Kazys Grinius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kazys Grinius
Kazys Grinius.jpg
Gimė: 1866 m. gruodžio 17 d.
Rusija Selemos Būda, Rusijos imperija
Mirė: 1950 m. birželio 4 d. (83 metai)
Jungtinės Amerikos Valstijos Čikaga, Ilinojus, JAV
Tėvai: Ona Vosyliūtė – Griniuvienė, Vincas Grinius
Sutuoktinis(-ė): Joana Griniuvienė, Kristina Grinienė
Vaikai:

Kazys Grinius, Jurgis Grinius, Gražina Griniūtė, Liūtas Grinius

Lietuvos Respublikos Seimo atstovas
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Ėjo pareigas: 1926 m. birželio 7 d. – 1926 m. gruodžio 17 d.
Pirmtakas: Aleksandras Stulginskis
Įpėdinis: Antanas Smetona
Veikla: Lietuvos gydytojas, visuomenės ir valstybės veikėjas
Partija: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Alma mater: Maskvos universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

Commons-logo.svg Vikiteka: Kazys GriniusVikiteka
Kazys Grinius 1919 m.
Medalis Prezidentui Dr. Kaziui Griniui atminti. Autorius – skulptorius Juozas Kalinauskas
Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: motina Ona Griniuvienė, tėvas Vincas Grinius, stovi dr. Kazio Griniaus vaikai – Kazys ir Gražina, sėdi žmona Joana. Antroje eilėje iš kairės: Jonas Grinius, Ona Griniūtė ir dr. Kazys Grinius. Apie 1908 m. LCVA.
Kazio Griniaus kapas Mondžgirėje prie Selemos Būdos

Dr. Kazys Grinius (Grinevičius, Hryniewicz, Гриневич; 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būda, Marijampolės apskritis – 1950 m. birželio 4 d. Čikaga, Ilinojus, JAV) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas, knygnešys. Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras (1920 m. lapkričio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d.), pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.). Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas. Vienas iš Demokratų partijos bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos steigėjų ir lyderių. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų kilmės Lietuvos žmonių gelbėjimą per Holokaustą.

Politinės ir filosofinės pažiūros, asmenybės bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

A. Eidinto vertinimu, „K.Grinius – Lietuvos parlamentarizmo suklestėjimo simbolis“.[1] Vienas aktyviausiai demokratines idėjas puoselėjusių XX a. Lietuvos politikų, nuosekliai laikėsi demokratijos principų, ištikimas kolektyviniam valdymui, valdžios institucijų kompetencijų atskyrimui, korektiškas, pakantus kitų nuomonei ir pozicijai.[2] Spaudos draudimo metais laikėsi požiūrio, kad lietuviams reikia aktyviai reikšti norą legalizuoti spaudą, o kol ji spausdinama ir platinama nelegaliai – ją remti, steigė slaptas ir viešas draugijas, kurių tikslas buvo visuomenės švietimas ir spaudos lietuvių kalba platinimas.[3] 1926 m. K.Grinių išrinkus Prezidentu Lietuvoje panaikintas karo stovis ir cenzūra, atkurta žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisvė, praplėstos asmens ir piliečio teisės. Parašė veikalą, skirtą demokratijai ir jos raidai Lietuvoje.[4] Kritikavo teigusius, esą Lietuvos visuomenė dar nepasiruošusi demokratijai: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“.[5] Visuomeninėje veikloje ieškojo racionalaus sprendimo, kompromiso.[6] Pabrėžė nuomonių įvairovės ir politinio pliuralizmo svarbą demokratijai, kritikavo ir tendencingais vadino tuos, kurie neigiamai kalbėjo apie „visuomenės srovinį susiskaidymą“: „Politiškai nesusikaidžiusi visuomenė gali būti tik diktatūriniuose kraštuose“.[7] Partinius susigrupavimus vertino kaip normalią demokratinę praktiką ir tvirtino, kad Lietuva negali būti išimtis: „Tik diktatūriniuose kraštuose vienas vadas, viena valia ir net partija, kuria remiasi diktatorius, yra bevalė politiniams sprendimams ir reikalinga tik vadui prisidengti„. Tarptautinėje politikoje manė jog Lietuva turėtų lygiuotis į Skandinaviją ir remtis Anglija bei Prancūzija, o ne Rusija ar Vokietija.[8] Pasižymėjo humoro jausmu, aštria ironija, kuklumu, taupumu ir elegancija. Laisvamanis, pasisakė už asmens religinių įsitikinimų laisvę. Kairysis, anglų filosofo, sociologo, klasikinio liberalizmo politinio teoretiko Herberto Spenserio (Herbert Spencer) idėjų sekėjas – K.Griniaus žodžiais, studijų laikais H.Spenseris jį „išgelbėjo“ nuo pasidavimo Karlo Markso ir Frydricho Engelso teorijoms.[9]. Domėjosi Karlo Kautskio idėjoms.[10] Privalomojo sveikatos ir socialinio draudimo,[11], progresinių mokesčių, socialinės rūpybos įstatymų ir nemokamo mokslo šalininkas. Teigė, jog daugelis ligų Lietuvoje turi socialines priežastis, kurias pašalintų tinkama socialinė politika ir švietimas, savo pareiga laikė viešai ir suprantamai kalbėti medicinos ir higienos klausimais, vykdė sėkmingą ligų profilaktiką.[12] Pasisakė už stiprią savivaldą, o centrinės valdžios galių didinimą savivaldos sąskaita laikė monarchizmo ženklu. 1905 m. tekste „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“ rašė: „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“.[13]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilmė, šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Sasnavos valsčiuje Selemos Būdos kaime (dabar – Selema) Marijampolės apskrityje, trečias vaikas iš 11. Griniai į Suvalkiją atsikėlė Žygimanto Augusto Valakų reformos (1560 m.) metu, protėviai – bajorai, baudžiavos nėjo. Tėvas Vincas Grinius (1837–1915) – nepasiturintis ūkininkas, 30 margų (15 ha), rašytojo, vieno 1863 m. sukilimo vadų Mykolo Akelaičio sūnėnas, mokėjo rašyti ir skaityti, galėjo susikalbėti rusiškai ir lenkiškai, talkino matininkams, perrašė iš lenkų kalbos išverstą medicinos knygą, turėjo nedidelę biblioteką – maldaknygių, L.Ivinskio ir lenkiškų kalendorių, M.Akelaičio, M.Valančiaus knygų, įstatymų, P.Vileišio leidinių.[14] Mama Ona Vosyliūtė – Griniuvienė (1839–1919) iš Šunskų parapijos 40 margų ūkio, kalbėjo tik lietuviškai, griežtai religinga katalikė. Brolis Jonas Grinius (1877–1954), stalius auksuotojas, visuomenininkas, knygnešys. Sesuo Ona Griniūtė – Bacevičienė, visuomenininkė, knygnešė, jos sūnus, Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius – Vygandas – Lietuvos kariuomenės karininkas, gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kuopos vadas, Lietuvos laisvės armijos Varnių kuopos vadas, partizaninio judėjimo Tauro apygardos štabo viršininkas.

Santuokos, vaikai[taisyti | redaguoti kodą]

Kartu su Stasiu Matulaičiu jaunystėje nesėkmingai piršosi rašytojai Marijai Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai.[15] Pirmoji žmona Joana Dominika Pavalkytė – Griniuvienė (1865–1918), su kuria susituokė 1895 m. rugpjūčio 18 d. Alvito parapijoje, Vilkaviškio apskrityje, visuomenės ir kultūros veikėja, politikė, publicistė, knygnešė, nušauta Kislovodske bolševikų plėšikų. Sūnūs Kazys Grinius (1899–1965) – karinis veikėjas, Generalinio štabo pulkininkas. Duktė Gražina Griniūtė (1902–1918) per apiplėšimą Kislovdske sužeista revolverio šūviu į galvą, po kelių savaičių mirė, palaidota kartu su motina Kislovodske, jų kapas neišliko.[16] Sūnus Jurgis Grinius (1909–1919) gimė silpnos sveikatos po to, kai abu Griniai buvo įkalinti dėl „Šviesos“ organizacijos bylos, mirė Paryžiuje. Antroji žmona Kristina Arsaitė – Grinienė (1896–1987). Sūnus Liūtas Grinius (1927–1989) – karo pramonės inžinierius, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, artimas Prezidento Valdo Adamkaus draugas.

Mokykla (1876–1887 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Skaityti mokė mama, skaičiuoti ir rašyti – tėvas. 1876 m. rudenį būdamas 9 m. pradėjo lankyti Ožkinės rusišką pradžios mokyklą, po trijų mėnesių – Linmarkuose, Gudelių pradžios mokyklą, nuo 1877 m. mokėsi Marijampolėje, 1879 m. būdamas 12 m. priimtas į Marijampolės gimnazijos I klasę. Iki trečios klasės su bendraklasiais kalbėdavosi daugiausiai lenkiškai. Trečioje klasėje pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas. Lietuvių kalbos mokė poetas Petras Arminas-Trupinėlis, vėliau Petras Kriaučiūnas, kurie padarė didelę įtaką būsimajai K. Griniaus visuomeninei ir publicistinei veiklai. Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“. Kartu su dviem bendramoksliais pareikalavo, kad pamokslai gimnazistams būtų skaitomi ne lenkiškai, o lietuviškai, P.Kriaučiūnui patikėjus platino „Aušrą“ ir kitus draudžiamus leidinius, kartais pats parsigabendamas jų iš Prūsijos.[17]

Studijos, aktyvizmas (1887–1893 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Baigęs gimnaziją ir 1887 m. įstojęs į mediciną Maskvos universitete tapo slaptos lietuvių studentų draugijos nariu, pirmininkavo jai nuo 1889 m. iki savo studijų pabaigos.[18] Draugija organizavo studentų savišvietą ir savišalpą, platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su latvių ir lenkų studentų draugijomis.[18] K.Griniaus pasiūlymu organizuotos loterijos metu draugijos surinkti 300 rublių panaudoti lietuviškų knygų leidybai, jo iniciatyva studentai Maskvoje įkūrė „Fondą lietuvių knygoms leisti“.[18] Studijuodamas paskelbė pirmą savo straipsnį JAV laikraštyje „Lietuviškas balsas“. Būdamas 22 m. kartu su V.Kudirka ir dar 6 bendraminčiais 1888 m. dalyvavo susirinkime (vadinamame pirmuoju lietuvių demokratų suvažiavimu) Marijampolėje „Varšuvos“ viešbutyje (dabar – paštas), kur nutarta leisti „Varpą“, 1893 m. išrinktas Varpininkų komiteto nariu, organizavo „Ūkininko“ leidimą. Kartu su kitais 4 studentais parašė „Trumpą senovės Lietuvių istoriją“, išleistą 1892 m. Tilžėje ir perleistą dar tris kartus.[18] Studijų metais gyveno skurdžiai, asketiškai. Atostogų metu keliavo po Lietuvą, platino lietuvišką spaudą, vedė „priešvalstybinę propagandą“, rinko folklorą.[18] 1889 m., kaip studentų neramumų Maskvoje dalyvis. suimtas ir pasodintas 9 paroms į Butyrkų kalėjimą. Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas. Baigęs mokslus, neturėjo lėšų įsikurti Lietuvoje, 1893 m. gavo laivo gydytojo vietą ir apie 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūra.

Visuomeninė veikla (1894–1914 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1894 m. grįžęs į Lietuvą vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po poros metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 18981902 m. gyveno Pilviškiuose, pakeitė ištremtą į Rusiją knygnešį gyd. S. Matulaitį. 1902 m. vėl grįžo į Marijampolę. Grinių namai buvo lietuvybės skleidimo židinys, Užnemunės kultūrinio sąjūdžio centras.[19][20] Už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai kalintas Marijampolėje. 1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908–1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. Artimai bendravo su V. Kudirka, P. Kriaučiūnu, J. Bagdonu, P. Matulaičiu, vienas iš Užnemunėje 1894–1897 m. veikusios lietuvių valstiečių spaudos platintojų ir rėmėjų „Sietyno“ draugijos aktyvistų.[21] Nuo 1893 m. iki 1905 m. pabaigos Varpininkų komiteto narys, kasmet dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1904 m. caro administracijai leidus gyventojams rašyti peticijas, padėdavo valstiečiams jas rašyti, Suvalkų gubernatoriaus administracijoje jo raštą atpažindavo, vėliau kai kurios peticijos buvo išspausdintos „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“, kad žmonės turėtų pavyzdžių; K.Griniaus požiūriu, keleri metai, kai lietuviai gausiai rašė peticijas dėl ūkinių reikalų, lietuvių kalbos vartojimo valdžios įstaigose ir mokyklose, draugijų steigimo ir kitų klausimų veikė valdžios nusistatymą, aktyvino žmones, išmokė juos kelti reikalavimus, ugdė būsimus politikus ir parengė dirvą 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo atsišaukimui, kuriame suformuluotas politinės Lietuvos autonomijos reikalavimas.[22]

„Šviesos“ draugija[taisyti | redaguoti kodą]

Kartu su J.D.Pavalkyte–Griniuviene ir knygnešiu Liudu Ciplijausku parengė kultūros ir švietimo draugijos įstatus ir be valdžios leidimo sukvietė savo namuose steigiamąjį susirinkimą. Draugija įsteigta 1905 m. lapkričio 27 d.[23] po to, kai Marijampolės apskrities viršininkas uždraudė J.D.Pavalkytės-Griniuvienės rūpesčiu veikusią lietuvišką mokyklą. Draugijos tikslas buvo steigti mokyklas, pedagoginius bei vakarinius kursus, knygynėlius, platinti lietuviškus spaudinius, šelpti besimokantį jaunimą, bet kadangi nelegaliai veikti buvo rizikinga dėl Suvalkų gubernijoje įvestos karo padėties, netrukus teko draugijos veiklą sustabdyti.[23] 1906 m. kovo mėn. buvo priimtos „Laikinosios taisyklės dėl draugijų ir sąjungų“, leidusios kurtis profesinėms sąjungoms, kultūros-švietimo draugijoms bei kitoms organizacijoms, jų įstatus turėjo teisę tvirtinti vietos gubernatoriai.[23] 1906 m. spalio 26 d. Suvalkų gubernatorius įteisino „Šviesos" draugiją, leisdamas jai veikti. Per trumpą laiką draugija įsteigė savo skyrius Suvalkijos miesteliuose ir gyvenvietėse – Šakiuose, Vilkaviškyje, Sasnavoje, Liudvinave, Lukšiuose, Gižuose, Keturvalakiuose ir kt. 1908 m. veikė 28 draugijos „Šviesa" skyriai, draugijai priklausė apie 1000 narių, surengta nemaža paskaitų įvairiomis temomis, Marijampolėje suburtas choras, įsteigta 40 moksleivių mokykla, kurioje mokytojavo Veronika Milčinskaitė, rengti lietuviški vakarai, steigtos lietuviškų knygų bibliotekėlės. Viena bibliotekų veikė Grinių namuose. Draugija 1907 m. Marijampolėje įsteigė mergaičių pradžios mokyklą, organizavo kursus mokytojams rengti. „Šviesos“ draugija buvo katalikiškos draugijos „Žiburys“, įregistruotos 1906 m., konkurentė. Aktyvi draugijos veikla kėlė susirūpinimą carinei žvalgybai, dar ir dėl to, kad draugijai priklausė socialdemokratų partijos nariai. 1908 m. rugsėjo 23 d. buvo atliktos kratos draugijos veikėjų namuose, žandarai suėmė Grinius ir išvežė į Kalvarijos kalėjimą, suimti skyrių pirmininkai, valdybų nariai, bibliotekų vedėjai. Iki 1909 m. suimta 19 žmonių, o 24 patraukti baudžiamojon atsakomybėn.[23] Griniams įsakyta palikti Marijampolę, jie išvyko į Vilnių. Vėliau visi draugijos nariai išteisinti „neradus nusikaltimo sudėties“. 1911 m. „Šviesos“ draugija likviduota.

Dalyvavimas partijų kūrime[taisyti | redaguoti kodą]

K.Grinius priklausė radikaliam varpininkų sparnui, kurio pagrindu 1895–1896 m. įsikūrė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). 1896 m. paruošė pirmojo socialdemokratų laikraščio „Lietuvos darbininkas“ Nr. 1 lietuvišką vertimą, išvertė LSDP programą iš lenkų į lietuvių kalbą, 1898 m. išvertė ir antrąjį „Lietuvos darbininko“ numerį. 1902 m. varpininkų suvažiavimas įsteigė Lietuvių demokratų partiją (LDP), prie šios partijos programos rengimo K.Grinius prisidėjo, 1906 m. pats parašė Lietuvių demokratų partijos programą, taip pat parengė 1905 m. įsikūrusios Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) programą ir buvo aktyvus 1917 m. įsteigtos Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) veikėjas. Grinių namai Marijampolėje buvo ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), kuriai priklausė J.D. Pavalkytė – Griniuvienė, centras ir susirinkimų vieta. 1905 m. abu Griniai atvyko į Vilnių, K.Grinius dalyvavo Lietuvių demokratų partijos (LDP), o J.D.Pavalkytė – Griniuvienė – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) susirinkimuose. F.Bortkevičienės atsiminimuose rašoma, kad išeidama iš LSDP susirinkimo J.D. Pavalkytė – Griniuvienė sakė: „Jūs [LDP ir LSDP] Vilniuje pešatės tarp savęs, o mes su Grinium geruoju gyvename ir visą Suvalkiją už čiupros laikome“. 1920 m. pradžioje K.Grinius dalyvavo rinkimų į Steigiamąjį Seimą kampanijoje agituodamas už Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) ir Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) bloką. Kairiųjų – kairiojo centro partijų programos ragino kurti demokratinę respubliką, išdalyti dvarininkų žemę tiems, kas ją dirba, prie bažnyčių palikti tik 3 ha žemės, įvesti progresinius mokesčius, priimti socialinio aprūpinimo įstatymus, užtikrinti nemokamą mokslą. 1920 m. vasarį išrinktas LSLDP Centro komiteto (CK) nariu ir kartu su M.Sleževičiumi tapo partijos lyderiais.

Darbas spaudoje[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas aktyviausių „Varpo“ bendradarbių, kurį laiką jį redagavo, paskelbė 34 straipsnius, daug informacinių žinučių, 1905 m. suredagavo paskutinį „Varpo“ numerį. 18971899 m. redagavo „Ūkininką“. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. 1909 m. su G. Petkevičaite–Bite redagavo „Lietuvos žinias“, 1910 m. su A. Rimka – „Lietuvos ūkininką“. Su F.Bortkevičiene 1909 m. įkūrė pasitikėjimo bendrovę „F. Bortkevičienė ir K. Grinius“ „Lietuvos ūkininkui“ ir „Lietuvos žinioms“ leisti. Įsteigė „Lietuvos ūkininko“ priedus „Žemė“, „Sveikata“, „Mokykla“, „Aušrinė“. [24] Redagavo leidinius „Kova su džiova“, „Pieno lašas“. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų. 1906 m. kaip atskira knygelė išėjo anksčiau „Varpe“ publikuotas tekstas „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“, daug joje išsakytų idėjų pateko į 1922 m. žemės reformos įstatymą.[25]

