Varšuvos nacionalinis muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 52°13′54″ š. pl. 21°01′29″ r. ilg. / 52.23167°š. pl. 21.02472°r. ilg. / 52.23167; 21.02472

Varšuvos nacionalinis muziejus
Muzeum Narodowe w Warszawie.jpg
Pagrindiniai muziejaus rūmai
Įkurtas 1862 m.
Uždarytas
Vieta Varšuva Lenkija
Tematika {{{tematika}}}
Kolekcija Tapyba, skulptūra, dekoratyvinė dailė
Plotas {{{plotas}}}
Lankytojai 540 138[1]
Muziejaus fondas
Darbuotojai
Vadovas Jerzy Miziołek
Filialai
Interneto svetainė www.mnw.art.pl

Varšuvos nacionalinis muziejus (lenk. Muzeum Narodowe w Warszawie, trumpai vadinamas MNW) – vienas didžiausių muziejų Lenkijoje ir didžiausias sostinėje. Jį sudaro turtinga senovės meno (egiptiečių, graikų, romėnų) kolekcija, kurioje suskaičiuojama apie 11 000 kūrinių,[2] didelė nuo XVI amžiaus surinkta lenkų tapybos galerija ir užsienio tapybos kolekcija (italų, prancūzų, flamandų, olandų, vokiečių ir rusų), įskaitant kai kuriuos paveikslus iš Adolfo Hitlerio privačios kolekcijos[3], kurią JAV okupacinė valdžia pokario Vokietijoje perleido muziejui.[4]

Muziejuje taip pat yra numizmatinių kolekcijų, taikomosios dailės ir rytų meno galerijos. Pastarojoje surinkta didžiausia Lenkijoje Kinijos meno kolekcija (apie 5000 objektų).[5]

Muziejuje yra Faraso galerija su didžiausia Europoje Nubijos krikščioniškojo meno paroda ir Viduramžių meno galerija su istoriškai su Lenkija susijusių regionų artefaktais, kuriuos papildo atrinkti darbai, sukurti kituose Europos regionuose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varšuvos nacionalinis muziejus, 1866 m.

Varšuvos nacionalinis muziejus buvo įsteigtas 1862 m. gegužės 20 d. kaip Dailės muziejus, 1916 m. jis buvo pervadintas į „Varšuvos nacionalinį muziejų“, [6] į jo sudėtį įtraukiant kultūros institucijas, tokias kaip Praeities relikvijų priežiūros draugija, Varšuvos universiteto Antikos muziejus, Dailės skatinimo draugijos bei Pramonės ir žemės ūkio muziejų.

Nacionalinio muziejaus kolekcija eksponuojama Jeruzalės prospekte Tadeušo Tolvinskio suprojektuotame pastate, pastatytame 1927–1938 m. 1932 m. pradėjo veikti taikomosios dekoratyvinės dailės paroda dviejuose anksčiau pastatytuose pastato sparnuose. [2] Naujasis pastatas buvo atidarytas 1938 m. birželio 18 d. Tikslinį modernizmo kolekcijai skirtą pastatą „Na Książęcem“ parko pakraštyje 1776–1779 m. įsteigė kunigaikštis Kazimieras Poniatovskis. Nuo 1935 m. Nacionaliniam muziejui vadovavo Stanislavas Lorencas, kuris dėjo pastangas išsaugoti vertingiausius meno kūrinius II pasaulinio karo metu.

Nacistinės Vokietijos kariuomenės invazijos metu muziejaus pastatas buvo apgadintas, o po Varšuvos apgulties (1939 m.) meno kolekciją išgrobstė nacių istoriko Dagoberto Frėjaus vadovaujamas gestapas, kuris jau buvo parengęs išsamų vertingiausių meno kūrinių sąrašą oficialių vizitų 1937 m. metu.[7] Gestapo štabas atidavė Rembranto nutapytą Marteno Solmanso portretą kaip dovaną Hansui Frankui ir supakavo visą kitą, kad būtų galima išsiųsti į Berlyną.[2]

Po karo Lenkijos vyriausybė, prižiūrima profesoriaus S. Lorenco, atgavo daugelį vokiečių užgrobtų meno kūrinių. Tačiau ir nūdieną vis dar trūksta daugiau kaip 5000 artefaktų.[8]

Daugelį tuo metu nežinomų ar neaiškios kilmės meno kūrinių (pvz., iš nacių vokiečių dailės saugyklų Lenkijos atgautose teritorijose Zombkovicų Kamenece, Kartūzuose, Liubomeže ir Roztokoje) nacionalizavo komunistų valdžia.[2][9]

Šiuo metu Varšuvos nacionalinio muziejaus kolekciją sudaro daugiau kaip 780 000 eksponatų, patalpintų daugelyje nuolatinių galerijų, įskaitant profesoriaus Kazimiero Michalovskio Faraso galeriją ir galerijas, skirtas senovės, viduramžių menui, tapybai, auksakalystės, dekoratyviniam ir Rytų menui, taip pat daugybė laikinų parodų.

2008–2013 m. Varšuvos nacionalinio muziejaus sudaryta „Lenkijos archeologinė misija „Tiritaka“ atliko darbus Tiritakoje, Kryme. 2016 m. Ukrainoje pradėjo veikti Lenkijos archeologinė misija „Olbia". Abiem vadovauja senovės dailės galerijos kuratorius Alfredas Tvardeckis. 2010 m. Nacionalinis muziejus vienas pirmųjų pasaulyje surengė homoerotiniam menui skirtą parodą – „Ars Homo Erotica“. [10]

Po 2011–2012 m. rekonstrukcijos muziejus laikomas vienu moderniausių Europoje. Jame įrengtas kompiuteriu valdomas eksponatų LED apšvietimas.

1945 m. Nacionalinis muziejus perėmė istorinius Neboruvo rūmus, esančius to paties pavadinimo kaime, ir pavertė juos savo filialu.

Nuolatinės ekspozicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės radinių ekspozicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės radinių ekspozicija įkurta 1938 m. Pasibaigus II pasauliniam karui, 1964 m. Neboruve įvykusiame Lenkijos muziejų suvažiavime buvo nuspręsta, jog Varšuvos Nacionalinis muziejus taps senovės meno paminklų kolekcijos centru.

Senovės meno ekspozicijoje yra senovės Egipto, Antikos (senovės Graikijos, senovės Romos, taip pat Etrūrijos), Rytų (Mesopotamijos, Irano, Sirijos, Palestinos) kolekcijos. Senovės meno ekspozicijos pagrindą sudaro Varšuvos universitete saugoti profesoriaus Kazimiero Michalovskio vadovaujamos ekspedicijos iš Edfu, Atribio (Žemutinis Egiptas) ir Faraso (senovės miestas dabartinio Sudano teritorijoje) vietovių parvežti senovės Egipto paminklai, perduoti muziejui.

Senovės Egipto galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nacionalinio Varšuvos muziejaus Egipto galerijos fragmentas

Egipto galerija yra padalinta į du skyrius: apatiniame aukšte yra paminklai, susiję su laidojimo papročiais, viršutiniame – meno kūriniai ir daiktai, susiję su amatais (kasdieninio gyvenimo, įskaitant religines pamaldas, objektai).[11]

Iš Edfu miesto profesorius Michalovskis atvežė aptiktų VI Egipto valdovų dinastijos mastabų pavyzdžių ir turtingą keramikos kolekciją (tarp jų vertingi alebastro arba deginto gipso indai). Paskutinės dėžės iš Edfu buvo atvežtos 1939 m. Deja, jos net nebuvo išpakuotos, nes prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai paruošė jas išsiųsti. Po karo muziejus atgavo nemažai eksponatų, tačiau VI-osios Edfu dinastijos keramikos kolekcija buvo beveik visiškai sunaikinta.

Kita kolekcija sudaryta iš prof. Michalovskio kasinėjimų Haribo miesto regione. Kolekcijoje yra radinių iš faraono Amasio II laikų, taip pat daugybė monetų, antspaudų ant amforų ir didelis keramikos bei terakotos komplektas.

Abipus galerijos laiptų, vedančių į viršutinį aukštą, pastatytos: dangaus dievo Horo iš Edfu statula su sakalo galva ir išminties dievo Toto statula su paviano galva. Prie sienos stovi senovės egiptiečių saulės dievo Amono skulptūra. Šalia šios skulptūros sustatytas nedidelių statulėlių rinkinys, taip pat mažos dievybių ir šventųjų gyvūnėlių figūrėlės.[11]

Į kairę nuo įėjimo yra vitrinos su senoviniais indais. Ant vieno jų išgraviruotas faraono Nemtjemsafo I vardas, ant kito – faraono Uno vardas (V dinastija). Taip pat vertingas eksponatas – amuletas su dangteliu, rastas faraono Pepio II (nuo 6-osios dinastijos laikų) laidojimo kameroje. Galerijos kairėje sustatyti reljefai su pavadinimais „Tutmozis III“ ir „Ramzis II“. Čia eksponuojami puikiai išsilaikęs lankas su strėlėmis ir dekoratyvinis durklas, padengtas juodmedžiu ir dramblio kaulu. Būdingas Egipto meno eksponatas yra Tutmozio III sfinksas iš tų laikų, kai Hačepsuta valdė jo vardu.[11]

Dešinėje galerijos dalyje esančiose vitrinose sudėti įvairūs raštai – nuo hieroglifų iki surašytų ant medžio, akmens, papiruso, ostrakonų ir fajanso plytelių. Šalia jų pastatyta egiptiečių architekto ir šventiko Imhotepo skulptūra.[11]

Svarbūs eksponatai senovės Egipto ekspozicijoje: Egipto XIV a. II pusės papirusas „Ka auklės mirusiųjų knyga”, statulos iš Egipto (pvz., deivės Sekhmetos statula, dokumentai užrašyti dantiraščiu ir kt.

Faraso galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios Faraso bazilikos apsidės frizo fragmentas
Faraso galerija

Pirmoje Faraso galerijos salėje eksponuojami objektai iš Faraso bazilikos, tarp jų bazilikos apsidės frizo fragmentas su vyskupo Pauloso užrašu apie bazilikos atstatymą ir rekonstrukciją 707 m., blokai su užrašais ir sąramų fragmentai. Šie objektai yra glaudžiai susiję su bazilikos istorija bei jos rekonstrukcijomis, atliktomis VII – XIV a. Bazilika buvo pastatyta ant VII a. senovės bažnyčios pamatų. Po jais buvo rasti dar senesnių nedegtų mūrinių pastatų fragmentai.[12]

II ir III salės yra skirtos multimedijai. Čia rodomi filmai apie Nubiją, taip pat pateikiamos nuotraukos iš archeologinių kasinėjimų, Faraso radinių nuotraukos. Dalis terpės paskirta profesoriui Kazimierui Michalovskiui. [13]

Atliekant archeologinius darbus Farase ir miesto bazilikoje, buvo surasta daugybė architektūrinės puošybos elementų: kolonų, karnizų, sąramų, reljefo dekoracijų, gyvūnų vaizdų ir krikščioniškųjų simbolių (kryžius, žuvis, gaidys, erelis, balandis). Miesto statytojai naudojo perdirbtus, hieroglifais dengtus akmens blokus iš buvusių faraonų šventyklų. Papuošimus bažnyčioms gamino vietiniai meistrai. Jie buvo sukurti įvairių formų kryžių pavidalu. Be to, ant seniausių Faraso bažnyčių sienų buvo surasti senovės Merojės ir egiptiečių simboliai: liūtas, ankhas, kuriame krikščionys matė kryžiaus ženklą, lotoso gėlė. Visa tai eksponuojama IV galerijos salėje. Šioje salėje eksponuojamos ir freskos.[13]

Šv. Ona. Freska iš Faraso bažnyčios
Epitafija vyskupui Ignatijui

Faraso galerijos V salėje eksponuojami objektai, susiję su Faraso vyskupų laidojimais: epitafijos, indai vandeniui, krūtinės kryžiai, su kuriais buvo palaidoti vyskupai. Daugiausia daiktų rasta laidojimo kamerose ar antkapinių konstrukcijų vietose. Šešiolika Faraso vyskupų buvo palaidoti netoli šventyklos ar jos viduje. Informacija apie mirusiojo tapatybę užfiksuota epitafijų tekstuose. Daugelyje epitafijų išgraviruotos maldos už išvykusius. Salėje eksponuojamos vyskupams Ignacijui, Matui ir Steponui skirtos epitafijos. [13]

VI salė savo pobūdžiu primena Faraso bazilikos interjerą. Skersinėmis arkomis atskirtos papildomos patalpos, kuriose yra freskos, išdėstytos taip pat, kaip ir bazilikoje. Šiame kambaryje dauguma paveikslų yra iš šventyklos šiaurinės navos vestibiulio, altoriaus ir koplyčių, besiribojusių su pietine siena. Viena freska datuojama VII-XIV a. Joje al secco technika pateikti kristologiniai ir mariologiniai motyvai, taip pat angelų ir archangelų, šventųjų, vyskupų ir karalių atvaizdai.[14]

Paroda Faraso galerijos VII salėje paskirta įvairios kilmės ir tipo kryžiams. Yra kryžių, procesijų ir krūtinės kryžių iš Etiopijos, Egipto, Rumunijos, Huculščinos bei Rusijos. Taip pat pristatomi stačiatikybei būdingi užklotai ir pakabučiai kryžių ir ikonų pavidalu. Senųjų rusiškų kryžių ir žiedinių ikonų kolekcija turi apie 80 objektų ir yra didžiausia kolekcija Lenkijoje.[13]

Daugiausia kasinėjimų metu rastų radinių yra keramika. Didžioji dauguma keramikos dirbinių, rastų Lenkijos archeologų ekspedicijos metu Nubijoje, yra kilę iš krikščioniškojo laikotarpio. Farasas buvo svarbus Šiaurės Nubijos masinės keramikos gamybos centras. Ekspozicijoje yra ir koptų bei ankstesnių laikotarpių keramikos objektų. Jie buvo rasti regione netoli ketvirtojo Nilo slenksčio.[13]

Viduramžių meno galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Madona iš Vroclavo, apie 1390 m.
„Grudziondzo poliptikas”

Viduramžių meno kolekcijos eksponuojamos kardinolo Stepono Višinskio galerijoje. Čia yra nuo V iki XVI amžiaus pradžios datuotų paveikslų ir skulptūrų. Daugelis eksponatų reprezentuoja gotikos stilių. Tai daugiausia skulptūros ir tapybos darbai. Kai kurie iš jų kilę iš Lenkijai po II pasaulinio karo atitekusių Vokietijos miestų protestantų bažnyčių (daugiausia Silezijos ir Pomeranijos) ir muziejų. Seniausi darbai yra metalo ir juvelyriniai dirbiniai iš V a. Romanikos kūrinių grupę atstovauja akmens skulptūros ir medinė Madona iš Oloboko, datuojama XII a. II p.[15][16]

Ankstyvosios gotikos pavyzdžiai iš Silezijos – Vroclavo bažnyčios vyskupo koplytstulpis, „Liubionžo pieta“ ir kt. Vertingi gotikos pavyzdžiai iš XIV amžiaus antrosios pusės yra du Vroclavo Šv. Elžbietos bažnyčios poliptikai, Krapovo koplyčios reljefų ir plastikinių figūrų rinkinys, apimantis scenas nuo paskutinės vakarienės iki kryžiaus nešimo. Vertinga Madonos iš Vroclavo skulptūra, taip pat Šv. Kotrynos skulptūra, „Grudziondzo poliptikas". Čia eksponuojama ir paveikslų serija iš Šv. Jadvygos gyvenimo, pastatytas Vroclavo Bernardinų bažnyčios altoriaus retabulas.[15][16]

Olandijos meno pavyzdžiai yra Vilhelmo iš Acheno ir meistro Martyno sukurtas Šv. Barboros altorius, Vroclavo Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios Šv. Luko paveikslas, Jokūbo Beinharto tapytojų gildijos Gdansko Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Jeruzalės altoriaus retabulas. XV a. Gdansko Pomeranijos meną reprezentuoja Vinterfeldų diptikas ir Gdansko parapijos bažnyčios altoriaus retabulas, pagamintas Nyderlanduose.[15]

Vertingas kūrinys taip pat yra Hamburgo Šv. Marijos katedros, sunaikintos XIX amžiuje, altoriaus retabulas su Abzolono Štumės (vok. Absolon Stumme) paveikslais. Galerijos pabaigoje pristatomi gotikos ir renesanso kūriniai, įskaitant Krokuvoje pagamintą „Plavno triptiką", kuriame pavaizduotos scenos iš šv. Stanislovo gyvenimo ir kankinystės.[15]

Lozoriaus pakilimas (autorius Karelas Fabricijus, paveikslas eksponuojamas Senųjų meistrų galerijoje)

Rytų meno galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1971 m. kaip atskiras muziejaus skyrius buvo įkurtas Azijos šalių dailės skyrius. Šiuo metu Rytų meno kolekcijoje yra daugiau kaip 7000 eksponatų. Tai yra antra pagal dydį Rytų meno objektų kolekcija Lenkijoje (didžiausia kolekcija yra Krokuvos nacionaliniame muziejuje).

Tarp vertingiausių eksponatų – Kinijos porcelianas iš Mingų ir Čingų dinastijų, keramika, papuošta kobalto mėlyna spalva iš Juan ir Mingo dinastijų, paveikslai iš XIV – XVII amžiaus, XX amžiaus medžio raižiniai, japonų keramika, pvz., imari porcelianas (XVIII a.), fajanso indai (XIX a.); ukiyo-e medžio raižiniai (XVIII – XIX a.), tapyba, samurajų kardai; musulmonų menas, įskaitant arabų (VIII – XII a.), persų (XII – XIII a.), turkų (XVI – XVII a.) keramiką; stiklo kolekcija (VIII – X a.), persų ir turkų audinių kolekcija, rankraščių kolekcija, metalo, akmens, odos, medžio dirbiniai, Indijos ir budizmo menas, įskaitant bronzos skulptūras (XVIII – XIX a.), indų rankraščiai, užrašyti ant bambuko, nedidelės Vietnamo, Korėjos ir Mongolijos meno kolekcijos.

XIX a. - XX a. pradžios meno galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. meno galerija

Devyniose Nacionalinio Varšuvos muziejaus salėse eksponuojama 1992 m. atidaryta XVI – XX a. pradžios (iki 1914 m.) paveikslų paroda. Muziejuje yra miniatiūrų ekspozicija. Šiuo metu priskaičiuojama daugiau kaip 1000 miniatiūrų, sukurtų nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pradžios.

Taip pat eksponuojami lenkų piešinių ir grafikos rinkiniai. Piešinių ekspozicijoje yra daugiau kaip 50 000 objektų: tai eskizai, akvarelės ir piešiniai bei apie 1500 architektūrinių kūrinių. Grafikos kabinete yra daugiau kaip 60 000 graviūrų. Kolekciją sudaro darbai nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Joje kaupiami dailininkų grafikos darbai ir piešiniai, įskaitant Felikso Jasienskio, Leono Vyczolkovskio, Jozefo Pankievičiaus, Bernardo Beloto, Marcelio Baciarelo, Jano Matejkos, Julijaus Kosako, Stanislavo Vyspianskio ir Juliano Falato darbus. XIX a. dailės galerijoje eksponuojamas vienas didžiausių drobės paveikslų Lenkijoje – Jano Matejkos „Žalgirio mūšis“.

Muziejuje pristatoma šiuolaikinio užsienio meno kolekcijos, Europos tapybos galerija, Šiuolaikinės grafikos ir piešinių galerija. Šiandieninės 85 000 grafikos ir 15 000 piešinių kolekcijos pagrindas buvo 90 piešinių, 1883 m. nupirktų iš Jano Jundzilo, ir 101 piešinys, 1908 m. muziejui padovanotas kun. Jozefo Mrozovskio. Kolekcija apima europinius kūrinius nuo XIII iki XX amžiaus, sukurtus naudojant įvairias technikas, pradedant nuo iliuminacijų pergamente, baigiant medžio graviūromis, įvairių tipų atspaudais ir ištisų kūrinių albumais.

Antrame aukšte esanti Senųjų meistrų galerija 2016 m. buvo sudaryta iš buvusios Dekoratyvaus meno galerijos, Senosios Europos tapybos galerijos ir Senosios Lenkijos bei Europos portretų galerijos. Čia sujungtos vaizduojamojo meno rūšys – tapyba, skulptūra, piešiniai ir atspaudai.[17]

Šiuolaikinių meno galerija bei kiti muziejaus rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinio meno kolekcijos yra vienos didžiausių Lenkijoje. Tai 1920 m. ir 1930 m. laikotarpio paveikslai, skulptūros, atspaudai ir piešiniai, lenkų avangardo filmai, nuotraukos, fotomontažai kartu su atrinktais devintojo dešimtmečio kūriniais, paskutinių keturiasdešimties metų vaizdo medžiaga ir spektakliai.

Informacija apie pasirinktus objektus prieinama per mobiliąsias programas, pasirinktus darbus vizualizuoja ir aprašo galerijos kuratorius. [18]

Šiuolaikinio meno ekspozicijoje yra Grafikos ir šiuolaikinių piešinių galerija, įkurta 1982 m. Kolekcijos pagrindas yra 1905–1936 m. lenkų grafikos kolekcija. Šiuo metu joje yra apie 43 000 kūrinių. Galerija apima lenkų piešinių, lenkų grafikos kolekcijas, šiuolaikinių knygų kolekciją, užsienio piešinius bei grafiką, meninės dokumentacijos kolekciją. Čia eksponuojami Stanislavo Ignacijaus Vitkevičiaus, Vladislavo Skoczylaso, Stepono Mroževskio, Bronislavo Voitecho Linke, Marko Šagalo, Ernesto Liudviko Kirchnerio, Makso Ernsto, Joano Miro, Pablo Pikaso, Hanso Teodoro Richterio kūriniai.

Muziejuje saugomos dekoratyvinio meno kolekcijos bei yra Lenkijos dekoratyvinių menų galerija. Dekoratyvinis menas muziejuje 1996 m. išskirtas į atskirą sekciją. Jį sudaro audiniai, keramika ir stiklas, baldai, auksakalių ir metalo skulptorių darbai bei kt. Kolekcijos pagrindas buvo daugiau kaip 400 kalvių ir šaltkalvių gaminių kolekcija, kurią 1901 m. muziejui padovanojo Romas Ševšykovskis.

Europos dekoratyvinių menų galerijoje eksponuojami įvairių rūšių audiniai, žvakidės, indai, puodeliai, porcelianinės (ir kitos) figūros.

Skulptūrų kolekcija įkurta 1996 m. Ji apima senosios bei šiuolaikinės skulptūros skyrius. Dėl vietos stokos Varšuvos nacionalinio muziejaus pagrindiniame pastate didesnė skulptūrų dalis eksponuojama Lazenkų muziejuje.

1921 m. Varšuvos nacionalinis muziejus iš Vladislavo Semerau-Siemianovskio gavo 30 000 senovinių monetų kolekciją. Ši kolekcija tapo monetų ir medalių skyriaus, kuriame šiandien yra daugiau kaip 250 000 eksponatų, pagrindu. Medalių ir monetų ekspozicija padalinta į septynias dalis: senovės monetų, viduramžių Lenkijos ir užsienio monetų skyrių, popierinių pinigų skyrių, Lenkų ir užsienio medalių skyrių, faleristikos skyrių ir sfragistikos (herbų) skyrių.

Ikonografinės ir fotografinės kolekcijos pradžia siekia 1914 m., kai Istorinių paminklų apsaugos draugijoje veikęs ikonografinis archyvas pradėjo kurti kolekciją, o 1918 m. ją prižiūrėjo Nacionalinis muziejus. Kolekcijose yra rankraščių ir ikonografinės medžiagos, tarp kurių seniausias eksponatas yra „Libri Prophetarum“ iš XIV amžiaus.

Kolekcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varšuvos nacionalinio muziejaus kolekcijose yra apie 830 000 Lenkijos ir užsienio dailės eksponatų, apimančių periodą nuo antikos iki šių dienų, tai: paveikslai, skulptūros, piešiniai, graviūros, nuotraukos ir monetos, taip pat taikomosios dailės ir dizaino objektai.[19]

Senovės ir Rytų krikščioniškojo meno kolekcijoje priskaičiuojama apie 24 000 eksponatų. Tai didžiausia ir svarbiausia šios tematikos kolekcija Lenkijoje. Faraso krikščionių katedros freskų kolekcija ir tapytų graikų vazų kolekcija yra vienos svarbiausių muziejuje.[20]

Senosios Europos tapybos kolekcijos, kurią sudaro 3700 paveikslų, ištakos siekia 1862 m. ir Dailės muziejaus įkūrimą, kai Kelne buvo įsigyti 36 italų, olandų ir vokiečių paveikslai iš Johano Peterio Vejerio kolekcijos, tarp kurių buvo ir tokių meistrų, kaip Pinturikjo, Kornelio van Harlemo, Jakobo Jordanso darbai. Kolekcija vėliau išplėsta. Vertinga įsigyta Pietro Fiorentinio paveikslų kolekcija, 1858 m. padovanota Dailės mokyklai Varšuvoje, o 1879 m. atiduota muziejui. Kolekcija buvo išplėsta, įsigijus paveikslus iš Vojciecho Kolasinskio kolekcijos 1877–1896 m. ir pagal Kipro Lachnickio testamentą 1906 m., įskaitant Pieterio de Kempenerio kūrinį „Kristaus nuplakimas“, Pjero Frančesko Molos „Išvarymas iš rojaus“ ir Žano Augusto Dominyko Engro „Akademinės studijos“.[21]

1935 m. muziejus įsigijo didelę Jano Poplavskio kolekciją, įskaitant Tintoreto paveikslą „Admirolo portretas“. 1961 m. įsigijo Gabrielos Zapolskos kolekciją su keletu Paulo Serusiero paveikslų. Lenkų modernaus meno kolekcija papildyta dailininkų darbais iš užsienio: 1959 m. buvo įsigytas Marselio Gromero tapytas Tadeušo Makovskio portretas, 1979 m. – Art Deco stiliaus tapytojos Tamaros de Lempickos paveikslas „Lassitude“. Muziejuje taip pat eksponuojami kitų žinomų Europos tapytojų, tokių kaip Rembranto, Sandro Botičelio, Luko Kranacho Vyresniojo, Renuaro, Gustavo Kurbė, Angelikos Kaufman, Luko Džordano, Joso van Klevo, Jano Breigelio Vyresniojo, Davido Tenirso jaunesniojo ir Gasparo Traversi, darbai.

Viršutiniame aukšte didelėje galerijoje eksponuojami XIX amžiaus Lenkijos istorijos paveikslai, iš kurių daugelis yra gerai žinomi lenkams. Juose pavaizduoti nacionaliniai įvykiai iš tautos istorijos.

Muziejaus biblioteka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varšuvos nacionalinio muziejaus biblioteka buvo įkurta 1916 m., nors jau 1911 m. muziejus gavo knygų apie meno istoriją ir muziejininkystę kolekciją, kuri anksčiau priklausė Leopoldui Meyetui. Biblioteka padalinta į skyrius: specialiosios kolekcijos (antikvarinių spaudinių ir kartografijos kolekcija), Naujų knygų skyrius (išleistos po 1800 m.) ir Žurnalų bei kalendorių skyrius. Viena iš svarbiausių bibliotekoje saugomų knygų yra „De rerevolutionibus orbium coelestrium“; Mikalojaus Koperniko „Libri VI“.

Muziejaus padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varšuvos nacionalinio muziejaus padalinys – rūmai-muziejus Didžiajame Otvocke

Varšuvos nacionalinio muziejaus padalinys Neboruve ir Arkadijoje įkurtas 1945 m. Jį sudaro Radvilų rūmai Neboruve su aplinkiniais sodais bei romantiškasis Elenos Radvilienės-Pšesdeckos Arkadijos parkas. Tai XVII – XIX amžių rūmų rezidencijos muziejus, taip pat sodai, prižiūrimi prancūzų (taisyklingu) ir anglišku (sentimentaliai romantišku) stiliumi. 1945 m. Neboruvo rūmuose ir netoliese esančiame Medžioklės paviljone buvo įkurtas Kūrybinio darbo centras, kuriame gali kurti menininkai bei dirbti mokslininkai. [22]

Nacionaliniam Varšuvos muziejui taip pat priklauso Plakatų muziejus, esantis Vilanuve. Jis įkurtas 1968 m. Šio muziejaus ekspozicijos pagrindas – plakatų kolekcija, kurią padovanojo pirmasis muziejaus direktorius Stanislavas Lorentzas. Šiuo metu kolekcija yra viena didžiausių pasaulyje, apimanti lenkų plakatus nuo 1892 m. bei užsienio plakatus. Muziejus yra kas dvejus metus rengiamos „Tarptautinės plakatų bienalės“ organizatorius.[23]

Ksavero Dunikovskio skulptūrų muziejus (lenk. Muzeum Rzeźby im. Xawerego Dunikowskiego w Królikarni) įkurtas lenkų skulptoriaus Ksavero Dunikovskio 1948 m. Muziejuje ir jį supančiame parke sukauptos skulptūrų kolekcijos, taip pat vyksta fotografijos, tapybos ir kitų kultūrinių renginių parodos.[24]

Rūmai-muziejus Didžiajam Otvocke (lenk. Muzeum Wnętrz w Otwocku Wielkim) savo veiklą pradėjo 2004 m. Šiam muziejui perduoti XVII a. Bielinskių rūmai.[25]

Policijos muziejus Mostovskio rūmuose atidarytas 2004 m. liepos 7 d. Iki šių dienų jis vis dar remontuojamas, stengiantis pritaikyti lankytojams. Rekonstruojami istoriniame rūmų rūsyje esantys interjerai ir kolekcijos, susijusios su policijos istorija.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dane frekwencyjne, Muzeum Narodowe w Warszawie. Archyvuota 2017-02-16. Nuoroda tikrinta 2020-07-09.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Murawska-Muthesius, Katarzyna; Folga-Januszewska, Dorota (2001), National Museum in Warsaw: guide: galleries and study collections, Muzeum Narodowe w Warszawie, ISBN 83-7100-126-6.
  3. Schwarz, Birgit (2009). Geniewahn: Hitler und die Kunst. Böhlau Verlag Wien. p. 312. ISBN 32-05783-07-7.
  4. Lorentz, Stanisław (1984). Muzeum Narodowe w Warszawie: malarstwo. Arkady. p. 28. ISBN 83-21332-01-3.
  5. „Oriental Art Collection". mnw.art.pl. Archived from the original on 27 September 2012. Retrieved 2 March 2013.
  6. Folga-Januszewska, Dorota (2008), Muzeum Sztuk Pięknych i Muzeum Narodowe w Warszawie 1862–2004 (Museum of Fine Arts and the National Museum in Warsaw 1862–2004) (PDF direct download, 94.1 KB), National Museum in Warsaw.
  7. Warszawa oskarża (Warsaw accuses). Ministerstwo Kultury i Sztuki i Ministerstwo Odbudowy Kraju. 1945. p. 44.
  8. Monika Kuhnke. Przyczynek do historii wojennych grabieży dzieł sztuki w Polsce. Druga wojna światowa (Contribution to the history of looting in Europe. World War II) (in Polish).
  9. Anna Trosborg (1995). Interlanguage Pragmatics: Requests, Complaints, and Apologies. Walter de Gruyter. p. 497. ISBN 31-10144-68-9.
  10. Emilie Prattico. „Ars Homo Erotica: bring the toilet to Warsaw national museum". www.cafebabel.co.uk.
  11. 11,0 11,1 11,2 11,3 Kolekcja Sztuki Egipskiej. [1]
  12. B. Mierzejewska, Sala I. Znaleziska z pierwszej katedry w Faras, в: Galeria Faras im. Profesora Kazimierza Michałowskiego, ред. B. Mierzejewska.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 B. Mierzejewska, Sale II—III. Sale multimedialne, в: Galeria Faras im. Profesora Kazimierza Michałowskiego, ред. B. Mierzejewska.
  14. K. Michałowski, Faras. Malowidła ścienne w zbiorach Muzeum Narodowego w Warszawie.
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 Marta Dziewulska. „Nowe oblicze Galerii Sztuki Średniowiecznej Muzeum Narodowego w Warszawie". beautymission.pl.
  16. 16,0 16,1 Edward Chwalewik: Zbiory polskie : archiwa, bibljoteki, gabinety, galerje, muzea i inne zbiory pamiątek przeszłości w ojczyźnie i na obczyźnie w porządku alfabetycznym według miejscowości ułożone. T. 2. Warszawa: Wydawnictwo Jakóba Mortkowicza, 1927, s. 341.
  17. Gallery of Old Masters. [2]
  18. Galeria Sztuki XX i XXI Wieku. [3]
  19. O Museum. [4]
  20. „Zbiory Sztuki Starożytnej i Wschodniochrześcijańskiej". [5]
  21. Zbiory Dawnej Sztuki Europejskiej. [6]
  22. Muziejaus padalinio Neboruve ir Arkadijoje pateikta informacija apie muziejų. [7]
  23. Plakatų muziejaus interneto svetainėje pateikta informacija apie muziejų. [8]
  24. Ksavero Dunikovskio skulptūrų muziejaus pateikta informacija apie muziejų. [9]
  25. Muziejaus pateikta informacija apie padalinį „Muzeum Wnętrz w Otwocku Wielkim”. [10]
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.