Alpinės kuosos
| Pyrrhocorax | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Johano Fridricho Noimano (1780-1857) iliustracijos viršuje geltonsnapė alpinė kuosa (Pyrrhocorax graculus), apačioje raudonsnapė alpinė kuosa (Pyrrhocorax pyrrhocorax) | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||
| Pyrrhocorax Tunstall, 1771 | ||||||||||||
| Paplitimas | ||||||||||||
 Alpinių kuosų genties rūšių natūralus, apytikslis paplitimo arealas pasaulyje:
|
Alpinės kuosos[1] (Pyrrhocorax) – žvirblinių paukščių (Passeriformes) būrio, varninių (Corvidae) šeimos gentis.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Genties abi rūšys paplitusios kalnuotose Eurazijos žemyno subtropikų ir vidutinių platumų klimato zonose, Šiaurės Afrikos šiaurvakariuose bei nedidelėje Rytų Afrikos atogrąžų klimato dalyje. Vakariniame paplitimo arealo dalyje dominuoja abi rūšys, Azijos žemyno rytinėje arealo dalyje daugiausiai paplitusios raudonsnapės alpinės kuosos (Pyrrhocorax pyrrhocorax), Rytų Afrikoje tik raudonsnapės alpinės kuosos. Toliamiausiame šiaurvakarių pakraštyje – Britų salų vakarinėse dalyse gyvena P. p. pyrrhocorax porūšio raudonsnapių alpinių kuosų populiacija. Pačiame pietvakarių pakraštyje esančiose Kanarų salose aptinkama raudonsnapių alpinių kuosų P. p. barbarus porūšio populiacija. Toliausiai į pietus – šiaurinėje ir centrinėje Etiopijoje, gyvena raudonsnapių alpinių kuosų P. p. baileyi porūšio populiacija. Toliausiai Azijoje į rytus ir į šiaurę nutolusi P. p. brachypus porūšio raudonsnapių alpinių kuosų populiacija gyvena šiauryčių, rytų Kinijoje, bei siekia Pietų Sibiro pakraštį, įskaitant pietinę Baikalo ežero dalį.
Arčiausiai nuo Lietuvos – Austrijoje, retkarčiais vakarinėje Slovakijoje gyvena P. g. graculus porūšio geltonsnapės alpinės kuosos.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Alpinės kuosos genties rūšys maždaug Lietuvoje gyvenančių eurazinių kuosų (Coloeus monedula) rūšies kūno ilgio ir svorio. Raudonsnapių alpinių kuosų nominalinio P. p. pyrrhocorax porūšio kūno ilgis apie 39–40 cm, vidutinis svoris apie 310 g. Palyginimui, geltonsnapės alpinės kuosos nežymiai smulkesnės, jų kūno ilgis 37–39 cm, ir jos nominalinio porūšio P. g. graculus svoris 188–252 g.
Alpinių kuosų plunksninis apdaras blizgančiai juodas su atspalviais. Abi rūšis lengviausiai nustatyti pagal snapo spalvą – raudonsnapių alpinių kuosų snapas raudonas, ilgas ir šiek tiek palinkęs, gelsvasnapių alpinių kuosų snapas gelsvas ir trumpesnis. Abiejų rūšių kojos raudonos.
Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Alpinės kuosos monogamės ir pasižymi didele ištikimybe partneriui ir gyvenamai vietai. Abi rūšys stato stambų lizdą iš šaknų, lazdelių ir augalų dalių, išklotą žole, smulkiomis šakelėmis ar plaukais. Lizdas statomas ant atbrailos, urvelyje ar panašiame plyšyje uolos sienoje arba žmonių sukurtose vietose, pavyzdžiui, apleistuose pastatuose, karjeruose ar užtvankose. Raudonsnapės alpinės kuosos kartais naudojasi ir apgyvendintais pastatais, pavyzdžiui, Mongolijoje lizdą įsykuria vienuolyne. Alpinės kuosos nekuria paukščių kolonijų, nors tinkamose buveinėse kelios poros gali sukti lizdus netoli viena kitos.
Geltonsnapės alpinės kuosos kiaušinius deda maždaug mėnesiu vėliau nei jos artimiausios raudonsnapės gentainės, nors veisimosi sėkmė ir reprodukcinė elgsena pas abi rūšis panaši. Tikėtina, kad abiejų rūšių panašumai atsirado dėl tų pačių stiprių, jų buveinių aplinkoje esamų apribojimų, kas paveikia jų veisimosi elgseną. Abi rūšys deda 3-5 paprastai balkšvus, rudai ar pilkai dėmėtus kiaušinius, kuriuos peri tik patelė. Jaunikliai išsirita po 2-3 savaičių. Raudonsnapių alpinių kuosų jaunikliai būna beveik pliki, o aukštesnėse kalnų altitūdėse gyvenančių geltonsnapių alpinių kuosų jaunikliai išsirita su tankiu pūkų sluoksniu. Jauniklius maitina abu tėvai. Geltonsnapių alpinių kuosų jaunikliai po išsiritimo lizdą palieką praėjus 29-31 dienai, o raudonsnapių alpinių kuosų jaunikliai lizdą palieka po 31-41 dienos.
Raudonsnapių alpinių kuosų jauniklių išgyvenamumas pirmaisiais gyvenimo metais yra 72,5 %, o geltonsnapių alpinių kuosų jauniklių išgyvenamumas 77 %. Metinis suaugusių geltonsnapių alpinių kuosų išgyvenamumas yra 83-92 proc., o raudonsnapių alpinių kuosų kol kas nežinomas.
Priešai ir apsisaugojimas nuo jų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Alpinių kuosų priešai sakalai keleiviai (Falco peregrinus), kilnieji ereliai (Aquila chrysaetos), didieji apuokai (Bubo bubo), o paprastieji krankliai (Corvus corax) iš lizdų grobia jauniklius. Į raudonsnapių alpinių kuosų lizdus kiaušinius deda didžiosios kuoduotosios gegutės (Clamator glandarius).
Šiaurinėje Ispanijos dalyje raudonsnapės alpinės kuosos dažnai lizdus suka netoli stepinių pelėsakalių (Falco naumanni) kolonijų, kadangi šie sakalai, kurie minta daugiausia tik vabzdžiais, netiesiogiai jas apsaugo nuo didesnių plėšrūnų, ir dėl šito raudonsnapės alpinės kuosos sėkmingiau veisiasi.
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiltuoju metų laiku jos daugiausia minta bestuburiais (Invertebrata), pavyzdžiui, vabalais (Coleoptera), sraigėmis, žiogais (Tettigoniidae), šokliukais (Tetrigidae), vikšrais ir dvisparniai (Diptera) lervomis. Skruzdėlės (Formicidae) yra mėgstamiausias raudonsnapių alpinių kuosų maistas.
Taip pat minta augaliniu maistu, o raudonsnapės alpinės kuosos, pasitaikius progai, lesa nukritusius ant žemės grūdus. Buvo pranešta, kad jos kenkia miežių pasėliams, išlauždamos bręstančias varpas, kad išlestų grūdus. Tais metų laikais kai bestuburių grobio būna nedaug, geltonsnapės alpinės kuosos labiau lesa vaisius ir uogas. Geltonsnapės alpinės kuosos žiemos racioną lengvai papildo žmonių maisto atliekomis iš turistų veiklos kalnų regionuose - įskaitant slidinėjimo kurortuose išmetamo maisto, randamo šiukšlynuose ir iškylų vietose.
