Jonas Vailokaitis
| Jonas Vailokaitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1886 m. birželio 25 d. Pikžirniai, Sintautų valsčius |
| Mirė | 1944 m. gruodžio 16 d. (58 metai) Blankenburgas, Vokietija |
| Palaidotas (-a) | Sintautų kapinėse |
| Tėvas | Motiejus Vailokaitis |
| Motina | Petronėlė Vailokaitienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Aleksandra Jurašaitytė |
| Vaikai | Danutė Vailokaitytė, Birutė Vailokaitytė, Ramutė-Rama Backer, Jonas Vailokaitis |
| Veikla | finansininkas, visuomenės bei politinis veikėjas |
| Partija | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Alma mater | 1908 m. Peterburgo pramonės ir prekybos institutas |
 Vikiteka |
Jonas Vailokaitis |
Jonas Vailokaitis (1886 m. birželio 25 d. Pikžirniuose, Sintautų valsčius, Naumiesčio apskritis – 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge, Vokietija) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, finansininkas, visuomenės ir politinis veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė gausioje ir turtingoje ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje – tėvai turėjo 130 margų ūkį. Be Jono dar augo broliai Juozas, Pranas, Antanas ir Viktoras, seserys Ona, Agota ir Petronėlė. Kazys Grinius, Mykolas Biržiška manė, kad Vailokaičiai kilę iš mišrios lietuvių ir žydų šeimos, tai rodžiusi ir jų išvaizda. Vailokaičių pavardė reta, greičiausiai kilusi iš pravardės.
Savarankiškai pasirengęs, išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus, įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Jį baigęs, 1908 m. grįžo į Lietuvą. 1910 m. pradėjo dirbti Marijampolėje veikusioje ūkio draugijoje „Žagrė" buhalteriu. 1912 m. su vyresniuoju broliu Juozu ir kunigu Jonu Totoraičiu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“, supirkdavusią ir vėliau lietuviams išsimokėtinai parduodavusią parceliuojamų dvarų žemę.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžios suimtas, kalintas, po to ištremtas iš Kauno ir sekamas kaip politinis nusikaltėlis. Vėliau apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą, buvo jos maisto sekcijos narys. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, 125 balsais išrinktas į Lietuvos Tarybą (vienas jauniausių jos narių). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. 1919 m. su broliu Juozu, Mykolu Krupavičiumi, Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Žebrausku pradėjo kurti Lietuvos ūkininkų sąjungą. 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovas.[1][2]
Steigiamojo Seimo posėdžiuose J. Vailokaitis siūlė kurti „mūrinę Lietuvą“: atidaryti plytų ir čerpių įmones, taip naujakuriams sudarant sąlygas pasistatyti naujus pastatus. 1923 m. Jonas ir Juozas Vailokaičiai įsteigė AB „Palemonas“ – plytų ir čerpių gamybos bendrovę prie Palemono geležinkelio stoties, įkūrė kitas plytines Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje. Didžiausia, moderni, aukštos kokybės plytas gaminusi įmonė „Palemonas“ kasmet pagamindavo po 7-8 mln. plytų. Manoma, kad „Palemono“ plytomis pastatyta didesnioji Kauno mūrinių pastatų dalis.
Jo kartu su broliu įkurtos ir valdomos įmonės turėjo nemenką įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos plėtrai, finansų raidai. 1919 m. vasario 16 d. J. Vailokaitis kartu su Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką (vėliau oficialiai vadinosi „Ūkio banku“), buvo jo valdybos pirmininkas. Nuo 1922 m. tai didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams – Centraliniam žydų ir Lietuvos komercijos bankui. Bankas atidarė korespondentines sąskaitas Anglijoje, JAV, Šveicarijoje, Belgijoje ir kt., jo skyriai įsikūrė kone visose Lietuvos apskrityse. 1921 m. brolių Vailokaičių iniciatyva įsteigta draudimo akcinė bendrovė „Lietuva“. 1922–1926 m. ir 1928–1929 m. Lietuvos banko tarybos vicepirmininkas, 1926–1928 m. narys. 1925–1940 m. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys.
