50]

Borisas Tadičius ir Dmitrijus Medvedevas, pasirašę susitarimą dėl dujotiekio „South Stream“, 2008 gruodis

Borisas Tadičius pasinaudojo savo konstituciniais Serbijos kariuomenės vado įgaliojamais ir 2008 m. gruodžio 30 d. atleido generalinio štabo viršininką Zdravko Ponošą, nes Ponošas žiniasklaidoje pateikė viešus kaltinimus tuometiniam gynybos ministrui Draganui Šutanovacui. Taip pat buvo atskleista, kad jis ignoravo gynybos ministro įsakymus ir per metus nepateikė nė vienos ataskaitos.[51]

Borisas Tadičius su Graikijos užsienio reikalų ministru Stavrosu Lambrinidisu ir Serbijos užsienio reikalų ministru Vuku Jeremičiumi

2009 m. balandžio mėnesį B. Tadičius paskelbė konstitucinės pataisos pasiūlymą, kuriame buvo siūloma sumažinti Nacionalinės asamblėjos narių skaičių nuo 250 iki 150. Anot Tadičiaus naujasis skaičius geriau atspindėtų šalies dydį. Jei pataisa būtų priimta, taip pat turėtų būti pakeisti įstatymai dėl partijų registravimo ir finansavimo. Taip būtų galima sujungti panašias partijas ir apriboti partijų, kurios turi mažai paramos, veiklą[52] ir tai turėtų padėti Serbijai priartėti prie dvipartinės sistemos. Taip pat B. Tadičius pasiūlė ir kitą įstatymų pataisą, kuri pakeistų administracinį Serbijos suskirstymą, padalijant šalį į savarankiškesnius regionus ir padėtų pasiekti labiau subalansuotą regionų plėtrą. Šiuo pakeitimu Serbija būtų suskirstyta į septynis autonominius regionus. Tai būtų pakeitę tuometinę sistemą, kurioje buvo vos dvi autonominės provincijos (Voivodina ir Kosovas), o likusi Serbijos teritorijos dalis neturėjo jokios autonomijos.[53] Vis dėlto pasiūlymai nebuvo įgyvendinti.

Vizito Serbijoje metu, 2009 m. gegužės mėnesį, Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis pareiškė, jog nesutinka su Lenkijos vyriausybės sprendimu pripažinti Kosovo nepriklausomybę ir kad jis, būdamas prezidentu, „palaiko Serbijos prezidento Boriso Tadičiaus vykdomą politiką“. Susitikimo metu jie taip pat aptarė energetiką, ypač Europos gamtinių dujų, gaunamų tik iš vieno šaltinio, priklausomybę ir sutarė, kad Europos Sąjungai reikia vienos bendros energetikos politikos, kuri taip pat įtrauktų ir Balkanų šalis.[54]

Jungtinių Valstijų viceprezidentas Džo Baidenas susitinka su Borisu Tadičiumi oficialaus vizito į Serbiją metu, 2009 m. gegužė

2009 m. gegužės 21 d. buvęs verslininkas Draganas Maričius, po bylos pralaimėjimo nacionalinėms oro linijoms „Jat Airways“, nešinas dviem rankinėmis granatomis, įžengė į prezidento kabinetą, siekdamas neteisminio susitarimo, kurį turi pasirašyti prezidentas arba vyriausybė. Serbijos karinių pajėgų nariams, užtikrinantiems Serbijos prezidento saugumą, pavyko nedelsiant paimti vieną iš granatų ir izoliuoti užpuoliką. Vis dėlto kaltininkui pavyko iš antrosios granatos ištraukti smeigtuką ir pagrasinti, kad ją susprogdins, atleisdamas svirtį. Derybas vedė speciali Serbijos vidaus reikalų ministerijos komanda, palaikoma teisingumo ministerijos pareigūnų. Derybos truko kelias valandas iki kol vyras buvo nuginkluotas ir areštuotas.[55] Po incidento Borisas Tadičius pasveikino policiją, specialiuosius kariuomenės būrius, saugumo ir derybų komandą už taikiai ir be aukų atliktą darbą. Jis taip pat pridūrė, jog nė viena problema negali būti išspręsta smurtaujant ir keliant pavojų šalies piliečiams.[56]

2009 m. spalio mėnesį, po to, kai Serbijos vyrų futbolo rinktinė pateko į 2010 m. FIFA pasaulio čempionatą, Borisas Tadičius ir dar keli Serbijos ministrai šventė Serbijos rinktinės pergalę prieš Rumuniją Belgrado Crvena Zvezdos stadione, su taure šampano skirdami tostą nugalėtojų komandai. Serbijos sporto renginiuose alkoholio vartojimas yra uždraustas. B. Tadičius pripažino savo kaltę, sakydamas: „Aš nežinojau, kad alkoholio vartojimas, net jei jis ir skirtas tik tostui pasakyti, yra uždraustas, todėl aš prisiimu visą atsakomybę už pažeidimą“. Jam buvo skirta 400 eurų bauda.[57]

Po prezidentavimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 m. rinkimai ir jų pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 m. balandžio 5 d. B. Tadičius tuometinei parlamento pirmininkei Slavicai Džukič Dejanovič pateikė atsistatydinimo raštą. Dejanovič buvo paskirta laikinąja Serbijos prezidente. Sprendimas atsistatydinti lėmė, jog prezidento rinkimų data sutapo su gegužės 6 d. parlamento rinkimais.[58]

Nors šalyje kilo ginčai, ar tas pats asmuo legaliai gali tris kartus iš eilės eiti prezidento pareigas,[59] Borisas Tadičius pralaimėjo prezidento rinkimus Serbijos progresyviųjų partijos atstovui Tomislavui Nikoličiui.

Dėl sprendimo paskelbti pirmalaikius prezidento rinkimus, neturint aiškaus tikslo, ir dėl per didelio pasitikėjimo savimi, tikintis juos laimėti, B. Tadičius buvo kritikuojamas tiek partijos narių, tiek už partijos ribų.[60] Ilgametis Belgrado meras ir vienas iš nedaugelio demokratų, kurie liko savo poste po 2012 m. rinkimų, Draganas Džilasas paskelbė, kad su B. Tadičiumi kovos dėl partijos pirmininko posto artėjančiuose partijos rinkimuose. Įvertinus situaciją paaiškėjo, kad Džilasas gaus daugumos palaikymą. Prieš rinkimus D. Džilasas ir B. Tadičius pasiekė susitarimą, pagal kurį Tadičius pasitrauks iš varžybų ir išliks partijos garbės pirmininku. Tokiu būdu Džilasas tapo pagrindiniu kandidatu į partijos pirmininko postą.[61] 2012 m. lapkričio 25 d. Džilasas buvo išrinktas Demokratų partijos pirmininku.[62]

Naujoji demokratų partija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2014 m. pradžioje Borisas Tadičius antrą kartą pralaimėjo Draganui Džilasui Demokratų partijos pirmininko rinkimuose.[63] Po pralaimėtų partijos rinkimų B. Tadičius atsistatydino iš partijos garbės pirmininko pareigų ir paliko partiją.[64] Kiek vėliau keletas iškilių Demokratų partijos narių taip pat pasitraukė iš partijos ir pareiškė, kad ketina sudaryti naują sąrašą artėjančiuose 2014 m. parlamento rinkimuose ir paskirti Borisą Tadičių jo lyderiu. Vis dėlto B. Tadičius suprato, jog neturi pakankamai laiko įregistruoti naujos partijos prieš rinkimus, todėl sudarė susitarimą su Serbijos žaliųjų partija ir rinkimuose dalyvavo kaip Naujoji demokratų partija-žalieji.[65] Po parlamento rinkimų B. Tadičius ir jo bendražygiai nusprendė atsiskirti nuo Žaliųjų ir suformuoti Naująją demokratų partiją.[66]

