Punsko valsčius (Lenkija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Punsko valsčius (Lenkija)
lenk. Gmina Puńsk
POL gmina Puńsk COA.svg
POL powiat sejnenski gmina Punsk.svg
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Seinų apskritis
Administracinis centras: Punskas
Viršaitis: Vytautas Liškauskas (lenk. Witold Liszkowski)[1]
Gyventojų (2008): 4 611
Plotas: 138,37 km²
Tankumas (2008): 33 žm./km²
Pašto kodas: PL 16-515
Tel. kodas: 87
Tinklalapis: www.ugpunsk.pl/
Šis straipsnis apie Punsko valsčių Lenkijoje. Apie buvusį Punsko valsčių Lietuvoje - žiūr. Punsko valsčius (Lietuva).

Punsko valsčius (lenk. Gmina Puńsk) - kaimiškas valsčius Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seinų apskrityje. Apie 75 % gyventojų - lietuviai, nuo 2006 m. oficialiai vartojamos dvi kalbos: lenkų ir lietuvių, o nuo 2008 metų - tradiciniai vietovių pavadinimai lietuvių kalba.[2] Sudarytas iš Punsko, Smalėnų ir Vidugirio skyrių. Ribojasi su Krasnapolio, Seinų ir Šipliškių valsčiais bei Lietuvos Respublikos (Kalvarijos ir Lazdijų rajono) savivaldybėmis.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Socialistinėje Lenkijoje valsčius atkurtas 1952 metais, kai Seivų valsčius buvo pervadintas ir jo centras iš Seivų perkeltas į Punską. 1975 - 1998 metais priklausė Suvalkų vaivadijai.

2009 m. valsčiui priklauso Punsko gyvenvietė ir 33 kaimai: Agurkiai, Bokšiai, Burokai, Didžiuliai, Dievetiškė, Giluišiai, Kalinavas, Kampuočiai, Kreivėnai, Navinykai, Ožkiniai, Paliūnai, Peleliai, Pristavonys, Punsko kaimas, Raistiniai, Sankūrai, Seivai, Senieji Bokšiai, Skarkiškės, Smalėnai, Šaltėnai, Šlynakiemis, Taurusiškė, Trakiškės, Trumpalis, Užvidugirių Būda, Vaičiuliškės, Vaitakiemis, Valinčiai, Vidugiriai, Vilkapėdžiai, Žvikeliai.

Partnerystės ryšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Savivaldybės, su kuriomis Punsko valsčius yra užmezgęs partnerystės ryšius:

Alytiškiai ir punskiečiai įgyvendina bendrą projektą „Alytaus rajono savivaldybės ir Punsko valsčiaus bendradarbiavimas per dainas ir šokius“.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Nuslinkus ledynams, sąlygos gyventi žmogui dabartinio Punsko valsčiaus teritorijoje atsirado maždaug 10 000 m. pr. m. e. Kraštas buvo apaugęs miškais, kuriuose gausiai veisėsi žvėrys ir pirmieji gyventojai vertėsi medžiokle. Pirmosios medžiotojų stovyklos, kurios priskiriamos akmens amžiui, randamos prie Ožkinių. Šis neolito laikotarpis tęsėsi iki V tūkstantmečio pr. m. e. Žmogaus gyvenimo pėdsakų randama Šlynakiemio ir Valinčių kaimų teritorijose - ten buvo surasta ir keletas gaminių iš titnago.

Vėlyvojo neolito laikotarpyje žmonių gyvenimas tampa sėslesnis, šalia akmeninių bei titnaginių įrankių archeologai aptinka ir molinius indus. To laikotarpio puodynių likučiai rasti Kreivėnuose ir Vaiponyse. Tyrinėtojai gyventojus priskiria indoeuropiečiams, kurie tuo metu jau buvo prisijaukinę ožkas, avis. Prie Punsko ir Seinų rasti akmeniniai kirvukai yra virvelinės keramikos kultūros pėdsakai. Bronzos amžius paliko nedaug radinių, šiokių tokių žmonių pėdsakų randama Bokšiuose. Apie I tūkstantmetį pr. m. e. Punsko apylinkėse atsiranda baltai. Jų palikimas - vadinamieji vakarų baltų piliakalniai.

Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Maždaug pirmajame mūsų eros amžiuje susiformuoja gentys, kurios jau vadinamos jotvingiais. Apie tuos laikus yra gana nedaug duomenų, jotvingių gyvenimo pėdsakų archeologai daugiau randa iš X a.-XIII a.. Nuo X a. jotvingiai nuolat kariauja su rusėnų ir lenkų kunigaikščiais. XIII a. amžiaus sekinantys karai su kryžiuočiais galutinai sunaikina jotvingius, tam pasitarnavo ir centralizuotos valstybės nebuvimas. Visa Jotva ištuštėja, vėliau apauga milžiniškais miškais, vadinamais Sengire.

Apleistos buvusios jotvingių žemės sukėlė gausius lietuvių ir kryžiuočių konfliktus. Tik 1422 m. rugsėjo 27 d., pasirašius Melno taikos sutartį, ginčas formaliai buvo išspręstas. Žygimanto Augusto laikais buvo nustatytos tikslios valstybinės sienos tarp Lietuvos, Lenkijos ir Prūsijos. Punsko kraštas atiteko LDK, jo didžiuliuose miškų plotuose pamėgo medžioti Vytautas ir Jogaila.

Sengirės kolonizacija[taisyti | redaguoti kodą]

XV a. amžiuje Sengirė sudalijama rėžiais, besitęsiančiomis nuo Nemuno Prūsijos sienos link. Kiekvienas rėžis priklauso tam tikram dvarui, vienas jų, vadinamas Merkinės giria, atiteko Merkinės karališkajam dvarui. Į miškus plūstelėjo pušų sakintojai, kurie savo laikinas trobeles (``būdas``) statosi prie didesnių kelių, prie ežerų. Vietoj laikinų trobėsių kilo kaimeliai. Taip atsirado Smalėnai, Užvidugirių Būda. Teisę įeiti į girią turėjo dvarų valstiečiai, kurie pamiškėse šienaudavo; be jų į girią galėdavo keliauti miško kirtėjai, kurie aprūpindavo dvarus malkomis. Kirsti ir pardavinėti mišką tada nebuvo priimta.

Nuo XVI a. prasideda Sengirės tarp Prūsijos ir Lietuvos, tame tarpe ir Punsko apylinkių miškų, kolonizacija. Kviesti apsigyventi neaprėpiamuose plotose pradėjo Karalienė Bona. Šiaurinę Sudūvos dalį kolonizavo dzūkai, iš rytų plūstelėjo rusėnai, totoriai, iš pietų - lenkai ir persikėliai iš Šveicarijos. Vakarinėje Sengirės dalyje apsigyveno Prūsijoje persekiojami katalikai ir protestantai vokiečiai. Pirmajame kolonizacijos etape (XVI a. pr. - XVII a. pr.) Merkinės karališkojo dvaro valstiečiais buvo apgyvendinti šiauriniai miškų plotai iki linijos Klevai-Bokšiai-Šaltėnai-Kreivėnai. [3] Antrajame XVI a. etape buvo apgyvendintos žemės į vakarus nuo Bokšių ir Punsko ežerų.

Punsko apylinkių kolonizacija siejama su Seivų girininku Stanislovu Zalivskiu, šiauriniame Seivų ežero krante turėjusiam sodybą. Pirmaisiais kolonistais buvo persikėleliai iš Merkinės ir Punios vietovių, kurie įkūrė naujuosiuss kaimus: Šaltėnus, Kreivėnus, Punią. Pastarasis kaimelis davė pradžią vėlesniam Punsko miestui, priklaususiam karaliui. Girininkas Zalivskis 1597 m. skyrė lėšų pirmosios bažnyčios statybai, organizavo šventadieninius ir sekmadieninius jomarkus. Po jo girininku pradėjęs dirbti Feliksas Neverovskis Punskui išrūpino miesto teise. Nors Punskas kaip miestas minimas jau nuo 1612 m., oficialias miesto teise gavo tik XVII a. pirmojoje pusėje, 1791 m. Stanislovas Augustas jas dar kartą patvirtino. Kaimui buvo suteiktas Punsko herbas. Punsku buvo vadinami trys objektai: pats miestas, girininko dvaras ir klebonija. 1700 metais miestelyje atidaroma mokykla ir pastatoma senelių prieglauda. 1827 m. buvo 82 namai su 748 gyventojais, iš kurių pusė buvo žydai. Kaime stovėjo Punsko žydų sinagoga. Negausius gyventojus naikino 1655-1656 m. praūžusio karo su švedais bangos, taip pat antrąkart 1709-1711 metais kilęs maras.

Rusijos ir Vokietijos valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1795 m. Trečiojo ATR padalijimo, Punsko kraštas atiteko Prūsijai. Į kaimus pradėjo keltis vokiečiai, ypač gausi jų kolonija susitelkė Paliūnuose. 1807 metais, pertvarkius Vigrių pavietą, Punsko valsčius priskiriamas Seinų ujezdui ir Varšuvos kunigaikštystei. Užnemunei 1815 m. Seivų valsčiui (būtent jam buvo priskirtas Punskas su aplinkiniais kaimais) atitekus Rusijos imperijai, 18161837 m. priklausė Augustavo vaivadijai, 18371867 m. Augustavo gubernijai, vėliau iki pat Pirmojo pasaulinio karo Suvalkų gubernijai.

1852 m. Punskui atimamos miesto teisės. [4] 1863 m. sukilimas atnešė lietuviškos spaudos uždraudimą. Iš Rytprusių per Kreivėnus ir kitus kaimus uždraustą knygas ir laikraščius tolyn į Lietuvą gabena knygnešiai: Agota Valinčiūtė ir Milončius iš Navinykų, Povilas Matulevičius iš Kreivėnų, Vincas Jonas Markevičius iš Giluišių, Povilas Kupstas iš Punsko. Caras Nikolajus II miškingomis ir sukilti linkusiomis vietovėmis nepasitiki ir per valsčių 1896-1898 m. tiesia karinį geležínkelį Varėna - Gardinas - Suvalkai. Taip atsiranda Trakiškių geležinkelio stotelė. Netrukus prasideda Pirmasis pasaulinis karas ir Punsko krašto kaimus, kaip ir visą Lietuvą, užima vokiečių kariuomenė. Rusai kiek galėdami priešinasi - apie tai byloja skaitlingos kariškių kapavietės prie Taurusiškės. Valsčius įėjo į Oberosto Suvalkų sritį, 1916 m.- į Vilniaus-Suvalkų, kuri 1917 m. įjungiama į Lietuvos sritį.

Lietuvos-Lenkijos konfliktas[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečiams traukiantis, tarp jaunų Lietuvos ir Lenkijos valstybių iškilo tarpusavio sienų klausimas. Lenkai, buvo linkę turėti vieningą su lietuviais valstybę, pastarieji norėjo būti nepriklausomi, nuolat vykdavo susidurimai. Vaičiuliškių ūkininkas Petras Pacenka, Vilniaus lietuvių konferencijos dalyviai - parapijos klebonas Motiejus Simonaitis ir ūkininkas Kazimieras Mielkus - nusprendė steigti valsčių, pavaldų Lietuvos respublikai. 1918 m. lapkričio 15 d. Punske įvyko mitingas, kuriame parapijos 49 kaimų atstovai tam pritarė. Pirmuoju viršaičiu tapo Petras Pacenka, jam padėjo P. Kupstas, sekretorius Vitlipaitis ir keletas lietuvių policininkų. Savivaldybė įsikūrė buvusio klebono Simono Narkevičiaus-Norkaus name, prie kurio buvo iškelta lietuviška Trispalvė ir pritvirtintas Vytis. 1919 m. gyventojų surašymo metu 4666 Punsko parapijiečių užsirašė lietuviais, 25-lenkais, o 289 žmonės-žydais. Kaip ir visoje šalyje taip ir Punske ginti jaunos Lietuvos Respublikos buvo šaukiami 1897-1898 me­tais gi­mę jaunuoliai. Seivų, Šaltėnų, Ožkinių ir Pelelių dvarininkai reiškė nepasitenkinimą. 1919 m. vasarą lenkai su dvarininkų pagalba užėmė Seinų kraštą, tame tarpe ir dalį Punsko valsčiaus. Rugpjūčio viduryje Lietuvos kariuomenė atkovojo Punską. Į miestelį pasveikinti punskiečių buvo atvykęs Lietuvos Vyriausybės Ministrų kabineto pirmininkas Mykolas Sleževičius. 1919 m. rugsėjo 7 dienos ankstų rytą Lenkijos kariuomenė vėl užėmė Punską. Lietuviško valsčiaus administracija buvo priversta pasitraukti į Lietuvą. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai.

