Vanda Juknaitė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vanda Juknaitė (g. 1949 m. lapkričio 28 d. Papiliuose, Rokiškio raj.) – Lietuvos prozininkė, dramaturgė, eseistė.
[taisyti] Biografija
1972 m. baigė VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje. Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, bendradarbiauja spaudoje. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.). Gyvena ir dirba Vilniuje.
Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Išgarsėjo romanu „Šermenys“.
V. Juknaitė - jautri, pastabi asmenybė, savo darbuose aprašanti socialines problemas. Ji kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes - apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą. Rašytojos kūriniai nėra saldūs - juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: "nužemintųjų ir nuskriaustųjų", sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emociją įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
[taisyti] Bibliografija
- Ugniaspalvė lapė: apysaka ir apsakymai. - Vilnius: Vaga, 1983.
- Šermenys: romanas. - Vilnius: Vaga, 1990.
- Stiklo šalis: apysaka. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla], 1995.
- Šermenys: romanas; Stiklo šalis: apysaka; Formulė: drama. - Vilnius: Alma littera, 2000, 2001.
- Išsiduosi. Balsu: esė, pokalbiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
- Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos / kartu su Elena Nijole Bukeliene. - Vilnius: Alma littera, 2004.
- Tariamas iš tamsos: pokalbiai su vaikais. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
[taisyti] Apdovanojimai
- 1993 m. – Juozo Paukštelio premija už romaną "Šermenys".
- 1994 m. – Žemaitės literatūrinė premija už romaną "Šermenys".
- 2001 m. – Juozo Grušo premija už dramą "Formulė".
- 2003 m. – G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už esė ir pokalbių knygą "Išsiduosi. Balsu".
- 2004 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
- 2008 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
[taisyti] Kūrybos bruožai
[taisyti] Vandos Juknaitės kūrybos bruožai (bendrai)
• Sąskambinga ir kartu savarankiška.
• Neidealizuota, bet sakralizuota, kūniška, skausminga motinystė. Trikdanti ir atstatanti. Tirpdanti moteriškumą ir jį sustiprinanti. Moters kalba – kalbėjimas – rašymas yra prasidėję iš įščių paslapties, iš sopulio girdėjimo ir gimdymo. „Prozos rašymas man pakankamai skausmingas procesas“, - sako Juknaitė. („Visų atviriausias yra bejėgio žmogaus veidas“). Kurį laiką domėjusis feministinėmis teorijomis, Juknaitė sako jų greit atsikandusi. „Paradoksalu, tačiau feministės matuoja savo gyvenimą vyriškomis vertėmis ir kriterijais. Esu moteris. Ir man patinka mano kitoniškumas“.
• Gražiai, prasmingai apibrėžtas tapatumo centras. Jį jaučiant, galima trikdyti kitoniškumu, kylančiu iš kūrybinės valios, sutelktos į motinystę ir moterystę. Esminga moters dalis gali išsipildyti tik motinystės patirtimi. Dalis, bet esminga. Moteris motina yra kita, kitokia moteris: jos kūnas yra išleidęs šaknis, įsišaknijęs kitame kūne. Kito kūno atsidalinimas, prasidedantis, bet nesibaigiantis.
• Juknaitės proza turi stiprią gyvasties šaknį. Gilią. Ta šaknis perauga paviršių, derlingą, mėšlingą, nešvarų, ir prasiskverbia iki grynumo, kuris yra išskaistintas, bet neišvalytas. Nešvarumas (ir gimdančio, ir slaugančio, ir pavargusio, save apleidusio kūno) lieka, bet lieka persmelktas skaistumo: „Aš niekada neįsivaizdavau, kad gyvenimas kartais būna tokios nepaprastos švaros, nepaprasto tyrumo. Neviltingąją pusę matom kasdien, jo žiaurumas irgi beribis. Tačiau yra ir visiškas skaistumas“ („Anksti iš užuovėjos išėjusi“).