Politika ir kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koalicija su Serbijos socialistų partija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 2008 m. parlamento rinkimų, B. Tadičiaus vadovaujamai Demokratų partijai su Liberalais demokratais nepavyko suformuoti proeuropietiškos vyriausybės. Susidūręs su problema, kad bus suformuota euroskeptiška vyriausybė, kuriai vadovaus Vojislavo Koštunicos Serbijos demokratinė partija, Serbijos radikalų partija ir Serbijos socialistų partija, B. Tadičius pasiūlė koaliciją Serbijos socialistų partijai. 2008 m. birželio 7 d. B. Tadičius palygino Demokratų ir Serbijos socialistų partijas, sakydamas, jog abi partijos vis dar sielvartauja dėl savo buvusių partijos prezidentų Džindžičiaus ir Miloševičiaus mirčių. Jo kalba papiktino Liberalų demokratų, „Voivodinos socialdemokratų lygos“ ir Socialdemokratų sąjungos narius, kurie teigė, jog neįmanoma sulyginti Džindžičiaus ir Miloševičiaus.[67][68]

2008 m. spalio 18 d. Borisas Tadičius su Serbijos socialistų partijos pirmininku Ivica Dačičiumi pasirašė Politinio susitaikymo deklaraciją, kurioje buvo susitarta dėl tolesnės integracijos į Europos Sąjungą ir dėl derybų su Kosovu.[69] Deklaracija buvo įvertinta kaip reabilituojanti Miloševičiaus režimą. Kiti koalicijos nariai – „G17 Plus”, „Serbijos atsinaujinimo sąjūdis“ ir „Voivodinos socialdemokratų lyga“, atsisakė pasirašyti deklaraciją.[70][71]

Spaudos laisvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie apžvalgininkai pareiškė, jog B. Tadičiaus Demokratų partijos vadovaujama koalicinė vyriausybė įdiegė kai kuriuos žiniasklaidos kontrolės mechanizmus, kurie vėliau buvo plėtojami ir Aleksandro Vučičiaus vadovaujamos vyriausybės metu.[72][73] Taip pat įvairios žiniasklaidos asociacijos kritikavo B. Tadičiaus valdančiąją koaliciją, priėmusią visuomenės informavimo įstatymą, kuriuo politinės partijos lengviau galėtų kontroliuoti žiniasklaidą.[72][74]

2011 m. balandžio 8 d. Europos žurnalistų federacija parašė B. Tadičiui laišką, kuriame buvo teigiama, kad Serbijoje yra pažeidžiama spaudos laisvė, kad vis dar yra iškilusi grėsmė kai kurių Loznicos ir Belgrado žurnalistų saugumui ir kad nepriklausomi laikraščiai Serbijoje kovoja su ekonominiu spaudimu ir politiniu kišimusi.[75] Trys pagrindinės Serbijos žurnalistų asociacijos (Serbijos žurnalistų asociacija, Nepriklausoma Serbijos žurnalistų asociacija ir Serbijos žurnalistų sąjunga) pareiškė pritariančios laiškui.[76] Serbijos dienraščio „Politika“ vyriausioji redaktorė Liliana Smajovič apkaltino B. Tadičių kelis kartus bandant kištis į redakcijos politiką.[77][78]

2011 m. rugsėjo mėnesį Antikorupcijos taryba, palaikoma Lilianos Smajovič, kuri tuo metu buvo Serbijos žurnalistų asociacijos prezidentė, paskelbė ataskaitą, kurioje išsamiai aprašė spaudos laisvę šalyje nuo 2008 m. sausio iki 2010 m. birželio. Taryba padarė išvadą, jog Serbijos žiniasklaida yra stipriai veikiama politinio spaudimo, kad buvo įvesta visiška spaudos kontrolė, kad jokia žiniasklaidos rūšis nebetiekia objektyvios ir išsamios informacijos ir kad įvykiai dažniausiai būdavo cenzūruojami arba pranešama tik apie kai kuriuos iš jų. Ataskaitoje taip pat buvo paminėta, jog rinkodaros agentūroms, kurios priklausė Demokratų partijos nariams arba Boriso Tadičiaus artimiesiems, priklausė didžiausia reklaminės rinkos dalis.[79][80]