1920 m. rugsėjo mėnesį lenkų kariuomenė „Nemuno“ operacijos metu užėmė Gibus, Seinus, Kapčiamiestį, Druskininkus. Suvalkuose po rugsėjo 30-spalio 7 d. vykusių derybų buvo pasirašyta sutartis pagal 1919 m. gruodžio 8 d. padėtį. Vėliau Lozanos sutartimi buvo nustatyta 8 km neutrali juosta į kurią pateko Seinų ir Punsko kaimai. Nors pagal ją nė viena iš valstybių neturėjo teisės kištis į vietinių žmonių gyvenimą, Lenkija susitarimo nepaisė: rinko mokesčius ir ėmė jaunuolius į savo kariuomenę. [5] Siena galutinai susiformavo 1923 m. kovo mėnesį. Didesnioji buvusio Punsko valsčiaus dalis atiteko Lenkijai, kuri bandė spausti vietinius gyventojus: areštavo 28 lietuviškų kaimų seniūnus ir Punsko bažnyčios kleboną Motiejų Simonaitį. Galiausiai Punsko valsčius Lenkijoje buvo panaikintas, jo buvę kaimai prijungti prie Seivų valsčiaus. Likę Lietuvoje buvusio valsčiaus kaimai buvo apjungti į Punsko valsčių su centru Sangrūdoje. Jis buvo pavaldus lietuviškai Seinų apskričiai su centru Lazdijuose.

Šiuolaikinio valsčiaus įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

1952 metų birželio 25 d. Lenkijos Ministrų Tarybos nutarimu Seivų valsčiaus pagrindu įkuriamas šiuolaikinis Punsko valsčius. [6]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Apie 80 % gyventojų yra etniniai lietuviai, kalba pietinių aukštaičių, arba kitaip – vakarinių dzūkų tarme. Išimtį sudaro Giluišių ir Trumpalio kaimų gyventojai, kalbantys vakarų aukštaičių kauniškių tarme. [7] Punsko apylinkių tarmę tyrė Krokuvos Jogailos universiteto filologas Voiciechas Smočinskis ir 1977 m. šioje aukštojoje mokykloje minėta tema apgynė daktaro disertaciją. Vandenvardžius tyrinėjo Lundo universiteto profesorius baltistas Knutas Olofas Falkas. 2008 metų Lenkijos Statistikos departamento duomenimis, vidutinis gyventojų visame Punsko valsčiuje tankis – 32 gyv./kv. km. Vadinasi, 139 km² valsčiaus teritorijoje, apimančioje Punsko gyvenvietę ir 33 kaimus, tuo metu gyveno 4 371 gyventojas, iš kurių 2 167, arba 49,6 proc., – vyrai ir 2 204, arba 50,4 proc., – moterys. Pačiame Punske, 2009 metų duomenimis, gyvena kone 30,0 proc. visų valsčiaus gyventojų, t. y. 1 346, iš kurių 654, arba 48,6 proc., yra vyrai ir 692, arba 51,4 proc., – moterys.

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2002 m. gyveno 4 454 žmonės:[8]

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Kraštas išsidėstęs Sudūvos aukštumos pietinėje dalyje ir Suvalkijos ežeryno rytinėje dalyje. 79 % teritorijos užima žemės ūkio naudmenys, o 546 ha arba 11,17 % valsčiaus ploto sudaro miškai, iš kurių didžiausia Kreivėnų giria, vietinių gyventojų vadinama Giluišgiriu. Labiausiai miškingi yra Kreivėnų ir Sankūrų kaimai. Valsčius yra vidutinių platumų klimato juostoje, pereinamajame tarp jūrinio ir kontinentinio klimate. Atkeliavusios arktinio oro masės sukelia pavasarines ir rudenines šalnas, kurios ypač kenkia žemės ūkiui.

  • Vidutinė metinė oro temperastūra: + 6 °C.
  • Šalčiausias metų mėnesio - sausio - vidutinė oro temperatūra: - 5 °C.
  • Šilčiausias metų mėnesio - liepos - vidutinė oro temperatūra: + 17 °C.

Vidutinis kritulių kiekis - 550 mm. Dažni pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų vėjai. Vidutinis vėjo greitis 4 - 5 m/s. Vegetacijos laikotarpis užtrunka 190 dienų (balandžio - spalio mėnesiais).

Per valsčių teka didoka Seinos upė (lenk. Marycha), su Šalčios (13 km ilgio, teka per Šaltėnus, Šlynakiemį) ir Akuotės (11 km ilgio, teka per Pelelius, Navinykus, Didžiulius, Vilkapėdžius) intakais.