• Juknaitės vertikalė – ašis: derlingo, mėšlingo žemės sluoksnio ir visiško skaistumo. Dar kartą pabrėžiant: skaistumo, kuris nuo žemės, nuo kūno neatsiplėšia. Juknaitės kūryboje ši vertikalė, laikanti – išlaikanti ašis, pirminiu būdu veikia moteryje – motinoje; situacijose, kuriose motinystė dramatiškai – likimiškai saistosi su moteryste – moteriškumu
[taisyti] Kūrybos bruožai pagal kūrinius
[taisyti] Vandos Juknaitės kūrybos bruožai pagal „Šermenis“/ „Šermenų“ interpretacija
„Šermenys“ yra knyga, kuria ir kurioje Juknaitė atranda save kaip suvokiančią – rašančią – kuriančią galią ir galimybę. Išėjusi į pasaulį 1990 metais, būtent ši Juknaitės knyga pradeda naują lietuvių moterų literatūros etapą. Iš dviejų pusių ši niekad nenutrūkusi pradžia geriausiai matyti – iš Juknaitės prozos ir iš Miliauskaitės poezijos. Bet pokyčiai nepasemia šių rašytojų, nepriverčia jų išsukti iš prigimties ir prigimtinų tradicijų erdvės.
Palyginimas su Romualdo Granausko „Gyvenimu po klevu“
„Šermenys“ atrodo lyg moteriškas R. Granausko „Gyvenimo po klevu“ variantas. Bet tik pačiu bendriausiu matu matuojant – žemdirbių kultūros išbandymas per penkiasdešimt okupacijos metų, daugiausia sutelktas į moterį, sąmoningai ir pasąmoningai tvirtinant, kad būtent moteris yra agrarinės kultūros centrinė figūra. Žvelgiant į šių kūrinių konkretiką, matyti, kad moterų likimų gijos Juknaitei Yra atskirai rūpimas dalykas. Granausko Monika Kairienė yra tradicinės žemdirbių kultūros įprasmintoja, sergėtoja. Juknaitės „Šermenų“ moterys yra šios kultūros saugomos; tradicijos duoda joms žinojimą, ką ir kaip jos turi daryti pačiais sunkiausiais momentais. Kad ir apardyta, tebeveikia moterų bendruomenė. Viena geriausių „Šermenų“ scenų, kai šermenų naktį Selenienė ir Severija apsinakvoja pas Balčiūnienę. „Moterys nedega žiburio, nusirengia ir atsigula tamsoje“. Ir pradeda kalbėtis: apie save, apie kaimynes. „Ir vėl visos tyli, klausydamosi dusliai šniokšiančios už lango nakties tylos“. Ir vėl prakalba. Prieina prie Severijos, auginančios nesveiką, neprotingą mergaitę. „Kadaise Laužacko pamesta besilaukianti kūdikio, ji trisdešmit metų slaugo nesveiką mergaitę, valgydindama ją šaukštu, kilodama, kuopdama. Ji tyli tamsoje ramiai ir kantriai, kaip nugyveno visą gyvenimą niekam nesiguosdama savo nelemtim“. Pagaliau ištaria: „Jei mano Salomėja būtų sveika, aš dabar būčiau karalienė“. Tik toks mažytis tarpas nuo motinos iki karalienės: jei mano duktė būtų sveika… Tik motina žino, kad ūkianti mergaitė „supranta, jaučia viską…“ Balčiūnienė, palaidojusi sūnų, ne tokį kaip visi, užspardytą, patyčiom numarintą, mąsto apie rusę marčią: gal kitaip reikėjo, gal reikėjo kaip nora kalbinti, nežiūrėti kaip į svetimą.
[taisyti] Tylos vaidmuo
Meistriškai keičiami pokalbio fragmentų ir tylos intervalai. „Elžbieta nutyla, atmeta už galvos rankas. Spengiančioj tyloj girgždėdamas tiksi ant spintelės ką tik prisuktas žadintuvas“. Moterys kalbasi tyloje, tyla jau yra jų kalboje; tyla perauga gyvybingą gyvenimo triukšmą, tyla artina į mirtį. „Įgimtas, įsikirtęs į gyvastį, mirties nebeišraunamas pasaulio vaizdas dabar jos akyse nyko, dūlėjo, griuvo kito svetimais, jai nebeatpažįstamais pavidalais“. Mąstant apie pasaulėjauta susietą Juknaitės stilistiką, cituotame sakinyje reiktų pabraukti pradžią, ypač „įsikirtęs į gyvastį“. Būdingas jai yra apskritai kirčio pojūtis: meišvengiamai, giliai, žeidžiamai, iki kraujo. Gyvastis, gyvuonis yra kirčio kaip spūdžio, kaip skirsnio žodžiai.
