Joseph Poussier
| Žozefas Pusjė pranc. Joseph Poussier | |
|---|---|
| Gimė | 1781 m. Prancūzija |
| Mirė | 1821 m. rugpjūčio 2 d. (~40 metų) Vilnius |
| Sutuoktinis (-ė) | Ana Dabry |
| Veikla | Vilniaus gubernijos architektas |
Žozefas Pusjė (pranc. Joseph Poussier 1781 m. Prancūzija – 1821 m. rugpjūčio 2–6 d. Vilnius) – prancūzų kilmės Vilniaus gubernijos architektas, dirbęs Vilniuje XIX a. pradžioje, klasicizmo atstovas.[1]
Glausta biografija ir nuveikti darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žozefas Pusjė mokėsi architektūros ir dirbo Paryžiuje, kur tarnavo miesto architekto padėjėju.[2] Taip pat buvo Prancūzijos armijos karininkas.[1]
1803 m. Žozefas Pusjė atvyko į Vilnių. 1808–1821 m. užėmė Vilniaus gubernijos vyriausiojo architekto pareigas. Tais pačiais metais, vadovaujant Pusjė, pagal Mykolo Angelo Šulco projektą buvo pastatyti Mykolo Kleopo Oginskio rūmai Zalesėje, Ašmenos valsčiuje.[2].
Pagal Žozefo Pusjė projektus 1809–1810 m. rekonstruoti Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilniuje, taip pat 1814–1819 m. Vilniaus universiteto pastatai, Vilniaus gubernijos buvusių įstaigų rūmai kvartale tarp Vilniaus, Klaipėdos ir Trakų gatvių (1816 m.). Žozefas Pusjė prižiūrėjo Aukštutinės pilies mūrų, abiejų bokštų konservavimo, kalno šlaitų sutvirtinimo darbus (1816–1817 m.), parengė Kražių kolegijos kai kurių pastatų atnaujinimo planus, Vilniaus generalinį planą (su V. Gesčiu, 1817 m.).[3]
Žozefas Pusjė sudarė Šuazelių rūmų rekonstrukcijos projektą, kuriame buvo numatyta rūmus pritaikyti paštui, tačiau projektas buvo neįgyvendintas.[2]
Pagal Pusjė projektą 1809 m., buvusiame Karmelitų vienuolyne, Vilniuje, buvo pastatyti katalikų seminarijos vartai. Imperijos stiliaus vartai buvo vieni iš pirmųjų šio stiliaus Lietuvoje. Vartų dekoratyvinė pagrindinio fasado siena dekoruota piliastrais. Tarp jų yra trys gilios arkos nišos, durys yra vidurinėje nišoje.[4]
1815-1816 m. sukūrė Euzebijaus Slovackio paminklo projektą.[5]
Daugiausia suprojektavo administracinių pastatų (rėmėsi tipiniais projektais): kalėjimų, pašto stočių (išliko Kauno pašto stotis, 1820 m.). Pašto stoties pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą ir yra saugomas valstybės.[6]
Vilniuje turėjo šeimą, susilaukė vaikų (žmona iš Dabry giminės).[7]
Žozefas Pusjė mirė Vilniuje 1821 m. gelbėdamas žmones iš Neries.[2] Pagal kitą versiją žuvo 1821 m. liepos 6 d. Vilnios potvynio metu. Ėjo per lentinį tiltą, neteko pusiausvyros ir paslydo, nuskendo Vilnios upėje.[8][9]
Atminimo išsaugojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilniuje Žozefo Pusjė vardu pavadinta gatvė Tarandėje.[10]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Venclova Tomas. Poussier Joseph// Vilniaus vardai. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006, p. 132. – 336. ISBN 9986-830-96-6.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Poussier//Encyklopedia Ziemi Wileńskiej/ Opracował Mieczyław Jackiewicz. – Bydgoszcz: Towarzystwo Miłosników Wilna i Ziemi Wileńskiej, 2006. Т. IV: Architektura. Dzieła i twórcy od XVI w. do 1945 r., С. 104–222 с. ISBN 83-87865-54-0.
- ↑ Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje skelbiama Žozefo Pusjė biografija. [1]
- ↑ Čerbulėnas, Klemensas. Švento Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno ansamblis// Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. Т. 1: Vilnius, p. 424–592.
- ↑ Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
- ↑ Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. [2][neveikianti nuoroda]
- ↑ dr. Irma Randakevičienė. Ką kalba metrikai apie XIX amžiaus Vilniaus šviesuomenę (II dalis). [3]
- ↑ Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
- ↑ Morta Baužienė. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. Vilnius: Savastis. 2015. ISBN 978-9986-420-98-9.
- ↑ Vilniaus katalogas. Žozefo Pusjė gatvė. [4]