Stasys Tijūnaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stasys Tijūnaitis
Skenuota153.jpg
Gimė: 1888 m. gegužės 8 d.
Rusija Vareikiai, Deltuvos valsčius, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1966 m. liepos 22 d. (78 metai)
Lietuva Pravieniškės
Lietuvos Respublikos Seimo atstovas
Veikla: Lietuvos pedagogas, žurnalistas, poetas, politinis bei visuomenės veikėjas
Partija: Lietuvos krikščionių demokratų partija
Alma mater: Veiverių mokytojų seminarija

Stasys Tijūnaitis (1888 m. gegužės 8 d. Vareikiuose, Deltuvos valsčius, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija – 1966 m. liepos 22 d. Pravieniškėse, palaidotas Rumšiškių kapinėse) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, poetas, esperantininkas, politinis ir visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvai buvo mažažemiai, augino penkis vaikus, vertėsi skurdžiai ir sunkiai rado lėšų leisti vaikus į mokyklą. Visgi Stasys mokėsi Taujėnų pradžios, Deltuvos pradžios mokyklose, 1908 m. baigė Ukmergės miesto triklasę mokyklą. Tais pačiais metais, nesėkmingai mėgino stoti į Seinų dvasinę seminariją. Dirbo ir bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, Šv. Kazimiero draugijos, „Šaltinio“ bendrovės veikloje. Vėliau baigė Veiverių mokytojų seminariją. Godžiai skaitė knygas. Išmoko rusų, lenkų, lotynų, jidiš, esperanto, vokiečių kalbas. Domėjosi kraštotyra, leksikologija, poezija, tautosaka, vadovavo chorams ir vaidintojų būreliams, pastariesiems rašė scenos vaizdelius.

Pedagoginė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pedagoginę karjerą pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metais Seinų krašte, Bubelių pradinėje mokykloje. Vienas pirmųjų mokinių buvo žinomas poetas Albinas Žukauskas. 1915 m. atvyko į Vilnių, dirbo dienraščio „Viltis“ redakcijoje. 1917 m. gavo leidimą Seinuose steigti „Žiburio“ gimnaziją. Lenkams užėmus Seinus pasitraukė į Lazdijus, kur dirbo pedagoginį darbą bei buvo išrinktas savivaldybės vadovu.

1927 m. Kėdainių pradinės mokyklos vedėjas, vėliau Ugoniškių pradinės mokyklos, Pamierio, Kulvos mokyklų mokytojas, o po Antrojo pasaulinio karo – Kaišiadorių apskrities švietimo skyriaus inspektorius. Pedagoginę veiklą baigė Pravieniškių septynmetėje mokykloje, kuri 1996 m. vasario 22 d. pavadinta jo vardu – Pravieniškių Stasio Tijūnaičio pagrindinė mokykla. Per 40 pedagoginio darbo metų iš pradinių mokyklų išleido daugiau kaip tūkstantį ketvirtokų, kurie tapo mokslininkais, gydytojais, agronomais, o ypač daug – mokytojais. Keletą metų buvo Lietuvos Katalikų mokytojų sąjungos pirmininku.

Gilinosi į esperanto kalbą, susirašinėjo su šios jos kūrėju gydytoju Liudviku Zamenhofu, bendradarbiavo esperantininkų spaudoje; apie kalbą skaitė visuomenei paskaitas, taip pat ir per Lietuvos radiją, dalyvavo tarptautiniame esperantininkų kongrese Austrijoje.

Žurnalistinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors buvo visai jaunas, bet jau 19061914 m. dirbo laikraštyje „Šaltinis“ ir jo priede „Šaltinėlis“, kur jam patikėdavo redaguoti žinomų Lietuvos intelektualų rašinius. Nepriklausomojoje Lietuvoje redagavo ir kitus spaudinius: 19201923 m. „Tėvynės sargą“, 19211923 m. „Lietuvos mokyklą“, 19231933 m. „Žvaigždutę“. Stasiui Tjūnaičiui redaguojant, „Žvaigždutės“ prenumerata išaugo nuo 2 tūkst. egz. (1923 m.) iki 9,5 tūkst. egz. (1932 m.) ir buvo tarp skaitomiausių vaikų leidinių šalyje. 19341940 m. iš Kėdainių redagavo savo įsteigtą vaikų žurnalą „Kregždutė“. [1] Kūrė eiles ir publicistinius straipsnius, kuriuos skelbė leidiniuose „Nedėldienio skaitymas“, „Draugija“, „Šaltinis“, „Viltis“, „Vainikas“, „Spindulys“, „Raseinių balsas“, „Lietuvos mokykla“ ir kt. Pasirašydavo Tijūnos sūnaus, Draugo J. ir kitais slapyvardžiais.

Redaktoriaudamas „Žvaigždutėje“ paskelbė per 1500 pamokymų straipsnelių autoriams ir maždaug tiek pat laiškų jiems išsiuntinėjo paštu, mokydamas jaunuosius Lietuvos talentus poezijos ir prozos paslapčių. Tarp populiariausių „Žvaigždutės“ kūrinių buvo joje 19281931 m. spausdinti S. Tijūnaičio atsiminimai „Kaip aš į žmones išėjau“.

Tarp jo mokinių buvo Bernardas Brazdžionis, Paulius Drevinis, Vytautas Tamulaitis, Paulius Preikšas, Leonardas Žitkevičius, Aloyzas Baronas, Jonas Minelga, Eugenijus Matuzevičius, Petras Kondratas, Jonas Šiožinys, Antanas Zabulionis.

Mokytojo Tijūnaičio paruošta kraštotyrinė monografija „Kėdainiai savo vietovardžiuose“ liko rankraštyje, o kita surinkta medžiaga buvo perduota Varšuvos bibliotekininkei Barborai Vileišytei, kuri didžiąją jos dalį panaudojo knygoje „Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla“ (1968 m. išleido Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija).

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje atstovavo Seinus, komisijos konferencijos medžiagai tvarkyti narys. 1918 m. pirmasis nepriklausomosios Lietuvos Seinų apskrities viršininkas.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Rengė Lietuvos švietimo sistemos pertvarkymą, ruošė įstatymų projektus. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo atstovas ir 1924 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. Antrojo Seimo atstovas, pakeitė Juozą Sakalauską. [2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Esperanto, 1912 m.
  • Mūsų pasakos, Vaga, 1958 m.
  • Mįslės, Vaga, 1958 m.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tijūnaitis Stasys, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 62.
  • Tijūnaitis Stasys, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 31, p. 167–168.
  • Tamošaitis M., Tijūnaitis Stasys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 390–393.
  • Tamošaitis M., Tijūnaitis Stasys, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 520–521.
  • „Kaip aš į žmones išėjau…“ (mokytojo Stasio Tijūnaičio gyvenimo apybraiža. Parengė dr. Vincentas Korkutis), Margi raštai, Vilnius, 2004 ISBN 9986-09-258-2
  • Mokslas ir gyvenimas, 2003 m. Nr.5

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 521 psl.
  2. Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]