Augustas Liudvikas Bekiu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Augustas Bekiu
pranc. August Louis Bécu
August Becu.png
Augustas Liudvikas Bekiu apie 1824 metus, dailininkas Jonas Rustemas.
Gimė 1771 m. gegužės 3 d.
Gardinas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Mirė 1824 m. rugpjūčio 26 d. (53 metai)
Vilnius
Tėvas Liudvikas Bekiu
Sutuoktinis (-ė) Salomėja Slovacka
Veikla gydytojas, profesorius
Alma mater Vilniaus universitetas

Augustas Liudvikas Bekiu (pranc. August Louis Bécu; 1771 m. gegužės 3 d. Gardine (dab. Baltarusija) – 1824 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje, Lietuva) – prancūzų kilmės mokslininkas, vakcinacijos pradininkas Lietuvoje, Vilniaus universiteto profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augustas Liudvikas Bekiu gimė 1771 m. gegužės 3 d. Gardine (Antano Tyzenhauzo atsikviesto prancūzų kilmės fabrikų inspektoriaus sūnus).[1] Augusto Bekiu šeima buvo kilusi iš Prancūzijos[2][3][1] Liudvikui XIV valdant, persikėlė į prūsų Pomeraniją, iš kur atvykęs į Lietuvą Augusto tėvas Liudvikas Bekiu kontroliavo LDK ir 1775 m. buvo nobiliuotas lenk. „cum prole nata et nuscitura”, t.y. su gimusiais ir gimsiančiais palikuonimis.[2]

Augustas Bekiu įstojo ir baigė filosofijos bei vėliau medicinos studijas Vilniaus universitete, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras. [4]. Du kartus buvo išvykęs į užsienį tobulintis, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje Anglijoje, Škotijoje.[2]

1797–1799 m. Augustas Bekiu buvo patologijos ir farmakologijos profesorių adjunktas (padėjėjas), nuo 1800 m. profesorius, nuo 1805 m. Fiziologijos katedros vedėjas. Nuo 1800 iki 1824 m. su pertrauka dėstė bendrąją patologiją.[3] Škotijoje susipažinęs su raupų skiepijimu, pirmasis to ėmėsi Lietuvoje. [5] 1803 metais apie raupus ir jų skiepus išleido knygelę.[1][2]

Augustas Bekiu buvo 1803 m. VU Medicinos fakultete įsteigtos Bendrosios patologijos katedros vedėjas. Patologijos kursą dėstė pagal Kristupą Vilhelmą Hufenlandą ir anglų mediką Vilhelmą Kuloną. Iki 1812 m. jis kartu dėstė patologijos, fiziologijos, higienos ir medicinos policijos kursus. [6]

1808 metais kartu su Jozefu Franku Augustas Bekiu Vilniuje įkūrė Vakcinacijos institutą.

Pas Augustą Bekiu rinkdavosi Vilniaus tipografijos draugijos, įsteigtos 1818 m. gegužės 4 d., nariai. Draugija ketino atgaivinti smunkantį lenk. „Dziennik Wilenski ”. [7] Augustas Bekiu parašė keletą mokslo darbų, kurie buvo išspausdinti žurnaluose, pavyzdžiui: „Apie ligonines”, „Pensionų panelių higiena” ir kt.[2]

Profesorius Augustas Bekiu Vilniuje buvo subūręs chorą, kuriame dainavo ir Tomas Zanas. [8]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augustas Bekiu buvo vedęs Salomėją Slovacką, kuri buvo poeto Julijaus Slovackio motina. Julijus Slovackis augo Bekiu šeimoje.[1]

Augusto Liudviko Bekiu antkapis Vilniaus Rasų kapinėse

Augustas Bekiu mirė 1824 m. rugpjūčio 26 d. nutrenktas žaibo.[1] Pasak, Adomo Honorio Kirkoro, Augustas Bekiu mirė 1824 m. rugpjūčio 26 d. 2 valandą popiet nutrenktas perkūno, per stogą ir lubas pataikius į kambarį, kuriame profesorius tuo metu miegojo.[2] Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.[9]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, p.118. ISBN 978-995-57367-21
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012, p. 220. ISBN 978-5-417-01035-4.
  3. 3,0 3,1 Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013, p. 667. ISBN 978-5417-01062-0.
  4. Augustas Liudvikas Bekiu (CV)
  5. Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. Redakcinė kolegija. Vilnius: Mokslas, 1977, p. 60.
  6. Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 137. ISBN 9986-09-047-4.
  7. Mykolas Juozapas Romeris (1778-1853). Bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje./ Tamara Bairašauskaitė; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 299. ISBN 978-9955-847-40-3.
  8. Adomo Mickevičiaus poezija. Vertė Kornelijus Platelis, paaiškinimai Brigitos Speičytės. „Literatūra ir menas", iš 3405/ 45 žurnalo (2012-12-07). [1]
  9. http://cmentarznarossie.uksw.edu.pl/obiekty_lt.php?id=1566

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994.ISBN 9986-09-047-4.
  • Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
  • Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
  • Mykolas Juozapas Romeris (1778-1853). Bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje./ Tamara Bairašauskaitė; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. ISBN 978-9955-847-40-3.
  • Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.