[taisyti] Fragmentų reikšmė
Fragmentas irgi yra savotiška įkirta, įpjova, įduba tekste. Tekstas tekste: įkirstas, įduobtas, ne įmontuotas. Ir „Šermenyse“ kaip įkirsti fragmentai – įdubos – motinystės tekstai. Pirmas: „Vieną naktį į vaikų palatą atveža moterį su mažučiu suvystytu vaikeliu. […] Moters veidas sukritęs, raudonas nuo ašarų, lūpos paputusios. Ji dieną naktį pasilenkusi rymo virš vaiko lovelės, o vaikutis guli ramus, išblyškęs“. Vaikelis miršta. Motina iki nakties sėdi prie buvusios vaiko lovelės, „kartais praskleidžia chalatą ir žvilgteli, kaip srovele bėga per marškinius pienas“. Motinos pienas Juknaitės tekstuose susietas su gyvastim; jo nereikalingas tikėjimas rodo įtrūkį gyvasties grandinėje. Jei grandinė nebūtų tvirta, ji negalėtų įtrūkti. Įtrūkiai, įdūbos liudija gyvybingumą ir kaip jo trūkumą, kuriuo nors būdu signalizuojamą.
[taisyti] Moterų paveikslai
- Milda, pasakotojas vaikiškoji būties forma, gauna iš motinos „piršto didumo lėlytę“. „Lėlytė nuoga, visai nuoga, kojytės nesilankstančios, suglaustos, o abo rankytės sukasi ratu apie petelius. Mildutė pasiuva lėlei marškinius, suraukia sijonėlį ir nešiojasi ją rankose nuo ryto ligi vakaro“. Motinystės instinkto radimasis: išorinis (pasirūpinti, aprengti) ir vidinis (laikyti prie savęs, rankose; vėliau Juknaitė labiau akcentuos delnus, liečiančią – prisiliečiančią rankos dalį). Mergytė mažą lėlę įsideda į burną (kai vesdama avis grandinę laiko abiem rankom). „Avelė staiga pasibaido, trūkteli, ir dantys nejučia sukanda lėlės galvą. Mergaitė išsiima lėlę iš burnos – kaučiukinėje lėlės kaktelėje virš antakio aštri trikampė įduba“. Įduba – įkirtis, pažeidimas. Lėlytė įsidėta į burną – lyg į įsčias, į pačią saugiausią vietą. Pažeidimas iš netikėtumo: „nejučia“. Instinktyvus noras pažeidimą – įtrūkį – įdūbą išlyginti, padaryti nepastebimą. „Milda pasiuva lėlei kepuraitę, migdo mažame, iš nosinės padarytame patalėlyje, išneša ją į lauką, paguldo prieš saulę ant įkaitusio akmens. Lėlė žiūri į dangų nejudančiom žydrom akim, ir Milda pasmaukia žemyn mažutėlę kepurytę“. Pridengti, atstatyti, rūpesčiu, globa išlyginti vaiko įdubą – įtrūkį. Iš nosinės (arti burnos) padarytas patalėlis, įkaitęs akmuo, lyg saulė įšildytas kūnas. Kaltė prieš vaiką, kylanti iš motinos – iš jos kūno trūkumų, iš negalių, neatsargumo, iš nejučia sukąstų dantų, pažeidžiančių gyvybę. Atvertos vaiko akys gąsdinančiai žvelgs „Stiklo šalyje“.
