Povilas Dogelis
| Povilas Dogelis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1877 m. vasario 1 d. Kniebioniai, Girkalnio valsčius, Raseinių apskritis, Rusijos imperija
|
| Mirė |  1949 m. lapkričio 3 d. (72 metai)Kaunas, palaidotas Arkikatedros bazilikos šventoriuje |
| Steigiamojo Seimo atstovas | |
| Veikla | Romos katalikų kunigas, rašytojas, Steigiamojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas, politikas |
| Partija | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Alma mater | Kauno kunigų seminarija |
 Vikiteka |
Povilas Dogelis |
Povilas Dogelis (1877 m. vasario 1 d. Kniebioniai, Girkalnio valsčius, Raseinių apskritis – 1949 m. lapkričio 3 d. Kaunas, palaidotas Arkikatedros bazilikos šventoriuje) – Lietuvos kunigas, rašytojas, Steigiamojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvai – valstiečiai (24 ha). Tėvas kilęs iš bajorų. Lankė Girkalnio rusų pradinę mokyklą. Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė daraktorė Grigaravičienė. Mokėsi Raseinių apskrities mokykloje, Liepojos gimnazijoje. 1894 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Norėdamas išmokti lietuviškos gramatikos, lavinosi privačiai. Jau pirmame kurse savo ranka perrašė Kazimiero Jauniaus „Lietuvišką kn. Jaunio kalbomokslį“ (1897 m.) ir taip išmoko taisyklingai rašyti. Seminarijoje priimtas į slaptą klierikų organizaciją, kuri rūpinosi lietuvybės palaikymu.
1899 m. liepos 25 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kvetkų parapiją (Panevėžio apskritis). Čia pasijuto visai nereikalingu. 1900 m. perkeltas į Panemunėlį vikaru, pas kun. J. Katelę. Dėstyti tikybą rusų kalba Panemunėlio pradinėje mokykloje griežtai atsisakė. Kilo konfliktas su caro pareigūnais. Vienerius metus teišbuvusį Panemunėlyje, vyskupas M. L. Paliulionis perkėlė į Tirkšlius, taip tikėdamasis išgelbėti nuo caro administracijos bausmės. Tačiau, kaip politiškai nepatikimas, 1902 m. rugpjūčio mėn. dvejiems metams buvo uždarytas į Kretingos vienuolyną.
Kretingoje artimai bendradarbiavo su kun. A. Bizausku ir kun. K. Petreikiu. Trise nutarė organizuoti draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos. Jam pavedė slėpti ir išduoti knygnešiams atvežamą spaudą. Slėptuvę įrengė viename iš vienuolyno negyvenamųjų kambarių. Tiesioginė jų padėjėja buvo P. Gaigalaitė. Jai buvo pavesta rankraščius nugabenti į Tilžės spaustuves ir spaudą – iš ten iki Prūsijos sienos. Toliau pergabenant daug padėdavo O. Maliauskaitė, kurios tėvų žemė buvo prie pat sienos. Spaudą vežimu atveždavo Antanas Lankutis. Knygnešiai ją išgabendavo į Plungę, Endriejavą, Veiviržėnus ir kt. Iš čia ją platindavo paplisdavo po apylinkes.
Rašė straipsnius į laikraščius „Tėvynės sargas“, „Dirva-Žinynas“, „Kryžius“. Pasirašydavo slapyvardžiu Paukštelis. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido keletą religinio turinio knygelių.
1904 m. rugpjūčio mėn. iš vienuolyno paleistas. Kunigavo Nemakščiuose, Kauno katedroje, Kauno katedros vikaras ir vyskupijos kurijos kancleris, nuo 1920 m. Kauno arkikatedros bazilikos klebonas, 1926 m. suteiktas Kauno arkikatedros Kapitulos garbės kanauninko vardas.
Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Klebonaudamas Kauno arkikatedroje bazilikoje, jis buvo pridėjęs ranką prie beveik visų katalikiškų draugijų steigimo.
Dalyvavo katalikiškų organizacijų (blaivybės, zitiečių) veikloje. 1911 m. Katalikų mokytojų sąjungos, Ateitininkų sąjungos, 1912 m. pavasarininkų federacijos vienas steigėjų. 1914–1919 m. Vilniuje Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti sekretorius. 1917 m. lietuvių konferencijos Vilniuje vienas sekretorių.[1]
1916 m. suimtas vokiečių, Kauno tvirtovės komendantas jam, kaip neištikimam valdžiai, liepė per 24 val. išsikraustyti iš Kauno. Apsigyveno Vilniuje, bet vokiečių administracija, įtardama susirašinėjant su negeistinais žmonėmis, jį areštavi ir 3 mėn. tardė. Vilnių 1919 m. užėmus bolševikams jis vėl areštuotas, kaip įkaitas Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimuose išbuvo pusę metų. 1919 m. liepos mėn. apsikeitus politiniais kaliniais grįžo Kaunan, paskirtas Žemaičių katedros viceprepozitu.[2]
1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai, tiesiogiai prisidėjo kuriant lito priėmimo įstatymą. Po kadencijos iš aktyvaus politinio gyvenimo pasitraukė, buvo Kauno katedros klebonas, Katalikų veikimo centro veikėjas, nuo 1937 m. pirmininkas, nuo 1928 m. „Saulės“ draugijos centro valdybos pirmininkas. Išliko aktyvus visuomeniniame gyvenime, 1924 m. suorganizavo vartotojų bendrovę „Concordia“, 1925 m. buvo kunigų invalidų ir emeritų kasos iždininkas ir reikalų vedėjas.[3]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kalėjimuose pas bolševikus, autobiografinė knyga, 1930 m.
- Mano gyvenimo prisiminimai, autobiografinė knyga, 1936 m.
- Kas pergyventa: 1930 - 1949 metų dienoraštis, Leidėjas: Lietuvos istorijos institutas, 2017 m
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kun. Dogelis Paulius, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 18.
- Dogelis Povilas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1955, t. 5, p. 96.
- Dogelis Povilas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 135–136.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Benjaminas Kaluškevičius. Povilas Dogelis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 48 psl.
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p.307.
- ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas