Sakalas keleivis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Falco peregrinus
Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos
Sakalas keleivis (Falco peregrinus)
Sakalas keleivis (Falco peregrinus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Sakaliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Falconiformes)
Šeima: Sakaliniai
(Wikispecies-logo.svg Falconidae)
Pošeimis: Sakalai
(Wikispecies-logo.svg Falconinae)
Gentis: Tikrieji sakalai
(Wikispecies-logo.svg Falco)
Rūšis: Sakalas keleivis
(Wikispecies-logo.svg Falco peregrinus)
Binomas
Falco peregrinus
Tunstall, 1771
Sakalo keleivio paplitimas
Sakalo keleivio paplitimo arealas Žemėje:
žalia = ištisus metus
gelsva = perėjimo
šviesiai melsva = migravimo
mėlyna = žiemojimo

Sakalas keleivis (Falco peregrinus) – sakalinių (Falconidae) šeimos plėšrus paukštis. Užauga 34-58 cm kūno ilgio, sparnų skersmuo 80-120 cm. Patinai sveria 550-750 gramų, stambesnės už juos patelės – 740-1300 gramų.

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Daugiausiai gyvena kalnuotose vietovėse, upių slėniuose, palei jūros ar vandenyno pakrantę, kartais ir miestuose. Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 1(E) kategoriją. Reguliariai pastebimas per migracijas, žiemoja retai. Lietuvoje peri atsitiktinai.

Sakalai keleiviai yra labai ištikimi savo gimtinei, todėl daugelį metų peri vis toje pačioje vietoje, dažniausiai ir tame pačiame lizde. Kalnuotuose kraštuose vietą lizdui parenka neprieinamose uolose, o ašigalių kraštų tundrose, kur teauga kerokšliai krūmai, lizdus krauna net ant žemės, kupstuose. Mūsų krašte beveik visuomet lizdui renkasi aukštas, sunkiai ilipamas pušis. Daugeliu atvejų užima jau gatavus kitų paukščių lizdus. Veisimosi laikotarpio pradžioje daug skraido, gainiojasi.[1]

Balsas panašus į kitų sakalų šauksmą. Tai kartojami „kje kje kje.. arba kri kri kri. . .", kurie skardūs ir toli girdimi. Porelės nariai esti labai prisirišę vienas prie kito, bet, žuvus vienam porelės nariui, netrukus susidaro nauja pora.[1]

Kiaušinių deda 3-4, retai 6 balandžio mėnesio pradžioje. Jų vidutinis dydis 50,9 X 40,6 mm; pagrindinė spalva moliškai gelsva su daugybe tamsiai rudų dėmių ir taškų, kartais tokių tankių, jog susilieja, ir pagrindinės spalvos nebematyti. Peri 29 dienas, nuo pirmo padėto kiaušinio. Peri abudu tėvai, bet daugiausia patelė: tuomet patinas neša jai lesalo, kurį padeda ant šakos, arba patelė, pasitikusi patiną, laimiki pačiumpa ore. Ir vienu, ir kitu atveju abiejų paukščių susitikimas esti lydimas garsių šauksmų. Išsiritę iš kiaušinių paukščiukai būna apauge trumpais tankiais baltais pūkais, galvos šonai esti tamsesni; sveria 31,5-36,5 g, tarp devintos ir keturioliktos dienos jie keičia savo pūkus, ir tada pradeda atsirasti plunksnų spaigliai. Tuo metu ant jų daugiausia tupi patelė, o patinas neša maistą, kurį patelė išmėsinėja ir išdalija vaikams. Maisto likučius iš lizdo išneša arba sulesa seniai. Po 10-14 dienų jau nėra reikalo šildyti jauniklių, ir abu tėvai lesina juos kiekvienas atskirai. Jaunikliai lizde išbūna 35-40 dienų, bet paskui dar visa šeima laikosi būryje ir seniai vis parūpina vaikams maisto.[1]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Sakalas keleivis. Tadas Ivanauskas. Lietuvos paukščiai, II tomas.


Commons-logo.svg