Liucija Balzukevičiūtė
| Liucija Balzukevičiūtė | |
|---|---|
| Gimė | 1887 m. gruodžio 13 d. Vilnius, Rusijos imperija |
| Mirė | 1976 m. gegužės 11 d. (88 metai) Liublinas, Lenkija |
| Tėvas | Vincentas Balzukevičius |
| Motina | Elena Užpulevičiūtė |
| Veikla | dailininkė, tapytoja |
| Išsilavinimas | Vilniaus piešimo mokykla |
| Parašas | |
| |
Liucija Balzukevičiūtė (lenk. Łucja Bałzukiewicz, 1887 m. gruodžio 13 d. Vilniuje – 1976 m. gegužės 11 d. Liublinas) – Lietuvos/Lenkijos dailininkė, tapytoja.[1][2][3]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liucija Balzukevičiūtė gimė 1887 m. gruodžio 13 d. Vilniuje, Šnipiškėse, skulptoriaus Vincento Balzukevičiaus ir Elenos Užpulevičiūtės šeimoje. Viso šeimoje buvo vienuolika vaikų, trys iš jų žymūs menininkai: Juozapas Balzukevičius dailininkas, tapytojas, Boleslovas Balzukevičius – skulptorius.[4]
Apie 1902–1906 m. Liucija mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. 1907 m. išvyko studijuoti į Paryžių, trejus metus buvo tapytojos Olgos Boznanskos mokinė. Ji taip pat mokėsi pas neoimpresionistą Henri Martiną (pranc. Henri-Jean Guillaume Martin). Paryžiuje Liucija Balzukevičiūtė nutapė paveikslus: tiltą virš Senos upės, Olgos Boznanskos bei čigonės portretus (1909 m.), Olgos Boznanskos studijos interjerą, parką Paryžiuje (1910 m.) ir kt., kopijavo tapybos meistrų darbus Luvre.[2][3]
1912 m. Liucija Balzukevičiūtė grįžo į Vilnių. Sugrįžusi į gimtinę, čia gyveno daugiau kaip 30 metų, daugiausia buvo atsidavusi tapybai. Nutapė vaizdų iš Vilniaus katedros, Bernardinų bažnyčios, Vilniaus šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir kt. 1913 metus Liucija praleido Gardine. I-ojo pasaulinio karo metais kartu su Ferdinandu Ruščicu mėgino įsteigti dailininkų sambūrį „Vilniaus cechas". 1919 metais L.Balzukevičiūtė lankėsi Krokuvoje ir Zakopanėje, nupiešė šių miestų vaizdų. Tarpukario metais Liucija dėstė piešimą Joachimo Lelevelio vidurinėje mokykloje. Vilniaus laikotarpiu nutapė daug tikroviškų peizažų, miesto architektūros vaizdų. Liucija taip pat nutapė didelį tėvo portretą (1914 m.).[3]
1946 m. Liucija Balzukevičiūtė iš Vilniaus visam laikui persikėlė gyventi į Liubliną, kartu su ja išvyko sesuo Ona. Liucija Liubline įstojo į Lenkijos dailininkų sąjungą. Liubline turėjo nuosavą dailės studiją. Joje sukūrė daug realistinių peizažų, portretų, gėlių natiurmortų. Liucija nutapė didelio dydžio savo autoportretą (1965). Nuo 1967 m. ji buvo nacionalinės vizualiųjų menininkų grupės „Zachęta“ narė, dalyvavo daugelyje Liublino parodų, rengė savarankiškos tapybos parodas (individuali paroda 1962 m., jubiliejinė – 1970 m.).[3]
Šeimos nesukūrė. Liucija Balzukevičiūtė mirė Liubline 1976 m. gegužės 11 d. Palaidota šalia sesers Onos Liublino kapinėse.[4]
Kūrinių galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Liucija Balzukevičiūtė. Šv. Hubertas -
Liucija Balzukevičiūtė. Moteris lesina paukščius. Antakalnio motyvas -
Liucija Balzukevičiūtė. Olgos Boznanskos portretas
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Sudarytoja dr. Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017. ISBN 978-9955-868-93-4.
- ↑ 2,0 2,1 Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. ISBN 978-609-8231-07-6.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Witusik Adam A., Skarbek Jan, Radzik Tadeusz. BAŁZUKIEWICZ (Bałzukiewiczówna) ŁUCJA.[1]
- ↑ 4,0 4,1 Irma Randakevičienė. Šiek tiek patikslinančių detalių apie XIX a. Vilniaus skulptorių ir drožėją Vincentą Balzukevičių, 2022. Skelbta „Voruta.lt" [2]