I Pasaulinis karas (1914–1918 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui vokiečių armijai priartėjus prie Marijampolės, vietos caro žandarų ir karinės kontražvalgybos nurodymu 1914 m. rugsėjo mėnesį su šeima iš pafrontės pasitraukė į Rusiją, 1915 m. kovą atvyko į Šiaurės Kaukazą ir dirbo ten iki 1918 m., iš pradžių Nalčike, o nuo 1915 m. birželio Čečėnijoje, prie Grozno esančiame Goriačevodske įkurtos didelės laikinos reabilitacinės karo ligoninės vyriausiuoju gydytoju.[26] Rūpinosi lietuvių tremtinių ir pabėgėlių organizavimu ir šalpa. 1917 m. Voroneže kartu su Jonu Jablonskiu ir Pranu Mašiotu sukūrė iniciatyvinę grupę, triumviratą, vyriausiajam Rusijos lietuvių organui – Vyriausiajai lietuvių tarybai Rusijoje (VLTR) – sukurti, triumviratas į ją pateko be rinkimų, K.Grinius vienbalsiai išrinktas VLTR prezidiumo pirmininku. Prasidėjus pilietiniam karui Kislovodskas, kuriame gyveno K.Griniaus šeima, ėjo iš rankų į rankas, per Raudonosios armijos puolimą 1918 m. spalio 8 d. plėšikaujantys kareiviai nušovė J.D. Pavalkytę-Griniuvienę ir sunkiai sužeidė Grinių dukrą Gražiną, kuri netrukus po sužeidimo mirė. K. Grinius jas palaidojo Kislovodsko stačiatikių kapinėse. Gegužės mėnesį K. Grinius su sūnumis Kaziu ir Jurgiu traukiniu pasiekė Novorosijską, iš kur laivu Viduržemio jūra atvyko į Prancūziją, o lapkričio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.[27] Sergantis Jurgis Grinius Lietuvos nepasiekė – liepos mėnesį mirė, palaidotas Pietų Prancūzijoje.

Politinė veikla (1919–1926 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1919 m. Paryžiuje buvo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, padėjo apie 1000 lietuvių iš vokiečių nelaisvės grįžti į Lietuvą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ruoštis Steigiamojo Seimo rinkimams kaip vienas valstiečių liaudininkų bloko lyderių. Aktyviai siekė, kad kuo greičiau būtų sušauktas 1918 m. Vasario 16 d. akte numatytas Steigiamasis Seimas, turėjęs nustatyti Lietuvos santvarkos pobūdį ir valstybės sąrangą, kritikavo dešiniųjų delsimą jį šaukti, pavyzdžiu rodė estus, kurie parlamentą išsirinko 1919 m.[28] 1920 m. pradžioje išrenkamas į Marijampolės miesto tarybą, tapo jos pirmininku. Po 1920 m. vasario 22-23 d. Kauno įgulos kareivių maišto kartu su inžinieriumi S. Grinkevičiumi lankėsi pas Prezidentą Antaną Smetoną ragindami kuo greičiau rengti rinkimus.[28] Netrukus Vyriausybė pakoregavo 1919 m. priimtą rinkimų įstatymą, suteikė teisę juose dalyvauti kariams, 1920 m. kovo 1 d. atšaukė karinę padėtį (išskyrus 30 km ruožą prie demarkacinės linijos su Lenkija) ir paskelbė atsišaukimą raginantį piliečius balandžio viduryje aktyviai dalyvauti rinkimuose.[28] Agituodamas už LSLDP ir LVS bloką rinkimų kampanijos metu daugiausiai kritikavo pagrindinius konkurentus – Lietuvos krikščionių demokratų partiją(LKDP).

Valstiečių liaudininkų frakcija Steigiamajame Seime. Pirmoje eilėje antras iš kairės – dr. K. Grinius. Kaunas, 1920–1921 m. LCVA

Steigiamasis Seimas (1920 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmųjų visuotinių, lygių, slaptų, tiesioginių rinkimų Lietuvoje metu 1920 m. balandžio 14–15 d. Steigiamojo Seimo nariu išrinktas nuo Marijampolės apygardos. Išrinkti 112 Steigiamojo Seimo nariai, rinkimus laimėjo krikščionys demokratai (59 mandatai), K.Griniaus LSLDP ir LVS blokas gavo 29 vietas (23 proc. rinkėjų balsų), treti – socialdemokratai, 13 vietų. Likusius mandatus pasidalijo tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) atstovai. Seime K.Grinius stebėjo, kad būtų laikomasi demokratijos principų ir nebūtų procedūros pažeidimų, ką tik išrinktam Seimo pirmininkui A.Stulginskiui pasiūlė išstoti iš savo partijos, ragino įstatymus rengti atidžiai, ne paskubomis, buvo pirmasis, prajuokinęs Seimą – pirmajame posėdyje, kai jo pirmininkas pasiūlė sudaryti komisiją atsakymams į sveikinimus ruošti, pasakė, kad ji nereikalinga, nes „tą darbą gali atlikti prezidiumas, [kuriame yra] net trys pirmininkai ir keturi sekretoriai (salėje juokiasi)“.[29] Gynė tautinių mažumų interesus: siūlė į komisijų darbą įtraukti ir lenkų atstovus, o žydams leisti kalbėti ta kalba, kurią jie pasirinks. Gegužės 20 d. suformulavo rezoliuciją, kad mirties bausmė nebus vykdoma iki tol, kol bus paskelbta amnestija, Seimas pasiūlymui pritarė. Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų bei Laikinosios Konstitucijos komisijų narys, pastarajai vadovavo, komisija parengė Konstitucijos projektą. Kilus diskusijai dėl Prezidento institucijos ir socialdemokratams parengus alternatyvinį Konstitucijos projektą, teigė, jog Prezidentas valstybei reikalingas, balsavimo metu susilaikė. Prezidento institucija į Konstituciją įtraukta daugiausiai krikščionių demokratų balsais, Prezidento rinkimai atidėti. Krikščionys demokratai turėjo Seime daugumą ir iš pradžių manė sudaryti Vyriausybę vieni, premjeru siūlydami tapti teisininkui A.Tumėnui, tačiau paskui pasiūlė valstiečiams liaudininkams sudaryti koalicinę Vyriausybę, atiduodami jiems premjero postą, sau reikalaudami tik Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijų. K.Grinius 1920 m. birželio 19 d. paskirtas vadovauti koalicinės krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vyriausybės Ministrų kabinetui, kuris dirbo iki 1922 m. vasario 2 d.

Premjeras (1920–1922 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

K.Griniaus vadovaujama vyriausybė buvo pirmasis parlamentinės Lietuvos Ministrų kabinetas – iki tol buvusios penkios vyriausybės buvo sudarytos Valstybės Tarybos, laikinojo įstatymų leidybos organo. K.Griniaus vyriausybė baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė su ja taikos sutartį, nustatė sieną su Latvija, atmetė Hymanso projektų siūlomą sąjungą su Lenkija. Lietuvą de jure pripažino 9 valstybės, ji buvo priimta į Tautų sąjungą. Buvo sutvarkyta mokesčių sistema, steigtos ir plėstos ligoninės, mokyklos, vystytas viešasis transportas. Skirta lėšų Lietuvos dramos teatro įkūrimui ir M.K.Čiurlionio paveikslų konservavimui, Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, jam parūpintos patalpos. Kovota su korupcija, atlikti paruošiamieji žemės reformos darbai, dešimtyse posėdžių svarstytas reformos projektas. Nors K.Griniaus idėjos reformos įstatyme liko, svarstant jį koalicija subyrėjo – krikščionys demokratai siekė grąžinti Katalikų bažnyčiai žemes ir namus, iš jos atimtus ir stačiatikiams atiduotus dar Rusijos imperijos valdžios, liaudininkai su tuo nesutiko. Krikščionims demokratams šį reikalavimą įrašius vienašališkai, 1922 m. sausio 13 d. liaudininkų frakcija atšaukė K.Grinių iš premjero pareigų. Savaitę trukusios derybos tarp partijų nedavė rezultatų, jas skyrė ideologija ir pasaulėžiūra, sausio 18 d. liaudininkų vadovybės nurodymu K.Grinius atsistatydino, Vyriausybė dar dirbo iki vasario 2 d., kol buvo sudarytas Ernesto Galvanausko vadovaujamas Ministrų kabinetas.[30]

Parlamentaras (1922–1926 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Atsistatydinęs iš premjero posto, toliau dirbo Seime, rengė nuolatinę Lietuvos Konstituciją, kurią Steigiamasis Seimas priėmė 1922 m. rugpjūčio 1 d. ir taip baigęs teisinį valstybės atkūrimo darbą išsiskirstė, paskelbęs I Seimo rinkimus. 1922 m. K.Grinius tapo Kauno miesto savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju. Išrinktas ir į Pirmąjį, Antrąjį bei Trečiąjį Seimus, atstovavo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai (LVLS), susidariusiai 1922 m. gruodį susijungus Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai ir Lietuvos valstiečių sąjungai, buvo vienas opozicijos lyderių, gynė spaudos laisvę, tautinių mažumų teises, reikalavo didesnio dėmesio sveikatos apsaugai ir švietimui, kritikavo tautininkų ir kitoms Lietuvos politinėms jėgoms atstovaujančių veikėjų, ypač V.Krėvės, A.Voldemaro, A.Smetonos ir J. Purickio raginimą orientuotis vien į SSRS, kuri esą galinti padėti Lietuvai atgauti Vilnių ir apsiginti nuo Lenkijos – 1924 m. K.Grinius straipsnyje „Mūsų rusofilai“ rašė, kad naivu tikėtis, jog carinės Rusijos imperializmo neatsisakiusi SSRS nesavanaudiškai perduos Vilnių Lietuvai, ir ragino „pasilikti nuošaly nuo šių dviejų galybių [SSRS ir Vokietijos] ir gretintis prie Anglų ir prie Šiaurės Pabaltijos galimos sąjungos, [nes tokia kombinacija leistų lietuvių] valstybei ir tautai aplaikyti savo egzistenciją“.[31]

LR prezidentas Kazys Grinius Šiauliuose 1926 m. greta jo – miesto tarybos pirmininkas Kazimieras Venclauskis

Prezidentas (1926 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

III Seimo rinkimuose 1926 m. gegužę nė viena partija negavo absoliučios daugumos, valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas, dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos. 1926 m. birželio 7 d. Seime iš 79 atstovų 50 balsavo, kad Lietuvos Prezidentu būtų K.Grinius, A.Smetona gavo 2 balsus, F.Bortkevičienė – vieną, G.Petkevičaitė-Bitė – vieną, 25 kortelės rastos tuščios.[32] K.Griniui dirbant Prezidentu, pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų sąjunga, kuria ji pripažino Lietuvos teises į Lenkijos okupuotą Vilnių, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija, valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių, santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams, panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai, cenzūra.[33] Būdamas Prezidentu, nesinaudojo tarnybiniu transportu, į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis, o giminaičių klausiamas, negi nėra kam Prezidento atvežti, sakydavo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena.[34] Pradėtos plačios demokratinės reformos sukėlė dešiniųjų konservatyvių jėgų nepasitenkinimą, o karinės padėties atšaukimas, prarandamos privilegijos, naujo kariuomenės štabo viršininko pulkininko K.Škirpos pradėta kariuomenės pertvarka ir apie 10 aukštų karininkų paleidimas į atsargą – dalies karininkų pasipiktinimą.[35]

LR prezidentas K. Grinius savo darbo kabinete prezidentūroje. Kaunas, 1926 m. LCVA

Perversmas (1926 12 17)[taisyti | redaguoti kodą]

1926 m. gruodžio 17 d., per K.Griniaus gimtadienį, įvykdytas karinis perversmas, kurio metu teisėtai išrinktas prezidentas nuverstas ir įvestas autoritarinis režimas. Perversmas atvedė į valdžią tuo metu pačią konservatyviausią Lietuvos partiją – tautininkus, kuri 1926 m. buvo nereikšminga ir nepopuliari nacionalistinė partija. 1926 m. ji turėjo 2000 narių ir rinkimuose buvo laimėjusi tik tris vietas Seime.[36] K.Grinius perversmą vadino nusikaltimu prieš visuomenę, dėl jo kaltino tautininkus, krikščionis demokratus ir dalį kariuomenės, teigė faktines ir psichologines perversmo priežastis esant gilias, siekiančias pirmus nepriklausomybės metus, kai aktyviai rinkiminę kampaniją vedę tautininkai, atstovavę labiausiai pasiturinčiam visuomenės sluoksniui ir turėję monarchinių ambicijų, buvo išmušti iš pusiausvyros, nes nė vienas jų atstovas nebuvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.[37] A.Voldemaras Vokietijos pasiuntiniui 1926 m. yra teigęs, kad sumanymų nuversti konstitucinę valdžią būta nuo 1922 m.[38] Kartu su tautininkais savo antipatiją parlamentarizmui ir demokratiniam valdymui reiškė ir grupė privilegijas dėl atšauktos karo padėties prarandančių karininkų, ieškančių paramos tarp tautininkų pakraipos studentų. Vis tik, į įspėjimus apie perversmą nebuvo rimtai reaguota. Pasinaudoję tuo, kad į K.Griniaus 60-mečio iškilmes 1926 m. gruodžio 17 d. rytą buvo pakviesti visi karinių dalinių vadai, perversmininkai užėmė centrines kareivines ir civilines įstaigas, suėmė M.Sleževičiaus ministrų kabinetą ir Prezidentą.[39] Viename iš paskutinių savo tekstų JAV, prisimindamas to meto įvykius K.Grinius aprašo karininkų įsiveržimą 4 valandą ryto ir vėlesnį generolo P.Plechavičiaus bei trijų pulkininkų vizitą, kurio metu P.Plechavičius sakęs, kad diktatoriumi tapęs ne savo noru, sėdėjęs areštinėje ir nustebęs, kai į kamerą įsiveržę ginkluoti karininkai pareikalavę vadovauti sukilimui, o jis bijojęs nesutikti, nes turįs šeimą ir vaikus.[40] K.Griniaus pavadintas „škurniku“ (lupikautoju), P.Plechavičius su pulkininkais išėjęs, o sutiktai rašytojai Onai Pleirytei-Puidienei sakęs, jog prezidentas jį išvadinęs „škurniku“ ir nusikaltėliu, ir dabar esą jam likę tik nusišauti, į ką rašytoja atsakiusi, kad nusišauti ne jo charakteriui.[41] Po visą parą trukusio spaudimo K.Grinius sutiko atsistatydinti: „Aš tada galutinai įsitikinau, kad ir A.Smetona, ir A.Voldemaras rizikuos iki galo ir tik mano atsistatydinimas gali apsaugoti Lietuvą nuo galimų nelaimių. To pačio pasikalbėjimo metu A.Voldemarui pasakiau, kad esu pasiruošęs nusileisti smurtui ir atiduoti krašto valdžią A.Smetonai, bet už tai jiedu abu turi pasižadėti gerbti Lietuvos konstituciją ir kraštą valdyti jos dvasioje“.[42] Valstiečių liaudininkų elgesys prieš perversmą ir jo metu interpretuojamas skirtingai. Vienais vertinimais, toks elgesys apsaugojo Lietuvą nuo suirutės, kraujo praliejimo, jaunos valstybės bei Konstitucijos diskreditavimo ir galimo nepriklausomybės praradimo.[43] Egzistuoja nuomonė, kad buvo praleista galimybė išvengti perversmo sudarant koaliciją su viena iš krikščionių demokratų bloko frakcijų – Ūkininkų sąjunga[44] ir per lengvai atiduota valdžia perversmo organizatoriams.[45] Perversmininkai pažadus laikytis Konstitucijos sulaužė, o antikonstitucinį perversmą K.Grinius išgyveno skaudžiai.[46] Tuo metu didžiausia partija Seime – Lietuvos krikščionys demokratai bendradarbiavo su kariuomene ir pateikė konstitucinį pateisinimą perversmui, tačiau svarbių postų vyriausybėje negavo ir 1927 m. kovą pasitraukė. Kai kariuomenė perdavė valdžią civiliams, ji tiesiogiai nebedalyvavo politiniame gyvenime. A.Smetona ir jo partija išliko valdžioje iki 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Perversmininkai savo veiksmus teisino tuo, kad esą komunistai tomis pat dienomis rengė valstybės perversmą, tačiau tai buvo netiesa. K.Grinius nepritarė A. Smetonos vidaus politikai ir valdymo stiliui.[47]

Dr. K. Grinius ištremtas iš Kauno, sesers O. Bacevičienės ūkyje Alksniškėse. Marijampolės apskr., 1943 m. LCVA

Visuomeninė veikla, darbas savivaldoje (1926–1944 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Po perversmo toliau dirbo Kauno miesto savivaldybėje, Medicinos ir sanitarijos skyriuje, padėjo pamatus sveikatos apsaugos sistemai. Vadovavo kelioms visuomenės sveikata besirūpinančioms draugijoms, nuo 1934 m. redagavo metraštį „Kova su džiova“, leido ir redagavo „Pieno Lašo“ draugijos kalendorius, metraščius, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą. Nuo 1927 m. politiniame gyvenime aktyviau pasireiškė pasirašydamas po memorandumais Prezidentui A.Smetonai, iki 1936 m. buvo valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta.[48] 1939 m. leidinyje „Varpininkų kelias“ paskelbė išsamų straipsnį „Demokratinių idėjų vystymasis Lietuvoje“, kur aprašė demokratinio valdymo pranašumus ir teigė, jog ateities valstybėse toks valdymas viešpataus, taip pat kad piliečiai tiesiogiai turėtų rinkti ne tik parlamentą, bet ir Prezidentą, o kitame 1939 m. tekste „Lietuvos žiniose“ įspėjo: „Lietuviams reikia visokiais būdais rūpintis, kad visokie smurtai su žydais nepasikartotų“.[49] Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata”, vadovavo Kauno Higienos muziejui. Vokiečių okupacijos metais 1942 m. lapkritį kartu su J. Aleksa ir M.Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudymo ir Lietuvos kolonizavimo; memorandumo autoriai suimti, J.Aleksa ir M.Krupavičius išvežti į Vokietiją, K.Grinius ištremtas į Selemos Būdą, priiminėjo ligonius, pradėjo rašyti „Lietuvos demokrato principus“.[50] Silpstant regėjimui, rašė ir skaitė naudodamas lupą.

Dr. K.Griniaus kreipimasis. 1946 m. vasario 12 d., LCVA

Emigracija (1944–1950 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1944 m. šeimos įkalbėtas pasitraukė į Vakarus, besitraukiant užkastas K.Griniaus archyvas – užrašai, fotografijos, laiškai, žemėlapiai, atsiminimų rankraščiai, iškarpos iš laikraščių – žuvo.[51] Iš naujo rašyti prisiminimus pradėjo jau politinių emigrantų (displaced persons, DP) stovykloje Vokietijoje, 1947 m. Tiubingene išleistas jo atsiminimų I tomas.[52] 1947 m. atvyko į JAV, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje. Turėjo viltį, kad laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė bus atkurta, dėl Lietuvos okupacijos kreipėsi į šešiolikos valstybių vadovus, prašydamas paramos.[53] Artimai Grinių šeimą pažinojęs ir su K.Griniumi iki jo mirties bendravęs Valdas Adamkus yra teigęs, kad K.Grinius formavo jo gyvenimo vertybių, laisvės ir demokratijos supratimą.[54] Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje nepabaigęs rašyti savo politinio ir visuomeninio testamento. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais parvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota netoli tėviškės – Selemos Būdos kaimo (Mondžgirėje).

„Pieno lašo“ draugijos dieninis lopšelis. Kaunas, apie 1924 m., LCVA

Nuopelnai visuomenės sveikatai[taisyti | redaguoti kodą]

Dirbo gydytoju Marijampolėje, kitose Lietuvos ir Rusijos vietose, 1893–1920 m. vertėsi gydomąja praktika, vėliau – visuomenine arba profilaktine medicina, gydė per 100 tūkstančių ligonių, parašė daugiau kaip 200 populiarių medicinos straipsnių ir brošiūrų.[55] 1915–1918 m. gydytojavo Čečėnijoje, paskui persikėlė į Kislovodską, kur buvo sanatorijos direktorius ir vertėsi privačia praktika. Grįžęs į Lietuvą leido visuomenei skirtus sveikatos žurnalus, juose skelbė savo publikacijas, rūpinosi tuberkuliozės gydymu ir profilaktika, motinų ir vaikų sveikata, kūrė lietuviškus medicinos terminus. Į K.Griniaus redaguotą visuomenės sveikatos žurnalą – „Lietuvos ūkininko“ priedą „Sveikata“ – žmonės galėjo kreiptis sveikatos klausimais, su juo bendradarbiavo gydytojai, teikdami žmonėms naudingų sveikatos patarimų.[56] Pirmojo pasaulinio karo metais „Sveikatoje“ Grinius buvo beveik vienintelis, rašęs apie karo ligas – džumą (marą), cholerą, šiltinę, dizenteriją, taip vadinamą pastyrimo ligą arba tetaną (tampymo ligą) ir užmuštųjų laidojimą – kariuomenei pasitraukus, tai turėjo daryti gyventojai, mokė, kaip palaikant švarą gintis nuo užkrečiamas ligas nešiojusių utėlių.[56] Švietė žmones, kaip atstatyti po karo sugriautus namus statant juos sveikus – sausus, šviesius, gerai išvėdinamus, šiltus, neankštus, su „prausiamuoju kambariu“, kuriame šeimyna galėtų praustis ir žlugtą skalbti, ragino žmones rūpintis kūno švara ir šuliniais, o kaip būdą gauti lėšų būstui pagerinti siūlė steigti draugiją, kuri sudėtų akcijomis kapitalą, iš kurio norintieji galėtų gauti paskolas ilgiems metams su nedidelėmis palūkanomis, valstybei garantuojant procentus.[56] Po Pirmojo Pasaulinio karo savo redaguojamus leidinius kreipė „sociališkai profilaktine“ kryptimi, straipsniuose kreipdamasis ne tik į atskirą skaitytoją, bet ir į savivaldos ir valstybės institucijas, ragindamas kovoti su epidemijomis ir tuo metu plačiai paplitusiomis užkrečiamomis vaikų ligoms – skarlatina, tymais, raupais, difteritu, kokliušu, niežais, trachoma, gripu, pavyzdžiu rodydamas Skandinavijos valstybes, kur miršta mažiau kūdikių ir žmonės gyvena ilgiau (Norvegijoje tuo metu vidutinė gyvenimo trukmė buvo 75 m., o Lietuvoje – 42 m.), ir įtikinėdamas, kad ne vaistai ar gydomosios žolės pagerins žmonių sveikatą, o geresnis vanduo, didesnė švara ir švietimas, tinkama mityba, būsto sveikata, išviečių tvarkymas, tinkamas darbas ir poilsis, ir kad to švietimo reikia ne tik paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai, mokytojams ir kunigams.[56]

„Pieno lašo“ draugijos pieno stotis Vilijampolėje. Kaunas, 1924 m., LCVA

Viena dažniausių ligų Lietuvoje nuo seno buvo tuberkuliozė, ligoninės buvo tik didesniuose miestuose, ankštos, blogai įrengtos, neaprūpintos, nemokamo gydymo nebuvo, o didelė dalis žmonių gyveno skurde – esant tokiai situacijai, K.Griniaus 1924–1940 m. vadovaujama „Kovos su džiova“ draugija buvo „beveik vienintelė Lietuvos džiovininkų viltis“.[57] Draugija turėjo tris sanatorijas, išlaikė 15 dispanserių, 8 vasaros kolonijas, turėjo apie 3000 narių ir netoli pusantro milijono litų metinį biudžetą, išsilaikė iš ligonių ir retai pasitaikiusių aukų, nes iš valstybės gaudavo metams tik 18 tūkst. LT – mažiau, negu to meto prima balerina Kauno valstybiniame teatre.[57][58] K.Griniui dirbant Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje 1922–1935 m. mirtingumas džiova sumažėjo apie pustrečio karto, visuomenės sveikatingumas kilo, nes miestas modernėjo higienos prasme – profilaktinį K.Griniaus darbą rėmė burmistras Jonas Vileišis, nevėdinamose ir švaros stokojančiose mokyklose įrengti praustuvai, langai orui įleisti, savivaldybė pradėjo statyti naujus pastatus mokykloms.[58] Trachoma sergančiųjų pradėjo mažėti nuo 1928 m., kai įvestas privalomas mokymas ir plačiau pradėjo veikti vandentiekis ir kanalizacija.[58] Mažinant moterų išsekimą ir vaikų mirtingumą nusipelnė 1923–1940 m. veikusi K.Griniaus vadovaujama „Pieno Lašo“ draugija, teikusi neturtingų motinų kūdikiams pieną ir maistą, išlaikiusi dieninius lopšelius darbo valandomis mažiems vaikams, dirbusi kartu su motinų ir vaikų sveikatos centrais, kuriuos išlaikė Kauno savivaldybė.[58] Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. K. Griniui suteiktas medicinos garbės daktaro vardas.

Pomėgiai[taisyti | redaguoti kodą]

Apie studijų metus rašė: „Iš pramogų beveik nieko neturėdavau, į teatrus nevaikščiodavau, nei patraukimo, nei pinigų neturėdavau, girsnot, lėbaut irgi aš netikdavau, buvau apskuręs, kartais būdavo mano batų kiauri užpenčiai, tai garantuodavo mane nuo gražiosios lyties pagundų. Kai kurios merginos ir moterys bandė daryti į mane agresijų, bet to pavojaus vis pavykdavo man išvengti“.[59] Mėgo žaisti šachmatais, išmokė abu sūnus, žaidė ir Vokietijoje politinių emigrantų (DP) stovykloje išsidrožęs šachmatus, dabar jie saugomi Kauno Istorinėje prezidentūroje. Kolekcionavo prijuostes.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Varpo“ atsiradimas ir jo istorija, monografija, 1924 m.
  • „Varpo“ metų knygnešiai, 1924 m.
  • Atsiminimai ir mintys, 1947 m., 1962 m.

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1922 m. išleistas K. Griniui skirtas pašto ženklas.
  • 1926 m. 60-ųjų gimimo metinių proga VDU Medicinos fakulteto taryba jam suteikė garbės daktaro laipsnį.
  • 1926 m. Šilutės apskrityje pastatytam Šlažų tiltui į Rusnę suteiktas K. Griniaus vardas.
  • 1926 m. sukurtas biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), kuris vėliau buvo saugomas Vičiūnuose, 1930 m. įkurtoje Tuberkuliozės sanatorijoje. Dabar jis eksponuojamas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje.
  • 1931 m. viena Kauno Vilijampolės gatvė pavadinta jo vardu.
  • 1937 m. draugija „Kova su džiova“ Vičiūnuose esančią tuberkuliozės sanatoriją pavadino Kazio Griniaus vardu. Sovietmečiu ji buvo vadinama J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorija. 1991 m. vardas grąžintas.
  • 1939 m. – jo garbei sukurtas medalis (skulpt. Antanas Aleksandravičius).
  • 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įrašyta ir: „Grinius Kazys, gydytojas“.
  • 1990 m. trumpiausiai gatvei Vilniuje suteiktas K.Griniaus vardas.[60]
  • 1991 m. buvusi K. Giedrio gatvė Kauno Vilijampolėje pavadinta K. Griniaus vardu.
  • 1991 m. Kauno Žaliakalnyje, prie namo Aukštaičių g. 39 atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
  • 1993 m. Alfonsas Eidintas išleido knygą „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“
  • 1994 m. pagamintas K. Griniaus atminimui skirtas medalis (skulpt. Juozas Kalinauskas).
  • 1995 m. įsteigta metinė prezidento Kazio Griniaus vardinė bakalauro ir magistro stipendija studentams medikams.
  • 1995 m. Kazio Griniaus vardu pavadinta gimnazija Kazlų Rūdoje.
  • 1996 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 0,40 Lt pašto ženklas su Kazio Griniaus portretu (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
  • 1996 m. Kauno Prezidentūros kiemelyje pastatytas paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis, archit. Kęstutis Mikšys).
  • 1997 m. Marijampolėje Grinių namuose įkurtas Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus.[61]
  • 1998 m. Kauno 44-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Kazio Griniaus vardas. Tais pačiais metais mokyklos muziejuje atidaryta K. Griniui skirta ekspozicija.
  • 2000 m. Gediminas Ilgūnas parašė monografiją „Kazys Grinius“.
  • 2009 m. Šilutėje K.Griniaus gatvės, besikertančios su pagrindiniu, Pagrynių priemiestį ir Šilutę jungiančiu plentu, pradžioje pagryniečio Algirdo Mykolo Kubaičio ir bendruomenės iniciatyva pastatytas memorialinis akmuo K.Griniui. Projektas – Mindaugo Kubaičio, užrašą kalė paminklų meistras Ričardas Udzėnas, akmenį iš Šilutės laukų atvežė vietos gyventojai, memorialinio akmens statybos ir atidengimo aktą pasirašė 55 šeimų atstovai.[62]
  • 2011 m. Vilniuje Lietuvos valstiečių liaudininkų jaunimo frakcija surengė pirmąjį Prezidento K.Griniaus taurės greitųjų šachmatų turnyrą.[63]
  • Kauno Prezidentūroje eksponuojami dailininkų Apolinaro Šimkūno (1926 m.), Vlado Didžioko (1927 m.) bei vengrų dailininko Josefo Senyei (1934 m.) nutapyti Prezidento portretai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 7
  2. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 217
  3. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 5
  4. Dr. K.Grinius, Demokratinių idėjų vystymasis Lietuvoje. 1939
  5. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 148
  6. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 222
  7. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 156
  8. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 251p.
  9. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 17
  10. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 17
  11. Valančiūtė, „Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata““, Sveikata, 2003 09
  12. Dr. V. Tercijonas, Medicinos laimėjimai Lietuvos nepriklausomybės metais, Aidai
  13. J.Rudokas, „Vienas įžymiausių žmonių Lietuvoje“, Veidas, 2011 12 02
  14. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993
  15. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p.21
  16. Gediminas Ilgūnas, Prezidento K.Griniaus pėdsakai Kaukaze, Mokslas ir gyvenimas 2000/2
  17. Knygnešys Kazys Grinius. // Benjaminas Kaluškevičius, Ona Žemaitytė – Narkevičienė. ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998 m.
  18. 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 221 p.
  19. Benjaminas Kaluškevičius, Ona Žemaitytė – Narkevičienė.
  20. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/prezidento_muziejus__nebereikalingas/,print.1 Prezidento muziejus – nebereikalingas, Respublika, 2010 07 13
  21. Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams
  22. Dr. Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys, II tomas, Marijampolė, 2006
  23. 23,0 23,1 23,2 23,3 Benediktas Šetkus, „Švietimo draugijos“
  24. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 156 psl.
  25. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 246 p.
  26. Gediminas Ilgūnas, Prezidento K.Griniaus pėdsakai Kaukaze, Mokslas ir gyvenimas, 2000/2
  27. Gediminas Ilgūnas. Prezidento K. Griniaus pėdsakai Kaukaze
  28. 28,0 28,1 28,2 Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 226 p.
  29. Steigiamojo Seimo darbai, 1920, 8 p.
  30. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 248p.
  31. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 251p.
  32. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 83 p.
  33. III Seimas
  34. Remigijus Jurgelaitis, Tarpukario prezidentų palikuonys politikų dinastijos nepratęsė, Kauno diena, 2004 06 12
  35. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, p. 169
  36. Kamuntavičius, Rūstis; Vaida Kamuntavičienė, Remigijus Civinskas, Kastytis Antanaitis (2001). Lietuvos istorija 11–12 klasėms. Vilnius: Vaga, 385 p.
  37. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 149 p.
  38. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 90 p.
  39. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 93 p.
  40. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 177 p.
  41. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 177 p.
  42. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 180 p.
  43. [1] Lietuvos žinios, 1926 12 21
  44. Audronė Žemaitytė-Veilentienė, Lyderio problema parlamentinėje valstybėje. Seimo frakcijų vadovai parlamentinės krizės laikotarpiu 1926 m., Parlamento studijos
  45. Mindaugas Tamošaitis, Naujas žvilgsnis į Kazio Griniaus ir Mykolo Sleževičiaus veiksmus 1926 m. gruodžio 17 d. įvykiuose, Istorija, 73 tomas
  46. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 96 p.
  47. Kazio Griniaus 140-osios gimimo metinės, LCVA
  48. Kazys Grinius
  49. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 253 p.
  50. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 254 p.
  51. Alfonsas Eidintas, „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 7 p.
  52. „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“, Vilnius: Mintis, 1993, 7 p.
  53. Kazio Griniaus 140-osios gimimo metinės, LCVA
  54. K.Grinius – ryški asmenybė, padariusi didžiulę įtaką valstybės gyvenime, sako Prezidentas, 2006 12 17
  55. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 223p.
  56. 56,0 56,1 56,2 56,3 Janina Valančiūtė, Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata“, Sveikata, 2003 09
  57. 57,0 57,1 Antanas Kučys, Dr. Kazys Grinius, Aidai, 1966
  58. 58,0 58,1 58,2 58,3 Dr. V. Tercijonas, Medicinos laimėjimai Lietuvos nepriklausomybės metais, Aidai
  59. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940, sudarė R. Čepas, Vilnius, 1997, 222p.
  60. Vilniaus gatvių istorija
  61. Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinis muziejus
  62. A.Aleksejūnienė, Prezidento K.Griniaus gimtadienį paminėjo Šilutė, lrytas.lt, 2009 12 16
  63. Vilniuje vyko greitųjų šachmatų turnyras „Prezidento Kazio Griniaus Taurė“

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Postas
Prieš tai:
Ernestas Galvanauskas
Lietuvos ministras pirmininkas
1920 - 1922
Po to:
Ernestas Galvanauskas
Prieš tai:
Aleksandras Stulginskis
Lietuvos Respublikos prezidentas
1926
Po to:
Antanas Smetona
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Kazys Grinius“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.