Juozas Grušas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Grušas
Gimė: 1901 m. lapkričio 29 d.
Žadžiūnai, Šiaulių valsčius
Mirė: 1986 m. gegužės 21 d. (84 metai)
Kaunas
Tėvas: Antanas Grušas
Motina: Ona Ulčinaitė
Sutuoktinis(-ė): Pulcherija Račytė
Vaikai:

Algimanta Marija Tamošiūnienė, Vytautas Grušas, Saulius Grušas

Veikla: dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas
Alma mater: 1931 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Juozas Grušas (1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių valsčius – 1986 m. gegužės 21 d. Kaune) – Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Kalniškių-Žadžiūnų kaime, valstiečio šeimoje, vaikystėje buvo mokomas visų žemės ūkio darbų. 1912 m. Grušai persikėlė į Miesmedžio kaimą, nusipirko žemės sklypą, nuo kurio ką tik buvo nukirstas miškas. Pirmasis J. Grušo mokytojas buvo lietuvių poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, kuris išmokė rašto ir sudomino literatūra. 1914 m. baigė Sutkūnų pradžios mokyklą. Mirus motinai ir tėvui antrą kartą vedus, 1919 m. dirbo Ch. Frenkelio odos fabrike jaunesniuoju sąskaitininku.

Savarankiškai pasimokęs, 1920 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurią 1924 m. baigė. Tais pačiais metais atvyko į Kauną ir pradėjo studijuoti Lietuvos universitete teisę. Vėliau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat germanistiką ir pedagogiką. Nuo studijų pradžios priklausė ateitininkų organizacijai bei katalikiškai korporacijai „Šatrija“, 1928 m. buvo „Šatrijos“ draugijos pirmininkas. 1931 m. apgynė diplominį darbą „Vinco Krėvės realistinė beletristika“. [1]

1932 m. sausio 16 d. vedė VDU Humanitarinių mokslų fakulteto studentę Pulcheriją Račytę. Vertėsi daugiausia pedagoginiu darbu ir žurnalistika. 1932–1938 m. hebrajų kalba dėstė lietuvių kalbą ir istoriją sionistinės žydų „Tarbut“ draugijos mokytojų kursuose. 1932 m. kartu su Baliu Sruoga inicijavo Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. 19331934 m. studijavo VDU Teisių fakultete. 1938–1939 m. katalikiškos krypties savaitraščio „Mūsų laikraštis“ faktiškasis redaktorius, pasirašinėjo Antanas Tumėnas, vėliau tapo tikruoju. [2] Kaip žurnalistas ir literatas aktyviai bendradarbiavo „Lietuvoje“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“.

19401941 m. Valstybinės leidyklos (nuo 1965 m. „Vaga“) Grožinės literatūros skyriaus atsakingasis redaktorius. 1941–1949 m. gyveno žmonos gimtinėje Joniškyje, dirbo žemės ūkio darbus, kurį laiką mokytojavo Joniškio gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą. [3] 19451947 m. Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. 1949 m. sugrįžo į Kauną, atsidėjo vien literatūriniam darbui. Nuo 1948 m. kovo 9 d. LSSR rašytojų sąjungos narys.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1925 m. skelbė periodinėje spaudoje apsakymus, feljetonus. Pirmasis apsakymas „Lelijos sapnas“ pasirodė jaunimo žurnale „Ateitis“ (1926 m., Nr. 4). Pasirašė slapyvardžiu Juozas Kriaušė. [4] Keletą mėnesių redagavao katalikų jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Čia spausdino apsakymus, pasirašydamas tuo pačiu slapyvardžiu: Juozas Kriaušė – tai sulietuvintas Grušas. Feljetonus pasirašydavo Liongino Padanginės pseudonimu. Pirmasis apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ išleistas 1928 m., o didžiausią populiarumą iš prozos darbų pelnė romanas „Karjeristai“ (1935 m.).

Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Kūrėjas lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos (istorinė drama „Herkus Mantas“) ir tragikomedijos (drama „Meilė, džiazas ir velnias“) žanrus. Sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiasi tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos. Daugelis J. Grušo kūrinių pastatyti Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.). 19801981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1992 m. pagal pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ sukurtas vaidybinis filmas „Džiazas“ (rež. Raimundas Banionis).