- Gražina palatoje – „po valymo“ ištikta šoko. „Keista, - sako gydytoja, - šiais laikais niekas iš to nedaro problemų, o jai šokas“. Į palatą įleidžia vaikiną (dar ne vyrą) „išsigandusiu veidu, išsprogusiomis akimis‘. Jis bando moterį maitinti braškėmis, užpiltomis grietinėle. „Vyriškis pražiodo Gražinos burną, supila grietinėlės šaukštą, ir Gražina gargaliuodama ima juoktis. Vaikinas supila dar vieną šaukštą, ji besijuokdama paspringsta, užsikosėja, ir viena moterų nebeiškentusi taria: „Na liaukitės. Argi nematot…“ Vaikino ketinimai yra geri, kylantis iš bejėgiškumo. Kuo gali padėti vyras moteriai, „po valymo“ ištiktai šoko? Pažeistos, įžeistos įsčios; slaptąja linija žaizdos kraujas pasiekia širdį ir sąmonę – neatlaikančias. Tekstas ima gravituoti į vyro prievartos pusę: prievartą, kuri lyg ir neturi išankstinių blogų ketinimų. Signalas – braškės su grietinėle (kraujas ir pienas), maitinimas jomis per jėgą. Lūpos („jis pakelia šaukštą prie Gražinos lūpų…“), paskui burna („vyriškis pražiodo Gražinos burną…“) – lytiškai svarbios moters kūno vietos.
…Gimdyti pasiryžusi, savimi ir kūdikiu rizikuojanti moteris, pasirašanti, kad atsako pati. Ilgai guli ligoninėje. Juknaitė yra sukūrusi savitą įdubą – tekstą tekste – nėščiosios savijautos koncentrą. Kūnas grimzta žemyn – į įsčias, į jų tamsią gelmę.
[taisyti] Vandos Juknaitės kūrybos bruožai pagal „Stiklo šalį“/ „Stiklo šalies“ interpretacija
„Stiklo šalis“ yra tarsi tekstas – kristalas, išaugęs iš „Šermenų“ motinystės įdubų – įgaubų. Veikėja – neseniai antrą kūdikį pagimdžiusi moteris. Pagimdžiusi nepaisydama rizikos faktorių, nesustiprėjanti, depresuojanti. Kūdikis yra sergantis, tarp gyvybės ir mirties, nepriaugantis svorio. Veiksmo erdvė netoli didelės autostrados – magistralės, bet tarsi kokia įduba: su laukyme, medžiais, krūmais, paukščiais, priklystančiais šunimis. Gyvybė – gyvastis išsiskirsčiusi po gyvenimo erdvę ir po tekstą. Motina ir kūdikis turi pereiti tarsi kokią ribą, stiklo sieną, stiklo kalną, stiklo šalį. Jie abu atskirti nuo gyvenimo, esančio šalia, pasirodančio ir skandinamo šunyčio gyvastingumu, kabinimusi į gyvybės krantą iš paskutiniųjų. Apysakos pradžia: „Apyaušriu ant laidų šalia tuščios autostrados nutūpdavo paukščių pulkai. Keletui poilsio akimirkų. Moterį tuo laiku pažadindavo vaikas. Pakeltas delnuose, jis trindavosi į jos smakrą švelnute naujagimio galva, kol tylinčią erdvę užliedavo plieninė ryto šviesa“.
[taisyti] Pradžios ir erdvės apibūdinimas
Tiksli pradžia; tiksli, nes turi būtinąją pradžios energiją tęstis. Pasirodo branduoliai, teksto energijos šaltiniai. Nubrėžiamos pagrindinės linijos – tarsi penklinės, ant kurių nutupia paukščiai. Viršus. Ir apačia, kur moterį pažadina vaikas. Erdvė, šalta, tuščia. Ir laikas – rudens, plieninės ryto šviesos. Apysakos laikas vėlyvo rudens iki pavasario, gegužės. Tradicinė metų laikų slinktis, natūralusis pirminis laikas. Daug tylos – „Stiklo šalyje“ ji įrašoma ir tarp žodžių, sakinių. Tarp skrendančių – išskrendančių paukščių. Tikrovė liudija kūną, kūnus, gyvybės kūnišką tikrovę. Bet Juknaitės vaizdo linijos beveik niekad bėra sujungiamos. Tik priartinamos viena prie kitos, kad rastųsi sąskambis. „Ką galvoji? Kodėl tyli?“ – klausimai, kuriuos moteris užduoda vyrui, neatsakomi. Juk kartu jie užduodami ir sau, galvojančiai ir apie viską, ir apie nieką. Vyras pasisiūlo naktį pabudėti prie kūdikio. Moteris yra ta, kuri turi savo kambarį. „Moteris atsigulė savo kambaryje. Tačiau ir iš čia jautė mažylį: kiekvieną gilesnį jo atodūsį, skruosto, rankos brūkštelėjimą per pagalvėlę. Jis tebebuvo vienas. Ji pabusdavo iš miego vaikui dar nepravirkus, užeidavo į kambarį, nepažadindama nei vyro, nei vaiko, pakeisdavo vystyklus ir vėl užsnūsdavo budriu katės miegu“. Savas kambarys negelbsti, nebėra erdvės, kur moteris galėtų būti viena, daryti kažką kitą, galbūt – rašyti. Ir iš čia – iš savo kambario – driekiasi nytys, surišančios motiną ir kūdikį: „jie tebebuvo vienas‘. Šis vienis daro negalimą moters – motinos vienumą, atskirumą.