Ten, kur abiejų rūšių arealai sutampa, vasarą gali maitintis kartu, bet konkurencija dėl maisto tarp jų yra nedidelė. Italijoje atliktas tyrimas parodė, kad raudonsnapės alpinės kuosos žiemos mitybos racione augalinę mitybos dalį sudarė beveik vien tik vištapienių (Gagea) svogūnėliai, o geltonsnapių alpinių kuosų racioną sudarė uogos ir erškečių (Rosa) vaisiai. Birželio mėn. raudonsnapės alpinės kuosos daugiausia maitinosi vikšrais, o geltonsnapės alpinės kuosos - ilgakojų uodų (Tipulidae) ir panašių vabzdžių lėliukėmis. Vėliau vasarą geltonsnapės alpinės kuosos lesė daug į žiogus panašių vabzdžių, o raudonsnapės alpinės kuosos savo racioną papildė ilgakojų uodų (Tipulidae) ir panašių vabzdžių lėliukėmis, musių lervomis ir vabalais. Lapkričio mėnesį rytiniuose Himalajuose geltonsnapės alpinės kuosos daugiausia gyvena kadagynuose, kur maitinasi kadagių uogomis, o šiame regione ir tuo pačiu metų laiku gyvenančios raudonsnapės alpinės kuosos maisto ieško kaimų terasinių ganyklų dirvoje.
Abi rūšys būriais maitinasi atvirose vietovėse, dažnai tam tikru atstumu nuo veisimosi vietovių klifuose, ypač žiemą. Jų maitinimosi kelionės gali būti 1 600 m aukštyje 20 km atstumu.
Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio pasaulio paukščių sąrašo 13.2 versijoje išskiria dvi rūšis ir jose 11 porūšių[2]
- Pyrrhocorax pyrrhocorax (Linnaeus, 1758) – Raudonsnapė alpinė kuosa; išskiriami 8 porūšiai:
- P. p. pyrrhocorax (Linnaeus, 1758); paplitusios Britų salose.
- P. p. erythroramphos (Vieillot, 1817); paplitusios nuo Iberijos pusiasalio iki Šveicarijos ir šiaurės Italijos.
- P. p. barbarus Vaurie, 1954; paplitusios Šiaurės Afrikos šiaurvakariuose ir La Palmoje (Kanarų salos).
- P. p. docilis (Gmelin, SG, 1774); paplitusios nuo pietryčių Europos, per Afganistaną ir Pakistane.
- P. p. centralis Stresemann, 1928; paplitusios Vidurinėje Azijoje;
- P. p. himalayanus (Gould, 1862); paplitusios Himalajų kalnų regione, šiaurinėje Indijoje ir vakarinėje Kinijoje.
- P. p. brachypus (Swinhoe, 1871); paplitusios šiauryčių, rytų Kinijoje, bei siekia Pietų Sibiro pakraštį, įskaitant pietinę Baikalo ežero dalį.
- P. p. baileyi Rand & Vaurie, 1955; paplitusios šiaurinėje ir centrinėje Etiopijoje.
- Pyrrhocorax graculus (Linnaeus, 1766) – Geltonsnapė alpinė kuosa; išskiriami 3 porūšiai:
- P. g. graculus (Linnaeus, 1766); paplitusios Pietų Europoje ir apie Alpių kalnų regionus, šiaurinėje Afrikoje ir šiauriniame Irane.
- P. g. digitatus Hemprich & Ehrenberg, 1833; paplitusios pietryčių Anatolijoje, Libane, Irake ir pietvakarių Irane.
- P. g. forsythi Stoliczka, 1874; papitusios Vidurinėje Azijoje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ terminai.vlkk.lt / Alpinės kuosos Archyvuota kopija 2023-11-12 iš Wayback Machine projekto. | VLKK terminų bankas; nuoroda tikrinta: 2023.11.12.
- ↑ worldbirdnames.org / Hoatzin, New World vultures, Secretarybird, raptors; IOC World Bird List v13.2
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- birdsoftheworld.org / Corvidae; Crows, Jays, and Magpies
- researchgate.net / New fossil records of choughs genus Pyrrhocorax in the Canary Islands: Hypotheses to explain its extinction and current narrow distribution; Authors: Juan Carlos Rando, Universidad de La Laguna | December 2007. Ardeola 54(2):185-195
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Raudonsnapė alpinė kuosa (Pyrrhocorax pyrrhocorax) -
Geltonsnapė alpinė kuosa (Pyrrhocorax graculus)
.jpg)