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ponia Bertulienė. – Kaunas: „Vairo“ bendrovė, 1928. – 176 p.
  • Karjeristai: romanas. – Kaunas: Sakalas, 1935. – 398 p.
  • Sunki ranka. – Kaunas: Sakalas, 1937. – 205 p.
  • Pabučiavimas: novelės. – Brooklyn, N.Y.: Gabija, 1953. – 155 p.
  • Dūmai: keturių veiksmų penkių paveikslų komedija. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 94 p.
  • Karjeristai: romanas. – 2 d. – 2-asis leidimas. – London: Nida, 1956.
  • Karjeristai: romanas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 289 p.
  • Herkus Mantas: penkių veiksmų tragedija. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 77 p.
  • Profesorius Markas Vidinas: pjesių rinkinys. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 252 p.
  • Adomo Brunzos paslaptis. Zigmantas Sierakauskas: dramos. – Vilnius: Vaga, 1967. – 160 p.
  • Meilė, džiazas ir velnias: tragiška komedija. – Vilnius: Vaga, 1967. – 105 p.
  • Rūstybės šviesa (dail. Birutė Žilytė). – Vilnius: Vaga, 1969. – 196 p.: iliustr.
  • Žmogus be veido. Herkus Mantas: dvi dramos. – Vilnius: Vaga, 1970. – 200 p.
  • Karjeristai. – Vilnius: Vaga, 1971. – 288 p.
  • Raštai / Juozas Grušas. – Vilnius: Vaga, 1971–1973. – 3 t.
  • Barbora Radvilaitė: dramos. – Vilnius: Vaga, 1972. – 471 p.
  • Laimingasis – tai aš. – Vilnius: Vaga, 1973. – 293 p.
  • Švitrigaila: dramos. – Vilnius: Vaga, 1976. – 467 p.
  • Rekviem bajorams. Unija: dramos. – Vilnius: Vaga, 1978. – 276 p.
  • Gintarinė vila: dviejų dalių drama. – Vilnius: Vaga, 1979. – 91 p.
  • Raštai / Juozas Grušas. – Vilnius: Vaga, 1980–1981. – 5 t.: iliustr.
  • Tiesa – laukinis žirgas. – Vilnius: Vaga, 1984. – 231 p.
  • Gyvų sienojų namai: apsakymai ir novelės (iliustr. Edmundas Saladžius). – Vilnius: Vaga, 1985. – 326 p.: iliustr.
  • Herkus Mantas: dramos (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1988. – 361 p. – ISBN 5-430-00158-9
  • Už saulę gražesnis: apsakymai ir novelės. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 210 p. – ISBN 9986-813-85-9
  • Diktatorius; Eduardo Dargio nusikaltimas: pjesės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – 193 p. – ISBN 9986-39-190-3
  • Meilė, džiazas ir velnias; Barbora Radvilaitė: pjesės. – Vilnius: Alma littera, 2002. – 254 p. – ISBN 9955-08-076-0
  • Barbora Radvilaitė: poetinė drama (parengė Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2005. – 136 p. – ISBN 9986-06-075-3
  • Herkus Mantas: istorinė poetinė drama (parengė Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2005. – 98 p. – ISBN 9986-06-114-8
  • Meilė, džiazas ir velnias: tragikomedija (parengė Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 135 p. – ISBN 9986-06-113-X
  • Neoromantinės poetinės Juozo Grušo dramos: skaitiniai (sud. Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 190 p. – ISBN 978-9986-06-241-7
  • Lietuvių grotesko ir ironijos dramos: Juozas Grušas, Kazys Saja, Saulius Šaltenis: skaitiniai (sud. Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 223 p. – ISBN 978-9986-06-231-8
  • Laimingasis: dramos, apsakymai, novelės / Juozas Grušas (sud. Gediminas Mikelaitis). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 699 p.: portr. – ISBN 978-9986-39-682-6

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1937 m. „Spindulio“ bendrovės literatūrinė premija (už rinkinį „Sunki ranka“)
  • 1957 m. LSSR valstybinė premija (už tragediją „Herkus Mantas“)
  • 1962 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas
  • 1971 m. LSSR liaudies rašytojas
  • 1976 m. LSSR valstybinė premija (už pjeses „Švitrigaila“, „Barbora Radvilaitė“ ir „Pijus nebuvo protingas“) [5]
  • 2001 m. spalio 25 d. Kauno miesto garbės pilietis [6]

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinio paminklo skulptorius Leonas Strioga, architektas Algimantas Kančas (rašytojo anūkas).
  • 1972 m. sukurtas portretinis biustas (skulpt. Danutė Danytė).
  • 1976 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas „Laimingasis – tai aš“ (scenarijaus autoriai Petras Palilionis ir Vytenis Imbrasas).
  • 1976 m. skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė biustą „Dramaturgas Juozas Grušas“.
  • 1987 m. Šilainių mikrorajone, Milikonyse, J. Grušo vardu pavadinta gatvė.
  • 1989 m. rašytojo name Žaliakalnyje (Kalniečių g. 93), kuriame rašytojas gyveno nuo jo pastatymo 1938 m., pradėjo veikti Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialas – Juozo Grušo memorialinis muziejus. 2009 m. prie įėjimo pastatytas stilizuotas horeljefas. [7][8]
  • 1998 m. jo vardu pavadinta 50-oji vidurinė mokykla (Šarkuvos g. 30). Čia įkurtas mokyklos istorijos muziejus su dramaturgui skirta ekspozicija. 2003 m. įsteigta J. Grušo vardo premija, teikiama už mokslo, kūrybinės raiškos pasiekimus garsinant mokyklos vardą Kaune ir šalyje. [9]
  • 2001 m. išspausdintas plakatas (dail. Romualdas Čarna), išleistas vardinis pašto vokas (dail. Gediminas Pempė ir Romualdas Čarna).
  • 2001 m. atnaujinta Juozo Grušo premija, skiriama kasmet už originaliausius dramaturgijos kūrinius. [10]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Neramios šviesos pasauliai: knyga apie dramaturgą Juozą Grušą / Algis Samulionis. – Vilnius: Vaga, 1976. – 245 p.
  • Etiudai apie Juozą Grušą / Jonas Lankutis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 307 p.
  • Monografiniai etiudai: Juozo Grušo ir Justino Marcinkevičiaus kūrybos bruožai / Jonas Lankutis. – Vilnius: Vaga, 1987. – 428 p.
  • Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui / Petras Palilionis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – 491 p.: iliustr. – ISBN 9986-39-192-X

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos