Veiverių mokytojų seminarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Veiverių mokytojų seminarija – nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo vienintelė Lietuvos mokytojų lietuvių rengimo įstaiga, veikusi Veiveriuose, buvusiose arklių pašto stoties patalpose, kurios, 1861 m. nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva liko tuščios.

Prie seminarijos pastato stovi joje dirbusio pedagogo Tomo Ferdinando Žilinsko biustas (1931 m., skulptorius Antanas Aleksandravičius).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Veiverių mokytojų seminarijos orkestras

Mokyklos istorija neatsiejama nuo Lietuvos mokytojų tėvu vadinamo Tomo Ferdinando Žilinsko (1840–1925) vardo. Anot Jono Jablonskio, tai buvo „didysis Lietuvos mokytojų patriarchas, auklėtojas ir žadintojas, mokėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis dirbti savo krašte“.

1866 m. T. Žilinskas paskirtas Veiverių pedagoginių kursų lietuvių valstiečių vaikams mokytoju, dėstė matematiką, gamtos mokslus ir lietuvių kalbą. 1872 m. šie kursai pavadinami Veiverių mokytojų seminarija. Pirmojo pasaulinio karo metais seminarija evakuota į Rusijos gilumą. Per 52 gyvavimo metus Veiverių mokytojų seminarija parengė ir išleido 1025 mokytojus. Nemaža dalis jos auklėtinių tapo pradžios mokyklos mokytojais, lietuviškų vadovėlių autoriais, žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais.

Veiverių seminarija buvo trimetė. Į pirmą kursą priimdavo jaunuolius nuo 15 metų, turinčius dviklasės mokyklos baigimo pažymėjimus. Viename kurse mokėsi 30 mokinių, tad iš viso seminarijoje galėjo mokytis 90 žmonių. Buvo dėstoma tikyba, pedagogika, lietuvių kalba, rusų kalba, istorija, matematika, gamta ir geografija, dailyraštis, braižyba, muzika, dainavimas ir gimnastika. Darbo įgūdžiams įgyti reikėjo išdirbti nustatytą valandų skaičių mokyklos sode ir darže. Seminarija turėjo daržą ir sodą, kuris 1878 m. jau užėmė šešis hektarus. [1]

Numalšinus 1863 m. sukilimą buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, iš viešojo gyvenimo pradėta stumti ir šnekamoji kalba. Veiverių mokytojų seminarija turėjo ruošti lietuvius mokytojus kaimo mokykloms, kad jie vaikus mokytų rusų kalbos. Tačiau priešinantis rusifikacijai Veiveriuose slapta įsikūrė svarbus lietuviškas tautinis židinys. Buvo skaitoma ir platinama draudžiama literatūra, renkama tautosaka, užrašinėjamos jaunimo dainuojamos dainos, jų žodžiai ir melodijos. 1883 m. antro ir trečio kurso seminaristai pradėjo leisti mėnraštį „Laimės valandos“, vyko slapti susirinkimai.

Seminarija veikė iki 1915 m. prasidedant I pasauliniam karui, kai buvo iškelta į Švenčionėlius, o vėliau – į Vilnių. 1919 m. mokytojų seminarijai į Veiverius negrįžus, buvusiose patalpose spalio mėnesį įkurta Veiverių progimnazija. [2]

Žymūs mokiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Veiverių mokytojų seminarija parengė 1024 mokytojus, tarp kurių buvo:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Veiverių mokytojų seminarija: 1866–1918 / Juozas Kudirka. – Vilnius: Periodika, 1970. – 83 p.: iliustr.
  • Veiverių Tomo Žilinsko vidurinė mokykla: 1919–1989 m. / M. Skilandienė. – Prienai, 1989. – 13 p.: iliustr.
  • Lietuviškoji Veiverių mokytojų seminarija / Juozas Kudirka. – Kaunas: Spindulys, 1996. – 45 p. – ISBN 9986-811-13-9
  • Seniausia lietuviška mokytojų seminarija / Kęstutis Orinas. – Alytus: Albagrafija, 2006. – 46 p.: iliustr. – ISBN 9955-639-09-1