Vilniaus šv. Ignoto bažnyčia
Kitos reikšmės – Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia.
54°40′58″š. pl. 25°16′56″r. ilg. / 54.6827°š. pl. 25.2821°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Vilniaus |
| Dekanatas | Vilniaus I |
| Savivaldybė | Vilniaus miestas |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Šv. Ignoto g. 6 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1647 m. (rekonstruota 1925 m.) |
| Stilius | neobarokas |
Vilniaus šv. Ignoto bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vilniaus senamiestyje, šv. Ignoto gatvėje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pastatyta 1622–1647 m., ją suprojektavo Tomas Žebrauskas.[1] Priklausė jėzuitams. 1737 m. Šv. Ignoto bažnyčia sudegė, įgriuvo vidurinės navos skliautai. 1748–1750 m. ją atstatant, viduje įrengti mūriniai altoriai, vadovaujant architektui Tomui Žebrauskui SJ padidintos šoninės koplyčios, langai, perstatytas vargonų choras, skliautai dekoruoti tapyba ir lipdiniais. Jėzuitų ordiną panaikinus, bažnyčia perduota Vilniaus dvasinei seminarijai 1774–1798 m. 1798 m. vienuolynas ir bažnyčia perduoti rusų kariuomenės Preobražensko pulkui. Išgriauti dirbtinio marmuro altoriai, nukapoti lipdiniai, tapyba. Bažnyčios erdvė suskaidyta į 3 aukštus, vien bažnyčioje apgyvendinta apie 500 kareivių bei įrengtos arklidės. 1869 m. įrengtas karininkų klubas.
1925 m. rekonstruota pagal Juliušo Kloso projektą, imituojant ankstyvojo baroko formas. 1939 m. lapkritį sugrąžinus Vilnių Lietuvai šv. Ignoto bažnyčioje aukojamos pirmosios mišios Lietuvos kariams. 1955 m. Šv. Ignoto bažnyčia paversta kino studijos sandėliu. 1991–2004 m. veikė paveikslų galerija, vyko Šv. Kristoforo orkestro repeticijos. 2004 m. lapkričio 23 d., vėl atiteko religinėms reikmėms (kaip pagrindinė Lietuvos kariuomenės bažnyčia).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tomas Žebrauskas Archyvuota kopija 2015-05-31 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2015-05-31
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- [1] Archyvuota kopija 2015-03-27 iš Wayback Machine projekto.
- [2]