2012 m. prezidento rinkimų metu apie Borisą Tadičių ir jo oponentą Tomislavą Nikoličių buvo parašyta panašus kiekis straipsnių ir parodyta reportažų. Vis dėlto, kai kurie analitikai pastebėjo, jog reportažams apie Tadičiaus kampaniją trūko analizės ir kritikos.[81] Kai kurios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, žurnalas „NIN“ ir laikraštis „Blic“, rodė pirmenybę B. Tadičiui.[82]

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Tadičius su žmona Tatjana ir dukra Maša

Be serbų kalbos B. Tadičius laisvai kalba anglų ir prancūzų kalbomis.[83]

Nuo 1980 iki 1996 m. buvo vedęs žurnalistę Veselinką Zastavnikovič. Jiedu susituokė, kai B. Tadičiui buvo 22-eji. Devintajame dešimtmetyje pora aktyviai dalyvavo įvairiose socialinėse ir politinėse veiklose, įskaitant protestus ir peticijas prieš žmogaus teisių pažeidimus, o paskutiniajame dešimtmetyje įsitraukė į protestus prieš Miloševičių. Pora išsiskyrė neturėdami vaikų.[83]

1997 m. Borisas Tadičius vedė inžinierę Tatjaną Rodič, su kuria susilaukė dviejų dukrų – Mašos ir Vanjos.[83] Pora išsiskyrė 2019 m.

B. Tadičiaus ūgis yra 188 cm.[84]

B. Tadičiaus senelis iš motinos pusės buvo turtingas prekybininkas ir žemės savininkas, du kartus nesėkmingai bandęs tapti parlamento nariu.[83] Jis buvo nužudytas Antrojo pasaulinio karo metu Jadovno koncentracijos stovykloje.[85]

Padėkos ir apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Tadičius su Gerhardu Šrioderiu „Quadriga“ apdovanojimų metu

2007 m. rugpjūčio 4 d. Borisui Tadičiui buvo skirta „Europos politinės kultūros premija“, kurią paskyrė „Hans Ringier“ fondas, įsikūręs Lokarne, Šveicarijoje.[86] B. Tadičius nusprendė premiją (50 000 eurų) paaukoti gimdymo namams Gračanicoje.[87]

2008 m. rugsėjo mėnesį B. Tadičius gavo „Quadriga“ apdovanojimą – kasmetinį Vokietijos apdovanojimą, kurį remia Berlyne įsikūrusi ne pelno siekianti organizacija „Werkstatt Deutschland“. Apdovanojimas kasmet skiriamas keturiems asmenims (arba jų grupėms) už jų atsidavimą inovacijoms ir už novatorišką dvasią vykdant politinę, ekonominę ir kultūrinę veiklą. Kiti trys nugalėtojai buvo Vikipedija (kuriai atstovavo vienas iš steigėjų Džimis Veilsas), pranciškonas Ekartas Hiuflingas ir dainininkas bei žmogaus teisių aktyvistas Pyteris Gabrielis. Renginio metu B. Tadičiui buvo skirtas „Atkaklumo drąsos“ apdovanojimas. Apdovanojimą įteikė tuometinis Austrijos federacijos prezidentas Haincas Fišeris.[88]

2010 m. kovo mėnesį B. Tadičius gavo „Steiger“ apdovanojimą už „pagarbą, atvirumą, žmogiškumą ir toleranciją“.[89]

2011 m. B. Tadičius laimėjo Europos Tarybos skiriamą „Šiaurės ir pietų“ premiją už jo įsipareigojimą ir veiksmus ginant žmogaus teises ir demokratiją bei stiprinant partnerystę tarp šiaurės ir pietų.

2012 m. Borisas Tadičius kartu su buvusiu Kroatijos prezidentu Ivo Josipovičiumi Briuselyje buvo apdovanoti Europos tolerancijos ir susitaikymo tarybos skiriamu „Europos taikos medaliu“. Medaliu buvo pažymimas jų „reikšmingas indelis skatinant, siekiant, užtikrinant ar išlaikant toleranciją ir susitaikymą Europos žemyne“.[90]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „Serbian President Boris Tadic announces his resignation“. bbc.co.uk. 2012-04-04. Nuoroda tikrinta 2020-05-03. „Serbijos prezidentas Borisas Tadičius paskelbė atsistatydinantis. Jam dar liko 10 dabartinės kadencijos mėnesių, tačiau šis žingsnis leis jam kandidatuoti į gegužės 6 d. vyksiantį perrinkimą“
  2. ↑ „Tadić: Niko da se ne meša u izbore“. b92. 2008-04-09. Nuoroda tikrinta 2020-05-03. „Tadičius teigė, kad Serbija ir jos piliečiai turėtų priimti teisingus sprendimus ir judėti pasaulio bei Europos link.“
  3. ↑ 3,0 3,1 Oko izbora 18 (PDF). CeSID. 2012. pp. 11–12.
  4. ↑ Barlovac, Bojana (2010-01-12). „Serbia Split on Srebrenica Declaration“. Balkan Insight. Nuoroda tikrinta 2020-05-03. „Prezidentas Borisas Tadičius pradėjo iniciatyvą, siekiančią, kad Serbijos parlamentas parengtų ir priimtų nutarimą, smerkiantį Srebrenicos žudynes.“
  5. ↑ „Pro-Western Tadic wins new term in Serbia runoff“. CNN. 2008-02-03. Nuoroda tikrinta 2020-05-03.
  6. ↑ „Pro-Western Tadic wins Serbia's presidential election“. Canadian Broadcasting Corporation. 2008-02-03. Nuoroda tikrinta 2020-05-03.
  7. ↑ Ivan Zakharchenko (2008-02-04). „Tadic suits everyone but problems remain“. RIA Novosti. Nuoroda tikrinta 2020-05-03.
  8. ↑ Tadić, Boris. „Биографија: Због чега сам почео да се бавим политиком (Biografija: Kodėl aš įsitraukiau į politiką)“ (serbų). Демократска странка. Suarchyvuotas originalas 2008-01-01.
  9. ↑ „Boris Tadić na poslu i na dan krsne slave!“. Vesti.rs. Nuoroda tikrinta 2020-05-04.
  10. ↑ „Biography“. General Secretariat of the President of Serbia. Suarchyvuotas originalas 2009-01-19. Nuoroda tikrinta 2020-05-04.
  11. ↑ Tadić, Boris. „Биографија: Živeli smo skromno“ (serbų). Демократска странка. Suarchyvuotas originalas 2008-01-01.
  12. ↑ „Biography“. General Secretariat of the President of Serbia. Suarchyvuotas originalas 19 January 2009. Nuoroda tikrinta 2020-05-04.
  13. ↑ Tadić, Boris. Биографија: Ја сам данас председник Србије (serbų). Демократска странка. Suarchyvuotas originalas 2008-02-25.
  14. ↑ „Ko je ovaj čovek? Boris Tadić“. Arhiva.glas-javnosti.rs. Nuoroda tikrinta 2020-05-04.
  15. ↑ „O nama“. Centar Modernih Veština (serbų). Nuoroda tikrinta 2020-05-05.
  16. ↑ „Boris Tadić novi predsednik DS-a, Čedomir Jovanović nije prošao (Borisas Tadičius – naujas Demokratų partijos prezidentas, Čedomiras Jovanovičius paliko partiją)“. B92. 2004-02-22. Suarchyvuotas originalas 2012-11-04.
  17. ↑ „Serbia: Tadic, Nikolic Headed For Second-Round Showdown“. Radio Free Europe/ Radio Liberty RFE/RL. Nuoroda tikrinta 2020-05-05.
  18. ↑ „Serbia votes for a way out of isolation“. The Guardian. 2004-07-12. Nuoroda tikrinta 2020-05-05.
  19. ↑ „Kancelarija“ (serbų). People's office of the President of the Republic. Suarchyvuotas originalas 2009-10-31. Nuoroda tikrinta 2020-05-05.
