Paul Sérusier
Polis Seriuzjė (pranc. Paul Sérusier, 1864−1927 m.) – Prancūzijos tapytojas, dailės teoretikas, mokytojas, XIX a. pb. Paryžiaus nabių grupės narys.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Polis Seriuzjė gimė 1864 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje. Jis buvo pasiturinčio verslininko sūnus ir mokėsi prestižiniame klasikinių disciplinų Paryžiaus Kondorsė licėjuje. Jį baigęs nusprendė tapti dailininku ir 1885 m. pradėjo mokytis Žiuljano akademijoje. 1888 m. jis lankėsi Pont Avene Bretanėje, kur vadovaujamas P. Gogeno nutapė paveikslą, vėliau pavadintą „Talismanas“. Šis kūrinys, parvežtas į Paryžių, padarė didelį įspūdį jaunųjų dailininkų grupei, kurie mokėsi Žiuljano akademijoje. Paveiksle peizažo objektai: medis, kelias, upės pakrantė, medžių guotas ir malūnas buvo pavaizduoti vienspalviais dideliais plotais.[1] 1889 m. P. Seriuzjė su kitais jaunaisiais dailininkais (Pjeras Bonaras, Morisas Deni, Polis Ransonas, Eduaras Viujaras) susibūrė į grupę „Nabiai“. Jie bendrai taip pat buvo paveikti simbolistinės tapybos ir japonų estampų. 1889 ir 1890 m. vasaras P. Seriuzjė dirbo Bretanėje kartu su P. Gogenu. Po 1890 m. domėjosi matematinėmis proporcijomis, spalvų teorija, 1895 m. susidomėjo teosofija, kai buvo paliktas draugės. 1897 ir 1898 m. jis lankėsi Boirono benediktinų abatijoje Vokietijoje. Joje jam didelį įspūdį padarė vienuolių dailės religinis simbolizmas ir „šventų“ geometrinių proporcijų koncepcijos. 1909 m. įvyko pirmoji jo personalinė paroda Druė galerijoje Paryžiuje, taip pat jis pradėjo mokyti kolegos P. Ransono įsteigtoje dailės mokykloje. 1912 m. vedė, bet santuoka nebuvo laiminga. 1914 m. P. Seriuzjė pasitraukė gyventi į Bretanę. 1921 m. publikavo savo teoretinį veikalą „Tapybos ABC“. Šio vėlyvojo laikotarpio jo kūriniai laikomi žymiai prastesnės kokybės, nei ankstyvieji, nabių laikų (nabiai paskutinį kartą eksponavo 1899 m.). Polis Seriuzjė mirė 1927 m. spalio 6 d. Marlė Bretanėje.
Darbų galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Jūržolių rinkėjas“, 1890 m.
-
„Skalbėjos“, 1892 m.
-
„Dvi bretonės po obelimi“, 1892 m.
-
„Sinchronizacija žalioje spalvoje“, 1913 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Orsė muziejus Archyvuota kopija 2016-08-21 iš Wayback Machine projekto.