Pranas Dovydaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranas Dovydaitis
Pranas Dovydaitis.jpg
Gimė: 1886 m. gruodžio 2 d.
Runkiai, Višakio Rūdos valsčius
Mirė: 1942 m. lapkričio 4 d. (55 metai)
Sverdlovskas, Rusija
Tėvas: Motiejus Dovydaitis
Motina: Marija Dovydaitienė
Sutuoktinis(-ė): Marcelė Bucevičiūtė-Dovydaitienė
Vaikai:

Ona Dovydaitytė-Malko, Jonas Dovydaitis, Juozas Dovydaitis, Vytautas Dovydaitis, Laima Dovydaitytė-Juškevičienė

Veikla: teisininkas, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, signataras
Alma mater: Maskvos universitetas

Pranas Dovydaitis (1886 m. gruodžio 2 d. Runkiuose, Višakio Rūdos valsčius, Marijampolės apskritis – 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovske, Rusija) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

15 vaikų šeimoje buvo vyriausias sūnus. Brolis tautosakininkas Jurgis Dovydaitis.

Mokėsi namuose, 18961899 m. žiemomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. 1903 m. išlaikė egzaminus į V skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. Ją baigęs ir išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1904 m. priimtas į Veiverių mokytojų seminariją, kur 1905 m. iš II kurso pašalintas už dalyvavimą 1905–1906 m. įvykiuose.

1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 m. Vėl įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet 1913 m. studijas nutraukė. 1911 m. vedė Marcelę Bucevičiūtę.

1913 m. pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su tuometiniu leidinio redaktoriumi Antanu Smetona. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu: katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą).

Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. nustojus leisti „Viltį“, persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. sausio 1 d. vadovavo „Saulės” draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, pirmasis jos direktorius. Vokiečių okupacijos metais gimnaziją norėta suvokietinti, bet P. Dovydaitis tam griežtai priešinosi, todėl 1917 m. iš pareigų laikinai atleistas, 1922 m. direktoriaus pareigas perėmė Mykolas Biržiška.

Pranas Dovydaitis – ministras pirmininkas

Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.[1]

Kai iš II Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino Mykolas Sleževičius, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. vadovavo III Ministrų kabinetui. P. Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – tik vieną mėnesį.[2] 1919 m. balandžio mėn. Lietuvos Tarybai išrinkus A. Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną P. Dovydaitis atsistatydino. Po atsistatydinimo iš politinio gyvenimo pasitraukė, atsidavė vien pedagoginiam bei moksliniam darbui.

Dar tebedirbdamas Kauno „Saulės“ gimnazijoje, įsijungė į akademinį darbą Aukštuosiuose kursuose, skaitė filosofijos istorijos kursą, o nuo 1922 m. iki 1940 m. profesoriavo Lietuvos universitete, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete, buvo universiteto Senato sekretorius, Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, 1932 m. kartu su Juozu Eretu bei Jonu Leimontu suimtas, pusantro mėnesio kalintas Bajorų (prie Kretingos) ir Marijampolės kalėjimuose. 1936 m. trumpam pašalintas iš universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla. 19351941 m. gyveno Prienų kaime prie Čekiškės. Sovietams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, 1940 m. liepos 16 d. atleistas iš pareigų, ūkininkavo Paprieniuose, kur buvo gavęs 20 ha žemės kaip Nepriklausomybės akto signataras.

1941 m. birželio 14 d. rytą su šeima suimtas, nugabentas į Kauną, o iš ten kartu su kitais tremtiniais – į Starobelską Donbase (Ukraina). Galiausiai atsidūrė Gario koncentracijos stovykloje Uralo šiaurėje. Iš pradžių kirto mišką, tiesė miško kelius, vėliau, labai nusilpęs, buvo paskirtas darbams stovyklos viduje. Tremtyje neprarado vilties, drąsindavo kitus.