Ne vienoje verslo srityje Vailokaičiai buvo pradininkai, gerai matę Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų įranga, skerdyklų statyba, žemės ūkio gaminių eksportu, cukrinių runkelių auginimu ir kt. 1923 m. broliai Vailokaičiai įsteigė maisto produktų eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis“, buvo AB „Eksportas ir importas“, AB „Cukrus“ steigėjai ir dalininkai. Pastaroji įmonė laikoma cukraus gamybos Lietuvoje pradininke. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“. Įsigijo žlungantį brolių Šmitų metalo gaminių fabriką Šančiuose ir jį reorganizavo į AB „Metalas“. Fabrikas pradėjo gaminti atsikuriančios šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas bei jų dalis. Pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) „Metalas“ buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje. „Metalo“ technikos vedėju dirbo žymus vadybos specialistas Vytautas Graičiūnas.
Juozas ir Jonas Vailokaičiai buvo daugelio gyvenamųjų namų, dvarų bei žemės sklypų savininkai, vadinami turtingiausiais žmonėmis ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Broliai apie 15% gautojo pelno skirdavo labdarai, studentijai šelpti. Vien tik 1924 m. „Ūkio bankas“ išdalino 150 000 Lt Lietuvos universiteto studentų stipendijoms. Kauno Aleksoto rajone padovanojo 16 ha sklypą būsimiems VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmams. 1927 m. J. Vailokaitis buvo vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų. 1936 m. Kauno šaulių rinktinei padovanojo automobilį, pinigais rėmė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą.
1919 m. sausio 25 d. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje susituokė su fotografe Aleksandra Jurašaityte (1895–1957), juos palaimino sutuoktinio brolis kun. Juozas Vailokaitis. Užaugino 3 dukras ir sūnų. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. liepos 3 d. pasitraukė į Vokietiją, su šeima kurį laiką gyveno Berlyne, po to persikėlė į Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgą. Dalyvavo Vokietijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, padėjo kurti Lietuvos aktyvistų frontą, stengėsi padėti pabėgėliams iš Lietuvos. Buvo išrinktas Lietuvių sąjungos garbės teismo pirmininku. Karo pabaigos nesulaukė. Palaidotas Blankenburgo kapinėse. 1947 m. žmona su vaikais išvyko į JAV, gyveno Naujojo Džersio valstijoje.[4] 2007 m. rugpjūčio 18 d. Jono Vailokaičio palaikai perlaidoti Paštuvos kapinėse, šalia brolio Juozo kapo.[5][6] Tėvai Petronėlė ir Motiejus Vailokaičiai palaidoti Sintautų kapinėse.
2000 m. išleistas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė).[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 m. politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. – Vilnius, 1991. – 148 p.
- ↑ Regina Žepkaitė. Jonas Vailokaitis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 417
- ↑ „J. Vailokaičio tėviškės vieta“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ „Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris!“. draugas.org. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-06.
- ↑ Perlaidoti signataro J. Vailokaičio palaikai, 2007-08-18
- ↑ „Jonas Vailokaitis (1886–1944)“. llks.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-12. Nuoroda tikrinta 2016-05-06.
- ↑ „2000 02 16 Serija „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA““. post.lt. Suarchyvuotas originalas 2012-09-14. Nuoroda tikrinta 2013-03-13.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jonas Vailokaitis: gyvenimo ir veiklos bruožai / Vladas Terleckas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011. – 127 p.: iliustr. – ISBN 978–609-8039-14-6
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jonas VAILOKAITIS (1886–1944) | lrs.lt
- Ekonominės laisvės kūrėjas // Lietuvos žinios, 2012-12-21[neveikianti nuoroda]
- Daug nusipelnęs, labiausiai apšmeižtas signataras J. Vailokaitis, 2008-04-04 Archyvuota kopija 2016-03-10 iš Wayback Machine projekto.