Didžiausi ežerai [9]:

Valstybės saugomi gyvūnai: baltasis gandras, gulbė, juodasis gandras, lakštingala, paprastasis suopis, paprastoji angis, pievinė lingė, vieversys, žaltys. Valsčiuje yra saugomi šie augalai: pakalnutė, palemonas, pataisas, pelkinis gailis, raktažolė, rusmenė, vandens lelija. [10] Saugomos ir uolienos atodangos Paliūnų kaimo teritorijoje.

Valsčiaus teritorijoje, Bebručio ežere, yra nedidelis 0,9 ha rezervatas. Šioje nuo 1962 m. saugomoje teritorijoje gausiai veisiasi upiniai bebrai.

Naudingųjų išteklių nedaug, tai trys žvyro sanklodos Šaltėnuose (383 tūkst. t, 65 tūkst. t, 112 tūkst.t) ir Trakiškėse (65 tūkst.t); taip pat nemažaí (23,7 mln. m³) durpių, kurių galima eksploatacija yra labai apsunkinta.

Apie Punsko valsčiuje saugomus atskirus medžius ir akmenis - žiūr. atskirų kaimų aprašymus.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Gamyklų ir fabrikų nėra, išskyrus mėsos perdirbimo įmonę „Dešra“ ir I. B. Mročkovskio kepyklą. Užregistruotos 45 prekybos ir paslaugų įmonės. Kaimų gyventojai verčiasi laukininkyste ir gyvulininkyste, įsteigti 741 ūkiai, kurie apima 10 875,9 ha dirbamos žemės. Sąlygos tuom užsiimti nėra palankios - šaltos ir ilgos žíemos, mažai kritulių. Dirbama žemė priskiriama IVa, IV b ir V klasėms. Punsko valsčiaus administracijos skaičiavimais tik 92 ūkiai (17 proc.) yra perspektyvūs, o 48 proc. ūkių be aiškios ateities. [11] Krašto bitinikai kartu su kolegomis iš Lazdijų siekia, kad vietinis medus būtų Europos Sąjungoje pripažintas regioniniu produktu. [12] Ilgą laiką punskiečiai nebuvo lepinami šalies vadovybės: kaimus elektrifikuoti pradėta tik XX a. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusëje, valsčiaus keliai buvo apleisti. Pokaryje valsčiuje bandyta kurti valstybinius ūkius (kolūkių analogus). Tokie ūkiai atsirado Agurkiuose, Kampuočiuose, Ožkiniuose, Peleliuose, Paliūnuose, Pristavonyse, vėliau Trumpalyje, Valinčiuose ir Vidugiriuose. Beveik visi jie žlugo, tik Ožkiniuose ir Valinčiuose išsilaikė kiek ilgiau. Vaivadijos kelias DW651 Suvalkai - Seinai. Geležinkelis E-75 Šeštokai - Trakiškės - Varšuva. Punsko valsčiuje pramonė nėra išvystyta, čia vyrauja žemės ūkis. Privatūs ūkiai apima 94,0 proc. visų žemės ūkio paskirties plotų. Iš 685 valsčiuje užregistruotų ūkininkų tik 6 užsiima ne žemės ūkio veikla, 49 ūkininkai užsiima ir žemės ūkio, ir kita veikla, o 24 – neužsiima jokia veikla. Dauguma ūkių verčiasi pienininkyste. Palenkės vaivadijoje, į kurią įeina ir Punsko valsčius, pagaminama apie 25,0 proc. viso Lenkijos pieno. Gyventojai pieną parduoda Grajevo kooperatinei pieno perdirbimo įmonei. Per pastaruosius metus tradiciniai Punsko valsčiaus ūkiai buvo restruktūrizuoti. Smulkūs pieno tiekėjai pasitraukė iš pieno gamybos, suteikdami daugiau galimybių plėstis stambesniems šeimos ūkiams. Vidutinio valsčiaus ūkio plotas – 17,5 ha.

Vidutinis mėnesinis uždarbis siekia 1514,79 zlotų - tai vienas žemiausių rodiklių visoje Lenkijoje.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pažvelgus į valsčiaus turistinį žemėlapį [13] matyti, kad kraštas gali pritraukti poilsiautojus visų pirma savo ežerais.[14] Prie žymesnių ežerų ir kitose patraukliose vietose įsikūrė kaimo turizmo sodybos. [15] Suvalkijos ir Mozūrijos mylėtojų draugija rekomenduoja aplankyti Punsko bažnyčią, Kraštotyros muziejų, Bebručio rezervatą ir Smalėnų vienuolyną [16] Punsko valsčius kartu su Lazdijų rajonu įgyvendina turistinį projektą, [17] skatinantį keliauti po abu, Lenkijai ir Lietuvai priklausančius, kraštus. Prie Punsko savivaldybės veikia Turizmo informacijos punktas, kuriame galima gauti informaciją apie nakvynę, maitinimą, lankytinus objektus. „Aušros“ leidykla kasmet išleidžia turistams skirtų lankstinukų, atvirukų, vadovų.

Per valsčių eina Lenkijos turistų sąjungos sudaryti:

Be to egzistuoja maldininkų

Kitos lankytinos vietos:

Švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinė valdžia leido kurti mokyklas su lietuvių dėstomaja kalba. Punsko kraštui atitekus Lenkijai, nepaisant vietinių gyventojų protestų buvo uždarytos mokyklos Skarkiškėse, Vidugiriuose, Punske, Valinčiuose ir Vaitakiemyje. Trumpai veikė pradinės mokyklos Vaičiuliškėse, Paliūnuose. Visgi po 1920 m. leista kai kuriose mokyklose dėstyti lietuvių kalbą kaip neprivalomą dalyką.

1944 m., frontui nuslinkus į vakarus, atkūrtos lenkiškos mokyklos Punske, Pristavonyse ir Vidugiriuose. Pirmosios lietuviškos mokyklos įsteigtos 1952-1953 m. Punske, Vaitakiemyje, Vidugiriuose ir Navinykuose, o kitose kaimų mokyklose lietuvių kalba buvo dėstoma kaip dalykas. 1956 m. Punske įkurtas lietuviškas licėjus.

2008 m. valsčiuje veikė lenkų-lietuvių pagrindinės mokyklos Navinykuose, Pristavonyse, Vidugiriuose, Punske - šešiametė lietuvių pagrindinė mokykla ir gimnazija su lenkų ir lietuvių dėstomaja kalba. [21]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Liaudies meno tradicijų puoselėjimu valsčiuje rūpinasi Meno komisija, įsteigta 1982 m. prie Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos. Komisijos pastangomis organizuojamos parodos, per Punsko parapijos šventę Žolines rengiamos mugės, kuriose savo gaminius eksponuoja ir parduoda krašto menininkai: tapytojai Zenonas Knyza iš Vidugirių Būdos ir Natalija Janušauskienė iš Punsko; audėjos Genė Aleksienė iš Žvikelių, Nastutė Aleksaitė iš Vaitakiemio, Veronika Valenskienė iš Punsko; kalvis Vytautas Malinauskas iš Šlynakiemio ir skulptorius Saulius Jurkūnas iš Punsko.

Žymūs žmonės:[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.punsk.com.pl/punsko%20valscius/punsko_valscius_istaiga_lt.htm
  2. Lenkijos mažumų kalbų įstatymas (lenk.)
  3. Seinų pavieto kolonizacijos istorija (lenk.)
  4. Valsčiaus istorija (liet.)
  5. Sigitas Birgelis. Užmiršta istorija
  6. LLR MT 1952 birželio 16 d. nutarimas (lenk.)
  7. Kazimieras Garšva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribių vietovardžiai
  8. 2002 m. surašymo duomenys (lenk.)
  9. Ežerai
  10. Valsčiaus gamtos apsauga iki 2012 m. (lenk.)
  11. Punsko valsčiaus 1998-2008 metų plėtros strategija. (Punsko valsčiaus archyvas.)
  12. Punsko ir Lazdijų bitininkų bendradarbiavimas
  13. Dvikalbis turistinis žemėlapis
  14. Informacija apie ežerus
  15. Kaimo turizmas
  16. Suvalkijos ir Mozūrijos mylėtojų draugija
  17. Lazdijų rajono ir Punsko valsčiaus bendras turistinio projekto puslapis (liet.)
  18. Žaliosios rūtos turistinis maršrutas (liet.)
  19. Piligrimų kelias
  20. Piligrimų kelias (liet.)
  21. Punsko valsčiaus mokyklos (liet.)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]