Ateitininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
Ateitininkų ženklas.gif

Ateitininkai – katalikiška jaunimo ugdymo organizacija, įkurta 1910 m., vienijanti mokinius, studentus bei mokslus baigusius organizacijos narius (sendraugius). Ateitininkų organizacija siekia atnaujinti, stiprinti ir kurti Lietuvos pilietinę visuomenę ir Bažnyčią. Organizacija savo veikloje ir ugdydama jaunuomenę remiasi krikščioniškuoju tikėjimu.

Principai[taisyti | redaguoti kodą]

Savo veikloje ateitininkai vadovaujasi 5 principais: katalikiškumo, tautiškumo, inteligentiškumo, visuomeniškumo ir šeimiškumo, aprėpiančias svarbiausias asmenybės raiškos sritis.

Ženklas[taisyti | redaguoti kodą]

Ateitininkų ženkle vaizduojama tulpė, kuri simbolizuoja dvasinę jaunystę. Penki jos žiedlapiai - penkis ateitininkų principus. Ženklo centre iš trijų linijų, kurios simbolizuoja tris Dieviškasias dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę - sudarytas kryžius. Jis simbolizuoja krikščionybę. Kryžiaus centre yra saulė, kuri simbolizuoja tikėjimo šviesą. Ženklo apačioje yra puslankis reiškiantis pasaulį. Dar žemiau yra gediminaičių stulpai, kurie parodo, kad pasaulyje yra Lietuva.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

19051914 m. laikotarpyje prasidėjo ateitininkų judėjimas − mokslus einančio jaunimo organizacija, pasirinkusi šūkiu „Visa atnaujinti Kristuje“ ir gavusi vardą nuo 1911 m. Kaune pradėjusio eiti Draugijos žurnalo priedo „Ateitis“ ir ėjusio iki 1940 m. Vėliau leidinys ėjo JAV (iki 1998 m.), o nuo 1999 m. leidžiamas Lietuvoje.

Lietuvoje ateitininkams vadovavo Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Pranas Kuraitis.

1921 m. gruodžio 68 d. ateitininkų sąjūdis tapo organizacija (kai įvyko studentų ir moksleivių konferencija bei priimtas statutas). Vėliau ateitininkai aktyviai veikė Nepriklausomoje Lietuvoje, skatindami steigimąsi ir veiklą kitų organizacijų: krikščionių darbininkų sąjūdžio, pavasarininkų, kitų katalikiškų organizacijų. Jų pradėtas sąjūdis sudarė pagrindą ir apskritai katalikų organizaciniam gyvenimui. Visas katalikų veikimas reiškėsi per inteligentiją, išaugusią ateitininkų gretose.

1927 m. Palangoje įvykusioje konferencijoje įsisteigė Ateitininkų federacija su trimis sąjungomis: moksleivių, studentų, sendraugių − ateitininkų, kurie jau baigę mokslus ir savarankiškai gyvena.

1930 m. tautininkų partija uždraudė moksleivių ateitininkų sąjungos veiklą[1].

Abiejų sovietinių okupacijų laikotarpiu (1940 m. ir nuo 1944 m.) ateitininkų veikla laikyta antivalstybine[2].

Lietuvoje iškilus Sąjūdžio bangai, 1989 m. lapkričio 2526 dienomis Vilniuje įvyko Lietuvos ateitininkų atkuriamasis suvažiavimas.

1990 m. Lietuvoje atsikuria ateitininkų studentų ir moksleivių sąjungos.

Sąjungos[taisyti | redaguoti kodą]

Kad geriau galėtų atlikti išsikeltus organizacijos tikslus, Ateitininkų Federacija yra suskirstyta į 4 Sąjungas pagal amžiaus grupes. Kiekviena iš sąjungų turi atskirą sąjungos narių suvažiavimo metu renkamą valdymo organą – Valdybą, besirūpinantį visos sąjungos veiklos koordinavimu.

Jaunųjų Ateitininkų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunųjų Ateitininkų Sąjunga, JAS (1908–1914 m.) [1]

JAS vienija 10-14 metų amžiaus moksleivius ateitininkus. Sąjungos tikslas – sudaryti jaunuomenei sąlygas visapusiškai brandinti asmenybę, aktyviai dalyvauti visuomenės kultūriniame, visuomeniniame ir religiniame gyvenime. Siekdama šio tikslo Jaunųjų Ateitininkų Sąjunga vadovaujaisi tais pačiais penkiais principais, kaip ir vyresni ateitininkai: katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, visuomeniškumu, šeimiškumu.

Moksleivių Ateitininkų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Moksleivių Ateitininkų Sąjunga, MAS (1914–1918 m.) [2]

Moksleivių ateitininkų sąjunga vienija katalikus moksleivius, norinčius užaugti brandžiomis, įvairiapusiškomis, veikliomis asmenybėmis, galinčiomis aktyviai dalyvauti visuomeniniame, kultūriniame bei religiniame gyvenime. Akademijose, kursuose, stovyklose, kuopų veikloje ugdomas gyvas bei veiksmingas katalikų tikėjimas, diegiamos ir stiprinamos vertybės, skatinama sąmoninga savo Tėvynės bei artimo meilė, žadinamas nuolatinis žinių troškimas bei kūrybiškumas. Paskaitose, diskusijose, įvairiuose užsiėmimuose gilinamasi į rūpimas bei aktualias temas, lavinami sugebėjimai logiškai mąstyti, laisvai ir aiškiai reikšti savo mintis. Kelionėse, šventėse, žaidimuose moksleiviai atsipalaiduoja, bendrauja ir bendradarbiauja, atskleidžia ir ugdo savo gabumus. Kiekvienas narys gali rasti nišą, kur pasireikšti, aktyviai dalyvaudamas daug gauti, bet kartu ir duoti.

Studentų Ateitininkų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Studentų ateitininkų sąjungos Dvasios vadas kun. dr. Usonis sveikina „Giedros„, „Narsos“ bei kitas studentų ateitininkų korporacijas Draugovių švenčių proga 1930 m. gegužės 25 d. Pažaislio miške
Lietuvos studentų ateitininkų Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių minėjimas 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos universitete
Lietuvos studentų ateitininkų Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių minėjimas 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos universitete
Studentų Ateitininkų Sąjunga, SAS (1918–1929 m.) [3]

Atgavus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, 1993 metais Lietuvoje atsikūrė Studentų ateitininkų sąjunga.

Kasdienė studentų ateitininkų veikla vyksta atskirose grupelėse universitetuose arba bendrai mieste, kai nuolat susitinkama, diskutuojama pasaulėžiūriniais ir visuomenei aktualiais klausimais.

Taip pat studentai ateitininkai organizuoja tradicines žiemos ir vasaros studentų ateitininkų akademijas (SAŽA ir SAVA), ateitininkų ideologijos, teologijos kursus, konferencijas. Studentai yra pagrindiniai jaunučių ir moksleivių ateitininkų stovyklų ir kitų renginių organizatoriai.

Be to, Studentų ateitininkų sąjunga reiškia savo pozicijas aktualiais klausimais (pvz., dėl aukštojo mokslo reformos).

Ateitininkų Sendraugių Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Ateitininkų Sendraugių Sąjunga, ASS (nuo 1929 m.) [4]

Šiai sąjungai priklauso mokslus baigę ateitininkai, kurie padeda ugdyti jaunesnius ateitininkus.

Korporacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Kęstutis[taisyti | redaguoti kodą]

Korporacija „Kęstutis“ – studentų ateitininkų vyrų korporacija, įsteigta 1926 m. spalio 13 dieną Lietuvos universitete Kaune. Atkurta 1996 m. birželio 13 d. Kaune[3].

Korporacija savo misiją apibūdina kaip „visuomeninę veiklą, kuria siekiama pozityviai įjautrinti visuomenę krikščioniškų vertybių atžvilgiu, besiremiančią bažnyčios socialiniu mokymu, kritiniu šiuolaikinės visuomenės pažinimu, tarpusavio solidarumu ir asmeninėmis iniciatyvomis“[4]. Korporacijos narių tarpe buvo ir yra žinomų visuomenės veikėjų: kun. Vytautas Bagdonavičius, Juozas Kojelis, buves finansų ministras Vytautas Dudėnas, buves Seimo vicepirmininkas Feliksas Palubinskas, buvęs Ateitininkų federacijos vadovas Justinas Pikūnas ir kiti.

  • Korporacijos šūkis: „Fortiter Constanter!“

Giedra[taisyti | redaguoti kodą]

Korporacija „Giedra" 1932 m. gegužės mėn. 22 d.
Vytauto Didžiojo universiteto studenčių ateitininkių korporacijos „Giedra" 10-mečio tradicinė arbatėlė, 1935 m. lapkričio 20 d. Kaune

Korporacija „Giedra“ – studenčių ateitininkių moterų korporacija, įsteigta 1925 m. lapkričio 20 dieną Lietuvos universitete, Kaune. 1947 metais atkurta Hanau stovykloje (Vokietija), o 1951-aisiais atgaivinta Či­kagoje.

Šios korporacijos garbės nariai buvo prof. Stasys Šalkauskis, kuris aktyviai dalyvavo „Giedros“ įsikūrime, parinko jai šūkį – „Į kalną, į viršūnes!“, ir rašytoja Marija Pečkauskaitė–Šatrijos Ragana.

Apie „Giedros“ įsikūrimą Ona Gaigalaitė-Beleckienė savo atsiminimuose rašė:

Giedra mano akyse tebestovi, kaip jungtis ir bendradarbiavimas tyrų, gerų, jaunų širdžių, kopiant į kalno viršūnes. Vienos giedrininkės buvo aktyvesnės, kitos pasyvesnės, bet visų veidai giedri, rankos ištiestos bendram darbui. Studentės tuo laiku buvo švyturiai mūsų liaudyje. Nežinau tokių, kurios nebūtų įsipareigojusios dirbti ir talkinti, organizuoti ar vadovauti kokiame nors visuomeninio darbo bare – kas švietimo, auklėjimo, kas socialinės globos, kas labdarybės, kas motinos ir vaiko, kas mergaičių ir našlaičių globoje, kas spaudos darbe. Per studentiškas atostogas, kas vykdavo į provinciją, į kaimus, kiekviena gaudavo pavedimą – suorganizuoti kursus, paskaityti paskaitą, surengti minėjimą ar kokį renginį, parodą ir t. t. Draugovėje telkėsi ir atskiri būreliai, kaip antai Antanina Čeilytkaitė (Žagrakalienė) subūrė studenčių literačių grandinę „Trylika“, kurios ryžosi bendromis jėgomis versti skandinavų moterų kūrybą, nes skandinavų tautos lietuvių širdžiai buvo arčiausia, – Sigrid Unset, Malva Talvio, Selma Lagerlef, Sali Salimen ir kt. Būrelio narės bandė plunksną savojoj kūryboj. Kitas būrelis pasišventė samarietiškiems darbams – ėjo slaugyti sergančios rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės. Užrašinėjo jos mintis, kūrybos nuotrupas, vedė jos dienoraštį. Mėgstančios sportą ir gracingą šokį buvo susitelkusios į sporto būrelį, kuriam vadovavo sportininkė Petronėlė Sarukaitytė-Dineikienė.

Giedrininkės aktyviai dirbo kaimo jaunimo organizacijoje – Pavasario sąjungoje ir Katalikių moterų draugijoje. Baigusios studijas giedrininkės buvo vadinamos „vyresniosiomis giedrininkėmis“, jos tęsė savo veiklą įvairiuose katalikiškos akcijos baruose.

Giedrininkių veiklą 1940 m. nutraukė bolševikų okupacija – buvo uždraustos visos katalikiškos organizacijos ir didelė dalis giedrininkių 1941 m. ištremta į Sibirą, kur daug jų dėl žiaurių gyvenimo sąlygų (šalčio ir bado) ten ir žuvo. 1944 m., antrą kartą į Lietuvą užplūstant bolševikams, dalis giedrininkių su savo šeimomis pasitraukė į Vakarus, buvo išblaškytos po svečias šalis, tačiau neužmiršo savo idealų ir, kiek buvo galimybių, vėl būrėsi.

  • Korporacijos šūkis „Į kalnus, į viršūnes„, o tikslas – išugdyti moteriškumą, padėti tapti susipratusia katalike ir savo profesijos specialiste.

Gaja[taisyti | redaguoti kodą]

Studenčių medikių korporacija „Gaja“ 1929 m. balandžio mėn. 14 d.
Korporacija „Gaja" 1929 metais

Medikų korporacija „Gaja" įsteigta 1928 m., atkurta 2005 m. gruodžio 16 d., veikia iš esmės LSMU MA. Ateitininkų medikų korporacija „Gaja“, įgyvendindama korporantiškumo idėją, vadovaujasi ateitininkų ideologija ir vienija jos narius profesiniu pagrindu. Korporacijos veiklos kryptys bei uždaviniai – saviugda ir visuomeninis veikimas. Siekia ugdyti profesinį pašaukimą, formuoti krikščioniška pasaulėžiūra grįstą žmogaus sampratą, gerbti ir ginti žmogaus orumą, tobulėti profesinėje srityje, užsiimti savišvieta, įgyti katalikui inteligentui būtinų žinių apie pasaulį, prisidėti prie universiteto akademinės bendruomenės klestėjimo. Remia ir palaiko vienas kitą, siekia sukurti stiprią korporacijos bendruomenę.

