Antanas Tumėnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Tumėnas
Antanas Tumėnas.jpg
Gimė: 1880 m. gegužės 13 d.
Rusija Kurkliečiai, Ragelių valsčius, Rokiškio apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1946 m. vasario 8 d. (65 metai)
Austrija Bachmaningas, Austrija
Lietuvos Respublikos Seimo atstovas
Lietuvos ministras pirmininkas
Ėjo pareigas: 1924 m. birželio 18 d. – 1925 m. vasario 4 d.
Pirmtakas: Ernestas Galvanauskas
Įpėdinis: Vytautas Petrulis
Veikla: teisininkas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas
Partija: Lietuvos krikščionių demokratų partija
Alma mater: Peterburgo universitetas

Antanas Tumėnas (1880 m. gegužės 13 d. Kurkliečiai, Ragelių valsčius, Rokiškio apskritis, Rusijos imperija – 1946 m. vasario 8 d. Bachmaningas, Austrija) – teisininkas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

A. Tumėno biografai mini, jog jis buvo uždaro būdo, jautrus vaikas, be to – mikčiojo. Baigęs Teisės fakultetą šią ydą iš dalies įveikė. Tiesa, visam gyvenimui liko lėtas kalbos tempas ir ilgos pauzės, tačiau A. Tumėnui tai netrukdė tapti geru advokatu, dėstyti universitete, užsiimti visuomenine veikla ir kopti į politines aukštumas.

1900 m. baigė Vilniaus II berniukų gimnaziją ir įstojo į Varšuvos universiteto architektūros skyrių, vėliau dėl finansinių sunkumų perėjo į Peterburgo universitetą ir 1909 m. baigė jo Teisės fakultetą.

Baigęs studijas keletą mėnesių dirbo advokato Petro Leono padėjėju, o 1910 m. pavasarį paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu. Zarasų gydytojas Domininkas Bukontas jaunąjį teisininką pastūmėjo į visuomeninę veiklą – judviejų pastangomis Zarasų bažnyčioje įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta Dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija. [1]Jis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, steigiant lietuvių katalikiškas organizacijas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. pasitraukė į Rusiją, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti CK įgaliotinis Voroneže. 1917 m. išrinktas į Lietuvių tautos tarybą. Dalyvavo Rusijos lietuvių seime Peterburge.

1918 m. grįžo į Lietuvą, įsteigė Zarasų Saulės progimnaziją, jos direktorius ir mokytojas. 1919 m. puolant Raudonajai armijai, traukėsi į Vilnių, ten paimtas įkaitu. Kalėjo Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose. Paleistas trumpai buvo Zarasų nuovados taikos teisėjas, teisingumo ministerijos kalėjimų departamento direktorius.[2]

Nuo 1917 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jos Centro komiteto narys. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Konstitucijos rengimo bei Teisių ir redakcijos komisijų pirmininkas.

Rengiant konstituciją stigo teorinių žinių, praktinio patyrimo, be to, pasak filosofijos daktaro, VI Vyriausybės užsienio reikalų ministro Juozo Purickio, „Lietuva iš savo praeities niekuo pasinaudoti negalėjo. Ta praeitis buvo per daug tolima, per daug skirtinga nuo šių laikų gyvenimo, kad būtų galima tada veikusios valstybinės santvarkos principus panaudoti mūsų tikslams.“ A. Tumėnas, kalbėdamas Seime, mini, jog komisija taip pat „nerado nei vieno kitų valstybių Konstitucijos įstatymo, kurį galėtų padėti savo darbų pamatan“. [3] Kaip pabrėžė istorikas Pranas Pauliukonis, Steigiamasis Seimas pajėgė atlikti savo darbą tik dėl to, kad vieningas ir drausmingas krikščionių demokratų blokas, kaip viena partija, turėjo jame absoliučią daugumą. Trys iš penkių komisijos narių priklausė krikščionims demokratams (Antanas Tumėnas, Zigmas Starkus, prel. Kazimieras Steponas Šaulys), kurie, kad ir ginčydamiesi su kitais komisijos nariais – Kaziu Venclauskiu ir Mykolu Sleževičiumi, parengė Konstituciją. Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Nors ją kūrė visos partijos, tačiau jos priėmimą lėmė krikščionių demokratų bloko balsai. [4]

1920 m. spalio 22 d. – 1921 m. sausio 17 d. Mažojo Seimo narys. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo ir 1923 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. Antrojo Seimo atstovas. 1923 m. gegužės 10 d. – 1923 m. liepos 10 d. Antrojo Seimo pirmininkas.

1923 m. birželio 29 d. – 1924 m. birželio 18 d. Ernesto Galvanausko IX ministrų kabinete ir 1925 m. vasario 4 d. – lapkričio 25 d. Vytauto Petrulio XI ministrų kabinete – teisingumo ministras. 1924 m. birželio 18 d. – 1925 m. vasario 4 d. X ministrų kabineto ministras pirmininkas ir teisingumo ministras, o iki 1924 m. liepos 8 d. ir vidaus reikalų ministerijos valdytojas. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo organizavo krikščionių demokratų opozicinę veiklą: 19271936 m. Katalikų veikimo centro pirmininkas, 19281929 m. leidinio „Mūsų laikraštis“ atsakingasis redaktorius. [5]

19201921 m. Aukštųjų kursų, nuo 1922 m. vasario 16 d. Lietuvos universiteto dėstytojas, docentas. Be to, vertėsi advokato praktika, tarnavo teisingumo ministerijoje. 19411944 m. Vilniaus universiteto ekstraordinarinis profesorius. 1943 m. vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų, už tai gestapo suimtas ir tik dėl silpnos sveikatos iki teismo paleistas. 1944 m. liepos 9 d. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Austriją.

1992 m. rugpjūčio 1 d., minint pirmosios nuolatinės Konstitucijos 80-metį Kurkliečių kaime (Rokiškio rajonas) buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, ženklinantis Antano Tumėno tėviškę – pati sodybvietė sunaikinta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Postas
Prieš tai:
Ernestas Galvanauskas
Lietuvos ministras pirmininkas
1924 - 1925
Po to:
Vytautas Petrulis

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tumėnas Antanas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 64.
  • Tumėnas Antanas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 31, p. 35-36.
  • Blažytė-Baužienė D., Tumėnas Antanas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940), Vilnius, 1997, p. 261–282.
  • Kasperavičius A., Antanas Tumėnas – Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, Mūsų konstitucionalizmo raida, Vilnius, 2003.
  • Blažytė-Baužienė D., Tumėnas Antanas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 397–401.
  • Blažytė-Baužienė D., Tumėnas Antanas, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 536–541.
  • Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 478.
  • Katinas, P. Analogijos po 80 metų. XXI amžius. 2002, Nr. 8 (1015).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Antanas Tumėnas. Seimas
  2. Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. 146 psl.
  3. Steigiamojo Seimo darbai. 1922 (1)
  4. Katinas, P. Analogijos po 80 metų. XXI amžius. 2002, Nr. 8 (1015).
  5. Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas