Žaliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Žaliakalnis
[[Image:|250px]]
Prisikėlimo bažnyčia

Žaliakalnis
Koordinatės 54°54′30″N 23°55′30″E / 54.90833°N 23.925°E / 54.90833; 23.925 (Žaliakalnis)Koordinatės: 54°54′30″N 23°55′30″E / 54.90833°N 23.925°E / 54.90833; 23.925 (Žaliakalnis)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kauno miestas
Seniūnija Žaliakalnio seniūnija
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Žaliãkalnis
Kilmininkas: Žaliãkalnio
Naudininkas: Žaliãkalniui
Galininkas: Žaliãkalnį
Įnagininkas: Žaliãkalniu
Vietininkas: Žaliãkalnyje

Žaliakalnis – Kauno miesto dalis, į šiaurės rytus nuo Senamiesčio ir Naujamiesčio, tarp Neries ir Girstupio slėnių; šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje ribojasi su Kalniečių rajonu, Murava, Dainava. Užima 735 ha plotą. 2000 m. vasario 24 d. Kauno m. savivaldybės nutarimu nr. 20 senasis Žaliakalnis kartu su Kalniečių rajonu tapo bendru administraciniu vinetu - Žaliakalnio seniūnija.

Tai vienas didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų. Jo teritorijoje yra Prisikėlimo bažnyčia ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1936 m., inž. Antanas Bistrickas), sentikių Kauno Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė (pastatyta 1906 m.), išlikusi sinagoga (pastatyta 1858 m., Vaisių g. 30) ir Žaliakalnio žydų kapinės (įkurtos 1832 m., nuo 1998 m. - Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre), funikulierius (veikia nuo 1931 m.), „Saulės“ gimnazija, pradinė mokykla, Kauno municipalinė biblioteka (nuo 1939 m.) ir apskrities biblioteka (nuo 1950 m.), kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras (nuo 1939 m.), Ąžuolyno parkas, Ledo arena, futbolo maniežas, S. Dariaus ir S. Girėno sporto kompleksas, Kauno meno mokykla, Lietuvos kūno kultūros akademija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovėje Žaliakalnio teritorija buvo apaugusi mišria lapuočių giria. Per ją į Neries upę tekėjo vandeningas Raginės upelis. Kairiąja Neries krantine ėjo kelias iš Kauno senamiesčio į Jonavą. Prie jo, kalno papėdėje ir šlaituose, XVII a. pradėjo kurtis pirmieji Žaliakalnio gyventojai. Iškirtus lapuočių mišką, Žaliakalnis buvo apgyvendintas trimis savarankiškais besikuriančiais rajonais: Antakalniu, Ragine ir Naujapiliu. [1] Šiaurinėje dalyje, šlaite virš dabartinės Jonavos gatvės, vėliau įsikūrė darbininkų varguomenės lūšnų kvartalas, vadintas Brazilka, Argentinka. Pro Žaliakalnį į šiaurės rytus ėjo svarbus kelias, kuriuo XIX a. viduryje nutiestas Kauno–UkmergėsDaugpilioPeterburgo plentas. Tada abiejose jo pusėse ėmė dygti nauji namai. 1871 m. prie miesto prijungta vakarinė Žaliakalnio dalis, 1889 m. – didžioji dalis, drauge su dabartiniu Vytauto kalnu, 1919 m. – visas Žaliakalnis prijungtas prie Kauno.

Galutinai Žaliakalnis susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo iki 1940 metų. Kauno savivaldybės iniciatyva 1923 m. sudarytas miesto išplanavimo projektas [2], kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius Peteris Marius Frandsenas drauge su inžinieriumi Antanu Jokimu. Žaliakalniui plane buvo numatyta ypatinga funkcija. Šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru: Vytauto kalne planuota pastatyti Universiteto kompleksą, geometriniame Žaliakalnio centre – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmus, Aušros g. ir Savanorių pr. sankirtoje – kareivines bei aikštę paradams.

Realizuotas tik plano fragmentas tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir Petrausko gatvės, nes žemė čia priklausė valstybei (buvusios miesto ganyklos), tad neiškilo kliūčių planingai formuoti gatvių tinklą ir užstatymą. Trapecijos formos rajonas suskirstytas į kvartalus, kuriuose suplanuoti 187 sklypai. Dauguma statomų namų pasižymėjo modernia stilistika. Mediniuose ir mūriniuose 1-2 aukštų pastatuose įrengti vienas ar keli butai. Pagal išankstinį planą atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams.

Ąžuolyno parkas

Netoli miesto centro besikuriantį rajoną pamėgo to meto inteligentai. Vaizdingame šlaite namą-pilaitę pasistatė architektas Feliksas Vizbaras (Kauko al. 2), ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (Dainavos g. 1). Žaliakalnyje gyveno valstybės veikėjai parlamentarė Magdalena-Draugelytė Galdikienė (Savanorių pr.), Vasario 16-sios akto signatras Petras Klimas (Radastų g.), diplomatas Juozas Purickis (Vaižganto g. 14). Čia gyveno muziejininkas Paulius Galaunė (Vydūno al. 2, arch. Arnas Funkas), plano autorius Antanas Jokimas (Vydūno al. 17); literatai Kazys Binkis (Vydūno al. 45), Vincas Mykolaitis-Putinas ir Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė (Vaižganto g. 14, Vaižganto g. 36), Salomėja Bačinskaitė-Bučienė-Nėris (Vaižganto g. 14, Dainavos g. 6), Henrikas Radauskas, Vytautas Montvila (Č. Sasnausko g.), Antanas Šmulkštys-Paparonis (Vaižganto g. 10), Vincas Krėvė-Mickevičius (Vydūno al. 47) ir Balys Sruoga (B. Sruogos g. 21, arch. Vladimiras Zubovas), Atanas Vienuolis (P. Višinskio g. 8/3); keliautojas, publicistas Matas Šalčius (Minties ratas 53); Valstybės teatro solistai Kipras Petrauskas (K. Petrausko g. 31), Antanas Sodeika (P. Vaičaičio g. 2), Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (Vydūno al. 2); aktorės Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Vaižganto g. 14), Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (K. Petrausko g. 31); muzikas Viktoras Kuprevičius; dailininkai Marcė Katiliūtė (Širvintų g. 64), Antanas Samulevičius-Samuolis (Vaisių g. 16), Vladas Didžiokas ir Barbora Gorochova-Didžiokienė(A. Mackevičiaus g. 43), Jonas Šileika (Žalioji g. 31), Antanas Galdikas (Savanorių pr.), Juozas Zikaras (J. Zikaro g. 3), Petras Kalpokas ir Rimtas Kalpokas (Žemaičių g. 74); aviacijos karininkas Ignas Adamkavičius (Kudirkos al. 4a) ir kt.

Du šio laikotarpio pastatai – Č. Pacevičiaus mūrinė vila (Vydūno al. 59, statybos techniko V. Kopylovo projektas) ir A. Jančausko medinė vila (Minties ratas 51, statybos technikas Jonas Varneckis) – Kauno Miesto valdybos sprendimu premijuoti už išraiškingą architektūrą. Namų savininkams ne tik įteiktas pagyrimo lapas, bet ir vieneriems metams atleisti nuo mokesčių už premijuotą turtą.

Buvusi Italijos ambasada, 2011 m.[3]

Tarpukario Žaliakalnyje (taip pat buvo žinomas kaip Žaliasis Kalnas) vyravo gyvenamieji namai, tačiau statyta ir kitos paskirties pastatų bei statinių. 1919 m. prie Kauno miesto prijungta šiaurės rytinė Žaliakalnio teritorija. 1923 m. buvo 15232 gyventojai. 1925 m. įrengtas pirmasis Lietuvoje stadionas. 1928 m. ant kalno iškilo korporacijos Neo-Lithuania rūmai (arch. Edmundas Frykas). 1931 m. pradėjo veikti elektrinis keltuvas. 19351936 m. natūralios griovos vietoje įrengti Kauko laiptai (arch. Stasys Kudokas). 1937 m. duris atvėrė Jono Jablonskio pradžios mokykla. Tais pačiais metais III-oji gimnazija iš miesto centro įsikraustė į naują pastatą Aukštaičių gatvėje. 1938 m. atidarytas Zoologijos sodas. 1939 m. pastatyta Kauno sporto halė (inž. Anatolijus Rozenbliumas) ir VDU Klinikų kompleksas (arch. Urbain Cassan, Elie Ouchanof). 1940 m. pastatyta, bet nespėta įrengti Prisikėlimo bažnyčia (arch. Karolis Reisonas). Žaliakalnyje buvo įsikūrusios dvi užsienio valstybių pasiuntinybės: Italijos (Vydūno al. 13) ir Šveicarijos (Vydūno al. 15/1) bei Japonijos konsulatas (Vaižganto g. 30).

Iki 1940 m. Žaliakalnis buvo lietuviškiausia Kauno miesto dalis. Visuose rajone esančiuose sklypuose, išskyrus kelis, buvo pastatyti gyvenamieji namai. Aiškios paskirties neturėjo tik teritorija, esanti tarp Gėlių rato ir Vydūno alėjos. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje architektas A. Jokimas siūlė čia statyti Prisikėlimo bažnyčią, tačiau jo minčiai nebuvo pritarta, sklypas liko tuščias.

Pagal P. M. Frandseno ir A. Jokimo planą suformuota teritorija vienintelė Kaune ir bene visoje Lietuvoje turi taisyklingą geometrišką sandarą. 1999 m. spalio 28 d. dalis Žaliakalnio teritorijos įtraukta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių urbanizuotų vietovių sąrašą. [4] 2004 m. gruodžio 28 d. į registrą įrašyta Petro Vileišio aikštė, kurioje 1924 m. vyko pirmoji Lietuvos Dainų šventė. [5] 2006 m. gegužės 16 d. į registrą įtrauktas Ąžuolyno parkas. [6]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]