Alfonsas Nyka-Niliūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
'Alfonsas Nyka-Niliūnas
Alfonsas Čipkus'
Gimė: 1919 m. liepos 15 d. (95 metai)
Nemeikščiai, Utenos apskritis
Veikla: poetas, vertėjas, literatūros kritikas
Žymūs apdovanojimai:

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikroji pavardė Alfonsas Čipkus, g. 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščiuose, Utenos apskritis) – vienas didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, VDU garbės daktaras.

Buvo „Aidų“ redakcijoje, vienas „Literatūros lankų“ redaktorių.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tiksli gimimo data nežinoma, bet manoma, kad gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščių kaime.

1938 m. baigė Utenos gimnaziją. 1938–1939 m. Kaune Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti romanistiką ir filosofiją. Vytauto Mačernio ir Broniaus Krivicko studijų draugas. Vėliau porą metų tęsė šias studijas Vilniaus universitete, kurį 1942 m. baigė.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų Lietuvos piliečių, norėjusių išvengti Sovietų represijų. Tiubingeno ir Fribūro universitetuose gilino filosofijos bei meno istorijos žinias. Negana to, studijavo ir baigė vokiečių, prancūzų ir anglų literatūras. Kurį laiką dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose užsienyje, bendradarbiavo su kultūrine Lietuvos spauda. Baigęs studijas nuo 1949 m. apsigyveno Baltimorėje (JAV) ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Alfonsas Čipkus pasirinko Alfonso Nykos-Niliūno pavardę. Kiti slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.

Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje.

Pirmoji knyga „Praradimo simfonijos“ išėjo 1946 m. Tiubingene. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Orfėjaus medis“ (1953 m.), „Balandžio vigilijos“ (1957 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m.), „Žiemos teologija“ (1985 m.).

Pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux), vokiečių (Stefan George), anglų (T. S. Eliot) ir italų (Giacomo Leopardi) poezijos. Išvertė V. Šekspyro „Hamletą“. Iš poetų svarbiausias buvo Ch. Baudelaire, o iš filosofų – M. Heidegeris.

Drauge su Kaziu Bradūnu, Juozu Kėkštu, Henriku Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją „Žemė“. Pirmą kartą ji išleista 1951 m. Joje buvo įtraukta 1944 m. tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba.

Be poezijos ir vertimų reiškėsi ir kritikoje. Rašė straipsnius, recenzijas, esė. Žemininkų iniciatyva 1952 m. buvo pradėti leisti „Literatūros lankai“ – vienintelis tik literatūrai skirtas išeivijos žurnalas. Šio žurnalo stiprioji pusė buvo kritika.

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos beveik nesireiškė kritikoje.

Savotišku bestseleriu Lietuvoje tapo Čikagoje išleisti jo „Dienoraščio fragmentai“ du tomai (1: 1938–1970, 1998; 2: 1970–1998, 1999 m.). Tai nėra tipiškas dienoraštis, leidžiantis skaitytojui sekti biografinių autoriaus įvykių eiga. Greičiau tai unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, pasitraukimas iš gimtojo krašto), juolab kiti asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, filosofinės žmogiškosios situacijos fonas.

1997 m. A. Nykai-Niliūnui paskirta Lietuvos nacionalinė premija.

Kūrybos ypatybės[taisyti | redaguoti kodą]

A. Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai. [1] Skaitant A. Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A. Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo [2] ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.

Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų. A. Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.

A. Nyka-Niliūnas yra filosofiškas poetas, bet jo filosofija įausta į sudėtingą vaizdą. [1] Kūrybą „nelengva suprasti, nes, poeto įsitikinimu, nieko nesakyti utilitaristine prasme yra vienintelis būdas poezijai ką nors pasakyti“. [1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Orfėjaus medis: eilėraščiai. 2-asis leidimas. – Chicago: V. Saulius, 1954. kiti leidimai: 1953.
  • Balandžio vigilija: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1957.
  • Išduotas medis: eilėraščiai. – Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1971.
  • Vyno stebuklas: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1974.
  • Žiemos teologija: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1985.
  • Būties erozija: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
  • Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
  • Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
  • Dienoraščio fragmentai. – Willowbrook: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998. I t.: 750 p.; II t.: 540 p.; 750 p.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 V. Daujotytė, E. Bukelienė „Lietuvių literatūra. XX a. vidurys ir antroji pusė (1940–1995). Vadovėlis XII klasei“ K.: „Šviesa“, 1995
  2. L. Mockūnas (sud.) „Egzodo literatūros atšvaitai“ Vilnius: Vaga, 1989

Vikicitatos