[taisyti] Laiko reikšmė
Situacija ant laiko ribos, svarbios Juknaitės pasaulėvokai (apyaušriu, brėkštant, atšąlant, ypač paryčiu…): „Paryčiu pabudo kūdikis […]. Brėško. Pamažu pilkėjo langas, ir dideliu juodu pilku prie ką tik apsnigtos įšalusios žemės nutūpė varnos. Moteris, apglėbusi delnais per pusiaują, prispaudė mažylį stačią sau ant krūtinės ir ėmė vaikščioti po kambarį. Įkniaubęs veidelį po jos smakru, kūdikis vėl ėmė snausti“. Grėsmės mažai silpani gyvybei zona: pilka, juodas varnų pulkas ant įšalusios žemės. Pasąmoninga auginimo, kėlimo į viršų pastanga; apglėbusi delnais moteris kūdikį prie krūtinės prispaudžia stačią. Lyg kūdikis vaikščiotų kartu. Jausdamas iš motinos kūno plūstančią šilumą, lyg kraują iš gyvybės arterijos (po smakru), mažylis snaudžia – gyvybė yra silpna, reikalinga didžiausios globos. Motinos instinkto vedama moteris trapią kūdikio gyvybę siekia tarsi susigrąžinti į savo kūną, kūnu globoti, šildyti, stiprinti. „Kūdikis buvo sušlapęs. Ji išrengė mažylį, priglaudė prie savęs drėgną vėsų jo kūnelį, apsiautė jį ir save antklode",- jie tarsi sujungti į pirminį vienetą. Kūdikis reaguoja į šią malonę – jo kvėpavimas darosi lygesnis. Moteris dažnai stovi su kūdikiu ant rankų prie lango, rodo jam paukščius, sniegą, kambario daiktus, taria jų pavadinimus. Baigiasi pirmieji kūdikio metai, jam užbrėžta riba. Palengva stiprėja – atsistoja. Baigiasi pirmasis – kūno kalbos etapas. Tardama daiktų vardus, rodydama pasaulį, motina veda kūdikį į žodžių kalbą. Visa moters energija atiduodama vaikams, ypač silpnam mažyliui. Ji kovoja viena; vyras sakosi nenorėjęs antro vaiko. Savo išorei ji nebeskiria jokio dėmesio; su vyru nebeturi kūniško artumo. Ji gyvena pati nuo savęs slėpdama gyvybei pavojingus daiktus – skalbinių virvę, nuodingus vaistus… Slapstosi pati nuo savęs – stipriausias lieka motinystės instinktas. Ryždamasi gyventi, ji prie virpančio stiklo priglaudžia delnus; lyg prisiliečia prie pasaulio, iš naujo ieškodama su juo kontakto. Galia, pakėlusi gyventi kūdikį, turėtų gyvenimo paviršiuje išlaikyti ir moterį. Juknaitė sukūrė savitą motinystės stilistiką, paremtą ir subtilia kūno kalba.