  20. ↑ „Serb leader apologises in Bosnia“. BBC News. 2004-12-06. Nuoroda tikrinta 2020-05-05.
  21. ↑ „Timeline: Serbia's troubled path to EU accession talks“. Chicago Tribune. 2013-04-22. Nuoroda tikrinta 2020-05-05.
  22. ↑ Beta, Tanjug (2007-06-24). „Tadić se izvinio građanima Hrvatske“ (serbų). B92. Suarchyvuotas originalas 2007-06-26.
  23. ↑ „Zastava Srbije od danas se vijori ispred zgrade Ujedinjenih nacija u Njujorku“ (serbų). VOA News. Suarchyvuotas originalas 2008-01-22. Nuoroda tikrinta 2020-05-06.
  24. ↑ „Policy of peace Serbia's goal – Tadić“. B92.net. Nuoroda tikrinta 2020-05-06.
  25. ↑ „Inzko: Break-up of Bosnia not option, published 19 Sept 2009, accessed same day“. B92.net. Suarchyvuotas originalas 2011-06-07. Nuoroda tikrinta 2020-05-06.
  26. ↑ „Pope Benedict XVI Meets President Of Serbia Boris Tadic“. Nuoroda tikrinta 2020-05-06.
  27. ↑ Tadić formally submits presidential candidacy Archyvuota kopija 2008-02-21 iš Wayback Machine projekto.
  28. ↑ 28,0 28,1 Tadić: Now is time for hard work Archyvuota kopija 2008-02-05 iš Wayback Machine projekto.
  29. ↑ „Serbia election victory for Tadic“. BBC. 2008-02-04. Nuoroda tikrinta 2020-05-06.
  30. ↑ „Tadić položio zakletvu“ (serbų). B92. 2008-02-15. Nuoroda tikrinta 2020-05-08.
  31. ↑ „Kosovo MPs proclaim independence“. BBC. 2008-02-17. Nuoroda tikrinta 2020-05-08.
  32. ↑ „President: Serbia will never accept an independent Kosovo“. Independent.co.uk. 2008-02-17. Nuoroda tikrinta 2020-05-08.
  33. ↑ „Independent Kosovo would be 'immoral and illegal,' Putin warns West“. Canadian Broadcasting Corporation. 2008-01-18. Nuoroda tikrinta 2020-05-08.
  34. ↑ „Tadić warns of "legal vacuum" in Kosovo“. B92. 2008-03-18. Suarchyvuotas originalas 2008-04-21. Nuoroda tikrinta 2020-05-08.
  35. ↑ „Lavrov says Bush arms to Kosovo illegitimate“. B92. Suarchyvuotas originalas 2008-03-24.
  36. ↑ 36,0 36,1 „Serbian president says his country does not want isolation“. International Herald Tribune. 2008-02-21. Suarchyvuotas originalas 2008-03-08.
  37. ↑ „Putin's heir backs Serbia in Kosovo spat“. Agence France-Presse. 2008-02-25. Suarchyvuotas originalas 2008-02-29.
  38. ↑ 38,0 38,1 MacDonald, Neil (25 February 2008). „Medvedev in show of support for Serbia“. The Financial Times. Suarchyvuotas originalas 2008-02-26.
  39. ↑ „Tadić demands appeal against Haradinaj verdict“. B92. Suarchyvuotas originalas 2008-04-06.
  40. ↑ „Tadić letter arrives in UN“. B92.net. Suarchyvuotas originalas 2011-06-07. Nuoroda tikrinta 2020-05-09.
  41. ↑ „President: Serbia willing to sign EU pre-membership agreement, but only including Kosovo“. China View. 2008-04-11. Suarchyvuotas originalas 2009-01-12. Nuoroda tikrinta 2020-05-09.
  42. ↑ „Koštunica: Nikako ne potpisati SSP“ (serbų). MTS Mondo. 2008-04-09. Suarchyvuotas originalas 2008-06-16.
  43. ↑ „Koštunica agrees with Lavrov: SAA long overdue“. b92. 2008-05-01. Nuoroda tikrinta 2020-05-09.
  44. ↑ „EU deal signature will be annulled“. B92. 2008-05-02. Suarchyvuotas originalas 2008-05-03.
  45. ↑ „Serbian president dissolves parliament“. The Guardian. 2008-03-13. Nuoroda tikrinta 2020-05-09.
  46. ↑ Beta, Tanjug (2008-03-20). „Predata lista 'Za evropsku Srbiju“ (serbų). B92. Suarchyvuotas originalas 2008-03-24.