Korporacijos emblema (ženklas) – puplaiškio šakutė ir auksinės spalvos žaltys tamsiai raudoname dugne. Spalvos – tamsiai raudona viršuje, viduryje balta siauresnė, geltona apačioje.

Juostelė – 1–1,5 cm pločio su korporacijos spalvomis, rišama per dešinį petį. Kepurė – tamsiai raudonos spalvos, viršuje kairėje – emblema, šono apačioje – juostelė iš korporacijos spalvų.

Grandis[taisyti | redaguoti kodą]

Korporacija „Grandis“ Adolfo Damušio iniciatyva buvo įkurta VDU 1932 m. kaip ateitininkų vyrų technikų korporacija, kuomet techninių specialybių studentai ateitininkai nusprendė, kad nori veikti kartu ir spręsti ne tik techninės pažangos, bet ir socialinės raidos Lietuvoje uždavinius. Korporacijos Grandis siekius puikiai apibūdina Mindaugas Bloznelis savo straipsnyje „Studentų technikų ateitininkų korporacija Grandis“: „Grandis akcentavo socialinį narių sąmoningumą ir daug dėmesio skyrė visuomeniniam narių pasiruošimui vadovauti <…> ir drausmingumui, skatino iniciatyvą“. Tuo metu grandiečiai didelį dėmesį skyrė mūrinės Lietuvos idėjos įgyvendinimui (A. Damušis sukūrė lietuviško cemento formulę), energetikai, elektrotechnikai. Prasidėjus sovietinei okupacijai visų studentų korporacijų veiklos buvo nutrauktos, tad „Grandis“ buvo priversta veikti nelegaliai. 1944 m. vykusiame studentų ateitininkų sąjungos posėdyje buvo nutarta korporacijos veiklą laikinai sustabdyti. Dauguma grandiečių įsitraukė į pasipriešinimo organizacijų veiklą. „Grandis“ buvo atnaujinta Vokietijoje, po to JAV. 1999 m. Kaune (KTU) buvo akurta kaip mišri korporacija, vienijanti vyrus ir moteris.

2011 m. korporacija tęsė savo veiklą Vilniuje ir Kaune.

  • Korporacijos šūkis: „Draugiškumas, tarpusavė parama! "

Korporacijos tradiciniai renginys - GrandKava, kurios metu yra klausomasi pranešimų tuo metu aktualiomis temomis bei geriama kava. Šis gėrimas simbolizuoja inteligentiškumą ir atsiskyrimą nuo alkoholizmo.

Narsa[taisyti | redaguoti kodą]

Studentų ateitininkų abstinentų korporacija „Narsa" 1928 m.

Studentų ateitininkų abstinentų korporacija „Narsa" tarpukariu veikė VDU, vienijo vyrus palaikančius blaivybės idėją.

Birutė[taisyti | redaguoti kodą]

Studenčių ateitininkių korporacija „Birutė" vienijo studentes palaikančias blaivybės idėją. Įsteigta 1928 m.

Asmenybės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vygantas Malinauskas (g. 1972 m.) – teisininkas, visuomenės veikėjas, Ateitininkų federacijos pirmininkas
  • Arvydas Petras Žygas (1958–2011) – Ilinojaus universiteto (JAV) ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, ateitininkijos Lietuvoje atkūrėjas.
  • Juozas Girnius (1915–1995) – lietuvių filosofas egzistencialistas.
  • Pranas Dovydaitis (1886–1942) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas ir įkurėjas, enciklopedistas.
  • Antanas Maceina(1908–1987) – lietuvių filosofas, teologas, pedagogas, poetas.
  • Stasys Šalkauskis (1886–1941) – lietuvių filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius.
  • Adolfas Damušis (1908–2003) – chemikas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams veikėjas.
  • Stasys Yla (1908–1983) – kunigas, rašytojas.
  • Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – lietuvių prozininkas, poetas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas, literatūros kritikas.
  • Kazys Bradūnas (1917–2009) – lietuvių poetas.
  • Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, rašytojas.
  • Vytautas Mačernis (1921–1944) – lietuvių poetas.
  • Vladas Jurgutis (1885–1966) – kunigas, ateitininkų pradininkas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Banko organizatorius, neoficialiai laikomas lito „tėvu“.
  • Aleksandras Stulginskis (1885–1969) – antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.
  • Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951) – Lietuvos rezistentas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]