[taisyti] Vandos Juknaitės kūrybos bruožai pagal esė „Išsiduosi. Balsu“
Juknaitės stiliui ypač svarbus kalbos skambėjimas, tikslumas, ritmas; pasak jos, gražūs sakiniai yra juokingi. Savo žodžius rašytoja paremia ir veiksmu: organizuoja beglobių vaikų stovyklas, ten dirba ir iš tos patirties parašo jaudinančią esė. Pasakodama apie tragiškus likimus autorė ne tik atkreipia visuomenės dėmesį į beviltišką situaciją, į kurią yra patekę beglobiai vaikai ir bandantieji jiems padėti, bet ir kelia esminį laisvės užduotą klausimą: „Ar gali semtis jėgų pats iš savęs?“ Kai kurie vaizduojami įvykiai primena kriminalinės kronikos puslapius, tačiau jautrus pasakotojos balsas – gniaužiantis ašaras, bet „išsiduodantis“ – tikroviškų faktų atpasakojimą paverčia meniniu tekstu. Knygoje „Išsiduosi. Balsu“, be minėtos esė, randame trumpų aktualių straipsnelių bei pokalbių su įvairiausiais pašnekovais. Rašytoja žadina žmogaus savimonę, verčia mąstyti, ginčytis, kažką keisti, nes, anot jos, „niekas mums tiek nepadės, kiek mes galime padėti patys sau“.
[taisyti] Kūrybos bruožų apibendrinimas
„Stiklo šaliai“ maketą ir iliustracijas sukūrė dailininkė Jūratė Stauskaitė. Unikalus moterų dialogas. Į „Stiklo šalį“ ateina Stauskaitės paukščiai (jų linijos, trikampiai, pėdsakai įbrėžti ir apysakos tekste), moterų siluetai, palnkę ir įsikirtę, pilkšva erdvė, gal siena, išbraižyta nesuvokiamų likiminių linijų. Apyaušrio, paryčio laikas, lyg kažko būtinai turinčio įvykti laukimas. Lašai, branduoliai, apvalios ir aštrios konfigūracijos, lyg išdraskytų vielų brėžiai. Baltas puslapio įrėminimas, baltos lapo įdubos tylai, tylos sniegui, ant kurio rašomos juodos raidės. Ir žodinis dailininkės tekstas, Juknaitės „Stiklo šalį“ užsklendžiantis: „Iš pirmo – labai paviršutiniško – žvilgsnio – tai labai paprastas tekstas. Apie moters gyvenimą. Paprastą. Netgi prastą. Bet staiga pasirodo, kad tai – didingas liūdesys, stojiškas stovėjimas prie SIENOS. Jokio skundo. Tai rūsti knyga. Dabar esu šalia autorės, pastačiusios rodyklę kelyje“. „Stiklo šalis“ yra paprastas tekstas apie paprastą moters – motinos gyvenimą; apie nedidelę laiko įdubą – nuo lapkričio iki gegužės. Taip, moteris atsistoja prie sienos, gal tiksliau – prieš sieną. Likimo linijos grėsmingai suartėjusios, kilpa gali užsiveržti. Bet moteris išsilaiko ir išlaiko. Nusikalsta gyvybei iš nevilties; iš pasąmoningo keršto gyvenimui skandinami šunyčiai. Dvasia ir kūnu, vis dar moteriškai gaju ir net provokuojančiu, ji gina silpną kūdikio gyvybę. Kantriai, stojiškai. „Stiklo šalies“ galia susidaro iš pasaulėvokos ir stiliaus harmonijos. Minimalistinės, mažažodės, sutelktos į patį paviršių, bet nurodančios ir į anapus: anapus stiklo sienos, anapus ledo… Į rūpestį, svarbiausią būties šaknį.
[taisyti] Šaltiniai
- Profesionaliosios lietuvių literatūros sklaidos vartai Rašytojai.lt
- DAUJOTYTĖ - PAKERIENĖ, Viktorija. Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera, 2001. ISBN 9955-08-112-0.
- Literatūros vadovėlis 12kl., antra dalis. Išplėstinis kursas, Vilnius: "Baltų lankų" leidyba, 2004.
[taisyti] Nuorodos
- Interviu su Vanda Juknaite Literatūra ir menas
- Interviu su Vanda Juknaite Šiaurės Atėnai