  47. ↑ „Serbia's Parties Slam Solana Over EU Deal“. Balkan Insight. 2008-04-09. Suarchyvuotas originalas 2008-04-12.
  48. ↑ „Тадић: Питер Фејт нема мандат да се бави изборима у Србији“ (serbų). Predsednik.rs. 2008-04-08. Suarchyvuotas originalas 2011-10-05.
  49. ↑ Bilefsky, Dan (2008-05-28). „Serbs Choose New Premier for Coalition“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2020-05-09.
  50. ↑ „Serbia Won’t Recognise Georgia Regions“. BalkanInsight. 2008-09-03. Suarchyvuotas originalas 2008-09-15. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  51. ↑ „Tadic dismisses Chief of General Staff Ponos“. Emportal.rs. Suarchyvuotas originalas 2011-07-28. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  52. ↑ „Serbia's Tadic announces constitutional reform proposals“. Southeast European Times. 2009-04-30. Suarchyvuotas originalas 2011-06-15. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  53. ↑ „Changes of Constitution leading to new elections“. Blic.rs. Suarchyvuotas originalas 2009-05-09. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  54. ↑ „Kaczynski: EU's doors open to Serbia“. B92.net. Suarchyvuotas originalas 2011-06-07. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  55. ↑ „Serbian police disarm man at president's office“. Dw-world.de. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  56. ↑ „Serbian man disarmed after storming into presidential building with hand grenades“. Xinhua News Agency. 2009-05-22. Suarchyvuotas originalas 2012-11-06. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
  57. ↑ „Serbia President Boris Tadic fined for champagne toast“. BBC. 2009-12-08.
  58. ↑ The Independent – Serbian President Boris Tadic resigns
  59. ↑ „Is Tadić entitled to the third term of office?“. International Institute for Middle East and Balkan Studies. 2011-01-04. Suarchyvuotas originalas 2016-03-12. Nuoroda tikrinta 2020-05-11.
  60. ↑ Former nationalist ousts Tadic, Economist, 2012-05-21 
  61. ↑ „Dragan Djilas new leader of Democratic party, Boris Tadic honorary president“. Blic. 2012-11-05. Suarchyvuotas originalas 2014-02-22.
  62. ↑ Barlovac, Bojana (2012-11-26). „Belgrade Mayor Djilas Takes Over Helm of Democrats“. Balkan Insight.
  63. ↑ „Djilas stays leader of Democratic Party“. Tanjug. 2014-01-19. Suarchyvuotas originalas 2014-01-21.
  64. ↑ „Former president of Serbia leaves DS“. Tanjug. 2014-01-30. Suarchyvuotas originalas 2014-02-01.
  65. ↑ „Karić "šef" Tadiću“. Večernje novosti. 2014-02-21. Nuoroda tikrinta 2020-05-11.
  66. ↑ „Zeleni samostalno,NDS se registruje“. B92. 2014-06-15. Nuoroda tikrinta 2020-05-11.
  67. ↑ „Tadiću mandat DS-a za pregovore“ (serbų). B92. 2008-06-08. Nuoroda tikrinta 2020-05-13.
  68. ↑ Matović, Dragana (2008-06-09). „"Nacionalno pomirenje" odlaže nove izbore“ (serbų). Politika. Nuoroda tikrinta 2020-05-13.
  69. ↑ „Deklaracija o pomirenju DS i SPS“ (serbų). Peščanik. 2008-10-19. Nuoroda tikrinta 2020-05-13.
  70. ↑ „Dačić hoće da se miri i sa Dinkićem, Čankom i Draškovićem“ (serbų). Danas. 2008-07-24. Nuoroda tikrinta 2020-05-13.
  71. ↑ „SPO neće da potpiše deklaraciju o pomirenju“ (serbų). Mondo. 2008-08-06. Nuoroda tikrinta 2020-05-13.
  72. ↑ 72,0 72,1 Castaldo, Antonino; Pinna, Alessandra (2017). „De-Europeanization in the Balkans. Media freedom in post-Milošević Serbia“. European Politics and Society. 19 (3): 264–281. doi:10.1080/23745118.2017.1419599. hdl:10451/30737.
  73. ↑ Kmezić, Marko (2015-11-11). „Serbia’s EU progress report: no progress for press freedom“ (PDF). LSE European Politics and Policy (EUROPP) Blog.
  74. ↑ Didanović, Vera (2009-09-03). „Uređivanje Srbije“ (serbų). Vreme. Suarchyvuotas originalas 2020-07-27. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  75. ↑ „European Federation of Journalists writes to Serbian president“. B92. 2011-04-12. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  76. ↑ „UNS, NUNS i SNS pozdravili pismo Keninga Tadiću“ (serbų). Danas. 2011-07-17. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  77. ↑ „Smenjuje me Tadić“ (serbų). Standard. 2008-10-06. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  78. ↑ „"Mešanje u uređivačku politiku"“ (serbų). B92. 2009-03-29. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  79. ↑ „Predstavljen Izveštaj o pritiscima i kontroli medija u Srbiji“ (serbų). Savet za borbu protiv korupcije. 2011-09-29. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  80. ↑ „Sažetak Izveštaja o pritiscima i kontroli medija“ (PDF). antikorupcija-savet.gov.rs (serbų). Savet za borbu protiv korupcije. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  81. ↑ „Parliamentary and early presidential election 2012, OSCE/ODIHR Election Assessment Mission Final Report“. Organization for Security and Co-operation in Europe. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  82. ↑ Barlovac, Bojana (2012-06-07). „Election Wrong Calls Highlight Serbian Media Bias“. Balkan Insight. BIRN. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  83. ↑ 83,0 83,1 83,2 83,3 „Boris Tadić – psiholog na trajnom radu u politici. Politički leksikon“. nspm.rs (serbų). Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
  84. ↑ „Samo još nekoliko santimetara, molim!“. Novosti Online (serbų). 2008-07-19. Suarchyvuotas originalas 2014-03-03.
  85. ↑ „Tadić na komemoraciji u Jadovnom“ (serbų). Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
  86. ↑ „"European Prize for Political Culture" awarded to Boris Tadic“. Ringier Publishing Switzerland. 2007-08-04. Suarchyvuotas originalas 2007-08-12.
  87. ↑ „President Tadić and German Federal Minister for Foreign Affairs Frank-Walter Steinmeier on Kosovo“. General Secretariat of the President of Serbia. 2007-08-05. Suarchyvuotas originalas 2011-10-05.
  88. ↑ „Die Quadriga – Award 2008“. Loomarea. Suarchyvuotas originalas 2011-08-21. Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
  89. ↑ „Tadić to receive Steiger award“. B92.net. Suarchyvuotas originalas 2011-06-07. Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
  90. ↑ „European Council on Tolerance and Reconciliation“. Viatcheslav Moshe Kanotor. Leader. Philanthropist. Businessman. Suarchyvuotas originalas 2020-05-29. Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
Politinis postas
Prieš tai:
Predrag Marković
(laikinasis) 		Serbijos prezidentas
2004-2012 		Po to:
Slavica Đukić Dejanović
(laikinoji)
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Boris_Tadić&oldid=7242900"