1942 m. liepos 13 d. kartu su 30 kalinių inteligentų išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo tardomas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla. 1942 m. lapkričio 4 d. jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį paskirta mirties bausmė – sušaudymas. Palaidojimo vieta nežinoma.

1969 m. vasario 28 d. Lietuvos TSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. 1989 m. sausio 16 d. reabilituotas. 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kankiniu.

Visuomeninė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Pranas Dovydaitis – aktyvus visuomenės veikėjas: studijuodamas Maskvoje, dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“, „Aušrinei“. 1911 m., susitaręs su Adomu Dambrausku-Jakštu, Kaune išleido „Draugijos“ priedą – žurnalą „Ateitis“, kurio pirmajame numeryje išdėstė ateitininkų ideologines pažiūras. P. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 19341940 m. žurnalo „Ateitis“ atsakingasis redaktorius ir leidėjas.

1918 m. įsteigė ir redagavo mėnesinį pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. 1921 m. įsteigė ateitininkų moksleivių mėnesinį žurnalą „Naujoji vaidilutė“, kurį redagavo iki 1940 m. Leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų 19201940 m. – „Kosmos“, 19211938 m. filosofijos – „Logos“ ir 19241930 m. – religijos mokslų žurnalą „Soter“, skirtą religijų istorijai. Šiuose žurnaluose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis, vertė kitų mokslininkų darbus. Nuo pat „Lietuviškosios enciklopedijos“ redakcijos įkūrimo 19311940 m. – jos viceredaktorius. [3]

1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 19341940 m. buvo Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienu iš steigėjų, 19341940 m. – jos pirmininku. Nuo 1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas. Vienas Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos įkūrėjų, jos pirmininkas (19201924 m.), vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų, jos vicepirmininkas (1922 m.), 1933 m. išrinktas akademiku.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Biblija ir Babelis, 1911 m.
  • Žinojimas ir tikėjimas, 1912 m.
  • Istorijos filosofija ir jos problemos, 1914 m.
  • Šių dienų filosofinės pasaulėžiūros kovų laukas, 1926 m.
  • Kultūra, religija ir mokykla, 1930 m.

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1938 m. spalio 23 d. „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta. 1940 m. nuimta. 1993 m. rugsėjo 1 d. atkurta lenta su įrašu: „Profesorius Pranas Dovydaitis. 1886–1942. 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos gimnazijos Kaune direktorius“ (archit. Jonas Liaudanskas);
  • 1987 m. Višakio Rūdoje pastatytas kryžius-paminklas (skulpt. Juozapas Jakštas).[4];
  • 1990 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, pagerbdama pirmąją „Logos“ žurnalo leidėją ir redaktorių P. Dovydaitį, įsteigė jo vardo premiją, kuri teikiama kas dveji metai geriausiam žurnalo debiutantui;
  • 1993 m. kovo 11 d. Kaune įsteigtas P. Dovydaičio fondas, skirtas studentijai remti. Steigėjai – Lietuvos ateitininkų federacija bei tautiečiai išeivijoje;
  • 1995 m. buv. Viktoro Jacenevičiaus gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu;
  • 1995 m. išleistas pašto ženklas.[5];
  • 1996 m. vasario 16 d. Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Linas Jurgaitis);
  • 1996 m. Čekiškės bažnyčios šventoriuje atidengtas paminklinis kryžius (tautodail. Albinas Fokas);
  • 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų – ir P. Dovydaitis. Įrašytas į bažnyčios Dvidešimtojo amžiaus Martirologiją.[6];
  • 2001 m. Aldona Vasiliauskienė išleido monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“;
  • 2002 m. gegužės mėn. Paprienių kaime (Kauno raj.), buvusioje P. Dovydaičio sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 19351941 m., atidengtas paminklinis akmuo;
  • 2002 m. gegužės 2 d. Čekiškės vidurinei mokyklai (Kauno raj.) suteiktas P. Dovydaičio vardas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Postas
Prieš tai:
Mykolas Sleževičius
Lietuvos ministras pirmininkas
1919
Po to:
Mykolas Sleževičius