Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°40′51″š. pl. 25°17′22″r. ilg. / 54.6809197°š. pl. 25.2893245°r. ilg. / 54.6809197; 25.2893245

Orthodox.png
Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvė
St Parasceve Orthodox Church in Vilnius1.jpg
Rusiškas pavadinimas Храм во имя святой мученицы Параскевы Пятницы
Dekanatas Vilniaus miesto stačiatikių dekanatas
Savivaldybė Vilniaus miestas
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Didžioji g. 2
Pastatyta 1345 m.

Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvė (taip pat Paraskevos cerkvė arba Piatnicos cerkvė) stovinti Didžioji Nr. 2 ir Bokšto gatvių kampe, yra viena seniausių krikščionių šventovių Vilniuje.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. kankinės Paraskevės cerkvė 1870 m., (dailininkas Ivanas Trutnevas)

Bažnyčia pastatyta 1345 m. LDK kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos iniciatyva, vietoje, kur anksčiau stovėjo pagonių dievo Ragučio šventykla. Tai buvo pirmoji akmeninė krikščionių šventykla Vilniuje[2][3][4][5]

1557 m. bažnyčia visiškai sudegė. 1560 m. jos vietoje pastatyta nauja, kuri 1610 m. miesto gaisro metu vėl apdegė. 1611 m. ji atiteko unitams, tačiau 1655 m. vėl grąžinta ortodoksams ir 1698 m. atstatyta.[3]

1708 m. šioje cerkvėje Rusijos caras Petras Didysis meldėsi dėkodamas Viešpačiui už pergalę prieš švedų karalių Karolį XII. Čia caras taip pat pakrikštijo arabą Hanibalą, kuris buvo poeto A. Puškino prosenelis. Caras padovanojo cerkvei iš švedų atimtas vėliavas. Sankt Peterburge esančiuose Puškino namuose yra saugomas Ibrahimo Hanibalo „Geometrijos ir fortifikacijos“ rankraštis su paties autoriaus įrašu, liudijančiu apie minimą faktą.[3][4]

1748 m. bažnyčia beveik visiškai sudegė. Po gaisro stovėjo ilgus metus neremontuota ir be stogo. Vėliau atstatyta, 1795 m. vėl atiteko unitams, 1839 m. grąžinta stačiatikiams, kurie 1864 m. atliko kapitalinį remontą (architektas N. Čiaginas). Šio remonto metu buvo nugriauti aplinkiniai namai, palikta varpinė, sargo namelis, pati cerkvė naujai atstatyta.[3][4]

Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai apdegė bažnyčios vidus. 19451949 m. atliktas kapitalinis remontas. 1946 m. parapijoje buvo 100 tikinčiųjų. 1959 m. sovietai sumanė bažnyčioje įrengti ateizmo muziejų, tačiau projektas nepavyko, nors 1961 m. bažnyčia vis tiek uždaryta, o nuo 1962 m. joje įrengtas smulkiųjų dailės menų muziejus. Cerkvė buvo restauruota ir joje eksponuotos dailės miniatiūros.[1]

Cerkvės dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. bažnyčia vėl grąžinta ortodoksams[1], 1991 m. gegužės 31 d. ji pašventinta. Nuo 2005 m. sausio 23 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje ortodoksų Liturgija vyko lietuviškai. 2012 m. gegužės 15 d. buvo suteiktas parapijos statusas.

Šiuo metu cerkvėje stovi nedidelis išraižytas ikonostasas, atitvertas baliustrada, papuoštas ikonomis, tapytomis pagal XV - XVI a. pavyzdžius. Ant kairės sienos pakabinta ikona vaizduoja tris Vilniaus kankinius. Cerkvės centre yra pakyla, ant kurios padėta cerkvės globėjos šventosios Paraskevės Piatnicos ikona. Išorinėje cerkvės sienoje yra įrašas apie jos atstatymą.[5] Cerkvės prieangio skliautai cilindriniai, grindys iš plytelių. Iš prieangio veda medinės durys, dalyje įstiklintos, su vario vielos grotomis. Kupolą paremia keturios kolonos su arkadomis. Lubos skliautinės. Cerkvė turi 32 langus, kurių rėmai mediniai, nudažyti baltai.[4]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  2. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
  5. 5,0 5,1 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka