Šventaragio gatvė
| Šventaragio gatvė | |
|---|---|
| |
| 2012 m. | |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Ilgis | 0,23 km |
| Pradžia | Gedimino prospektas |
| Pabaiga | Pilies gatvė |
| Miesto dalys | Senamiestis |
Šventaragio gatvė – Vilniaus senamiesčio gatvė, prasidedanti nuo Gedimino prospekto ir Tado Vrublevskio gatvės sankirtos ties Katedros aikšte, ir tęsiasi iki Pilies gatvės.
Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarpukariu gatvė vadinosi Marijos Magdalenos gatve. Sovietmečiu vadinosi Juliaus Janonio g.[1]
Dabar vadinasi lietuvių mitologinio kunigaikščio Šventaragio vardu.
Istorija ir dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gatvėje stovi 2 namai, ji išklota trinkelėmis. Ribojasi su Gedimino prospektu, Tilto gatve, Pilies gatve, Universiteto gatve, Barboros Radvilaitės gatve, Tado Vrublevskio gatve bei Lauryno Stuokos–Gucevičiaus gatve.[2]
Šventaragio ir Universiteto g. kampe seniau stovėjo šv. Marijos Magdalenos bažnyčia. XVI–1799 m. prie jos veikė seniausia Vilniuje ligoninė. Ją uždarius ligoniai perkelti į šv. Jokūbo ligoninę. 1818 m. bažnyčia nugriauta. Prie ligoninės stovėjo Šv. Marijos Magdalenos vartai, Vilniaus gynybinės sienos dalis, kurie nugriauti XVIII a.[3]
Šventaragio g. 2, įsikūrusi Vidaus reikalų ministerija ir jos įstaigos. Čia yra ir Vilniaus turizmo informacijos centro patalpos. Šventaragio g. 4, veikia Vilniaus arkivyskupijos kurija.[2]
Šventaragio g. 2/Pilies g. 1 stovėjęs kampinis triaukštis namas priklausė Vilniaus katedros kapitulai[4] XVI a. viduryje šioje vietoje stovėjo viena Radvilų rezidencijų.[5] Ją sudarė keletas pastatų. Šių pastatų ansamblis pavaizduotas Brauno ir Hogenbergo atlase 13 numeriu. XVIII a. viduryje vietoj šių statinių žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius pastatė vieną didelį pastatą. 1790 m. Vilniaus namų schemoje nurodyti nauji Lopacinskių rūmai. 1790-1795 m. rūmai atiteko Oginskiams. 1797 m. jie parduoti valdžiai. XIX a. pastatas buvo dviejų aukštų, fasadine dalimi atgręžtas į katedros pusę, pastato išorės būklė bloga, jis apie 30 metų negyvenamas. 1864–1867 m. pastatas suremontuotas, pastatytas trečias aukštas. Jame veikė gubernijos įstaigos. XIX a. pab.- XX a. pradž. į pastatą perkelta gubernijos spaustuvė. Tarpukaryje pastate būta ir gyvenamųjų butų, čia veikė Vilniaus vaivadija.[6][7]
Šventaragio g. 4 įsikūrusi Vilniaus arkivyskupijos kurija ir arkivyskupo rezidencija. 1934 m. trijų aukštų keturkampius Romos katalikų metropolijos kurijos rūmus suprojektavo architektas Stefanas Narembskis. Pastatas arkivyskupijai mainais paskirtas už nusavintus senuosius Vyskupų rūmus, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Sovietmečiu, nuo 1944 m. pastatą buvo užėmęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Prezidiumui persikrausčius, namas liko jo žinioje. 1992 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje išvakarėse, atnaujintas pastatas, Šventaragio g. 4, grąžintas Vilniaus arkivyskupijai.[8][9]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Nuo Universiteto gatvės pusės -
Šventaragio g. 4, Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir arkivyskupo rezidencijos pastatas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvės. Vilnius: Charibdė, 2000. ISBN 9986-745-23-3.
- ↑ 2,0 2,1 Šventaragio gatvė Vilniaus kataloge. http://vilnius21.lt/sventaragio-g1907142.html]
- ↑ A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
- ↑ Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
- ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015. ISBN 978-9986-745-89-1.
- ↑ Павел Кукольник. Путешествие по Замковой улице.//Виленский вестник. 1860.
- ↑ Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
- ↑ Vilniaus arkivyskupijos interneto svetainė. [1]