Arvydas Šliogeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Arvydas Šliogeris (g. 1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje) – filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas, Vilniaus universiteto profesorius.

Arvydas Šliogeris gimė ir užaugo mokytojų šeimoje. Tėvai turėjo ūkį, laikė gyvulių.

1967 m. Arvydas Šliogeris baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. Nuo 1973 m. dėsto filosofiją VU.

Turinys 1 Filosofija 2 Darbai 3 Apdovanojimai 4 Nuorodos 5 Šaltiniai

[taisyti] Filosofija

Arvydas Šliogeris yra išvertęs Karlo R. Popperio, M. Heideggerio, G. Hegelio, A. Šopenhauerio, F. Nyčės, H. Arendt, A. Kamiu veikalų.

Arvydas Šliogeris yra graikiškojo filosofijos tipo šalininkas.^{[reikalingas šaltinis]} Jam būdinga moderniojo mąstymo, moderniojo gamtamokslio kritika, griežti pasisakymai prieš bet kokio plauko fanatizmą ir šarlatanystę.^{[reikalingas šaltinis]} Pabrėžia tiesioginės patirties svarbą mąstymui ir gyvenimui.^{[reikalingas šaltinis]} Anot mąstytojo, skiriamasis filosofo bruožas tas, jog šis pradeda nuo pačių daiktų, o ne nuo to, kas žmogaus sukurta ar įsivaizduota.^{[reikalingas šaltinis]} Jo mąstymą ženklina pamaldi pagarba gamtiškumui, kaip jį suprato senieji graikai.^{[reikalingas šaltinis]}

Profesoriaus orientyrai - blaivus protas, ironija, skepsis ir humoras - vieninteliai priešnuodžiai prieš žmogaus gyvenimą dažnai lydinčią beprotybę, nenuosaikumą ir fizinę ar dvasinę savinaiką.^{[reikalingas šaltinis]}

Šiam filosofui taip pat būdingas hierarchinės visuomenės struktūros vertinimas ir teiginio, jog visi žmonės yra lygūs, kritika.^{[reikalingas šaltinis]} Pavyzdžiui, jis yra pasisakęs prieš referendumo procesą kaip neatitinkantį jo filosofinių pažiūrų, nes jame balso vertė nepriklauso nuo žmogaus socialinės padėties.^[1]

Filosofo idealas - Sokratas.^{[reikalingas šaltinis]}

[taisyti] Darbai

Svarbiausi veikalai:

• „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ (1985)
• „Daiktas ir menas“ (1988)
• „Būtis ir pasaulis“ (1990)
• „Sietuvos“ (1992)
• „Post scriptum“ (1992)
• „Konservatoriaus išpažintys“ (1995)
• „Transcendencijos tyla“ (1996)
• „Niekio vardai“ (1997)
• „Alfa ir omega“ (1999)
• „Kas yra filosofija?“ (2001)
• „Niekis ir esmas“ (2005)
• „Filosofijos likimas“ (kartu su A. Mickūnu) (2009)

[taisyti] Apdovanojimai

• Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1992 m.

[taisyti] Nuorodos

• Apie knygą „Niekis ir esmas“
• A. Šliogeris: „Metafizika ir visuotinybė“ (Problemos 2004, 66 t.)
• A. Šliogeris: „Niekio sūnus“ (Problemos 2005, 67 t.)
• A. Šliogeris: „Patyrimo link“ (Problemos 2006, 70 t.)
• A. Šliogeris: „Patyrimo teritorija“ (Problemos 2007, 71 t.)
• A. Šliogeris: Tragiškasis herojus ir lietuviškoji jo atmaina (neolitinė A. Maceinos apologija su paleolitine tragiškojo gesto prologija) (Problemos 2008, 74 t.)
• Biografija
• Upėtakių blyksniai užmirštuose upeliuose Veidas, 2005 m. spalio 6 d., Nr. 40.
• R. Šerpytytė: Nihilizmas Lietuvoje, arba Kas bendra tarp A. Šliogerio ir E. Severino (Problemos 2008, 73 t.)

[taisyti] Šaltiniai

1. ↑ A. Šliogeris: „Referendumas yra pseudodemokratinė demagogija”