Neapolis

Kitos reikšmės – Neapolis (reikšmės).

Neapolis it. Napoli

Miesto centras

Neapolis 40°50′00″ š. pl. 14°15′00″ r. ilg. / 40.83333°š. pl. 14.25000°r. ilg. / 40.83333; 14.25000 (Neapolis)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Italija

Įkūrimo data	600 m. pr. m. e.
Meras	Luigi de Magistris

Gyventojų (2021.08.31.)	937 242
Plotas	117,27 km²
Tankumas (2021.08.31.)	7 992 žm./km²
Altitudė	17 m

Pašto kodas	80100, 80121-80147
Tel. kodas	081
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Neapolis
Miesto globėjas (-ai)	Januarijus

Kirčiavimas	Neãpolis

UNESCO	(angl.) (pranc.): 726

Neapolis (it. Napoli, neapol. Napule) – miestas ir uostas pietinėje Italijoje, šalia Vezuvijaus ugnikalnio, prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje. Kampanijos regiono sostinė. Trečias pagal gyventojų skaičių Italijos miestas.

Mieste yra tarptautinis oro uostas, jūrų uostas, kurio krovinių metinė apyvarta – 10 mln. tonų. Neapolio jūrų uostas pagal aptarnaujamų keleivių skaičių yra vienas didžiausių pagal dydį pasaulyje – 2007 m. uostas aptarnavo 8 988 056 keleivius.^[1] Tai pagrindinis pietų Italijos ekonominis ir kultūrinis centras. Išvystyta naftos pramonė, metalurgija, mašinų gamyba, elektrotechnikos, lengvoji ir maisto pramonė. Yra metropolitenas, universitetas, nacionaliniai muziejai ir galerija. Vienas svarbiausių pasaulyje archeologijos muziejų – Neapolio nacionalinis archeologijos muziejus. Daug bažnyčių. 1830 m. mieste buvo atidaryta pirmoji pasaulyje picerija.

Istorija

Antika

Neapolio istorija prasideda VII a. pr. m. e., kai Kumų, Eubojos graikų kolonijos, gyventojai įkūrė Partenopę. Po to dėl nežinomos priežasties šalia Partenopės kumiečiai pastatė naują miestą ir pavadino Neapoliu (Nauju Miestu). Maždaug tuo metu jie atrėmė etruskų invaziją. Miestas augo dėl galingo graikų miesto-valstybės Sirakūzų įtakos ir senasis bei naujasis miestas prie Neapolio įlankos susijungė į vieną.

Miestas buvo Romos respublikos sąjungininkas kovoje su Kartagina, o stiprios miesto sienos neleido Hanibalui įsiveržti. Per Samnitų karus samnitai užėmė Neapolį, tuomet judrų prekybos centrą, bet romėnai jį išlaisvino ir pavertė savo kolonija. Romėnai gerbė miestą kaip helenizmo centrą: gyventojai išlaikė graikų kalbą ir papročius, buvo pastatyti akvedukai, viešos pirtys, odeonas, teatras, Dioskūrų šventykla, o daugybė galingų imperatorių atostogaudavo Neapolyje, tarp jų Klaudijus ir Tiberijus. Tuo metu Neapolyje pradėjo plisti krikščionybė, teigiama, jog apaštalai Petras ir Paulius pamokslavo mieste. Taip pat mieste buvo nukankintas šventasis Januarijus, vėliau tapęs miesto globėjumi.

Viduramžiai

Nuo V a. žlungant Romos imperijai Neapolis tapo svarbia kovų vieta tarp iš šiaurės besiveržiančių barbarų genčių ir Bizantijos valdomų Italijos pietų. VI a. čia vyko Gotų karai, kol galiausiai Neapolį užvaldė Bizantija. Net kai didžiąją dalį Italijos užkariavo Langobardų karalystė, Neapolis liko ištikimas Bizantijai. VII a. viduryje ši čia suformavo sau pavaldžią Neapolio hercogystę, kuri kontroliavo beveik visą dabartinę Neapolio provinciją.

763 m. hercogas Steponas II atsimetė nuo Konstantinopolio patriarcho valdžios ir prisiekė ištikimybę Popiežiui. Dar po šimtmečio, 840 m. Sergijus I pavertė hercogystę paveldima ir taip tapo visiškai nepriklausomu. Neapolis tapo galinga regionine jėga, konkuruojančia su savo pagrindinėmis priešininkėmis - Beneventu ir Kapuja.

1027 m. hercogas Sergijus IV dovanojo sau priklausiusią Aversos grafystę normanams, tuo metu valdomiems Rainulfo Drengoto. Ši pirmoji normanų valda Italijoje gana greitai plėtėsi aplinkinių valstybėlių sąskaita, tapdama pagrindine Neapolio priešininke. Suvieniję visą pietinę Italiją ir įkūrę Sicilijos karalystę, 1137 m. normanai prisijungė Neapolio hercogystę. Joje Neapolis tapo antruoju svarbiausiu miestu (po Palermo) su naujai statyta Castel dell'Ovo pilimi - laikinąja karalių rezidencija.

XII a. pabaigoje Sicilijos karalystėje normanų dinastiją pakeitė Hohenštaufenai, kurie rūpinosi antruoju karalystės miestu ir pavertė jį svarbiu meno ir mokslo centru. Tuo metu įkurtas Neapolio universitetas.

1266 m. Sicilijos karalystė perėjo į rankas Anžu dinastijai. Šios atstovai Neapolį oficialiai pavertė karalystės sostine, čia pastatyta Naujoji pilis, kuri tapo pagrindine karalių rezidencija, pastatydinta daug gotikinių bažnyčių. Po 1284 m. Sicilijos mišparų Sicilijos sala, buvusi pagrindinė karalystės dalis, perėjo Ispanijos Aragono karūnai. Nepaisant to, Anžu valdomos Italijoje teritorijos ir toliau buvo formaliai vadinamos Sicilijos karalyste. Tačiau kadangi jos sostinė buvo Neapolis, neformalus karalystės pavadinimas buvo Neapolio karalystė, egzistavusi iki 1816 m.

Naujieji laikai

1442 m. Aragono karalius Alfonsas I nukariavo Neapolį ir prisijungė visą Neapolio karalystę prie Aragono karūnos. Sicilija, Aragonui atitekusi anksčiau, buvo valdoma kaip atskira valda. Po Aragono ir Kastilijos suvienijimo, Neapolio karalystė perėjo Ispanijos valdžiai, tačiau ją praktiškai nekliudomi administravo Neapolio vicekaraliai (viceré).

Aragono valdymo laikais Neapolis klestėjo. Buvo grindžiamos gatvės, statomi nauji pastatai, ir miestas tapo didžiausiu Ispanijos imperijos miestu. Susidarė puikios sąlygos formuotis puikiai Renesanso ir Baroko kultūrai, kurios pagrindiniai kūrėjai buvo Antonello da Messina, Jacopo Sannazzaro, Angelo Poliziano, Caravaggio, Salvator Rosa, Bernini, Bernardino Telesio, Giordano Bruno, Tommaso Campanella ir Giambattista Vico. Miestas sparčiai plėtėsi savo gyventojų skaičiumi.

XVII a. vid. Neapolį nusiaubė kilusi revoliucija prieš Ispanijos valdžią, o vėliau apie pusės gyventojų gyvybes nusinešė maras. Iki XVIII a. vidurio tęsėsi krizė.

Ispanijos karalystėje Neapolį valdė Habsburgai, kuriuos 1734 m. pakeitė Burbonai. Karolis III buvo žinomas kaip apšviestasis valdovas, kuris iniciavo daug reformų, rėmė menus ir kultūrą. Nepaisant to, Prancūzijos revoliucijos idėjoms plintant po Europą, Neapolyje įvyko revoliucija, kurios metu 1799 m. paskelbta Neapolio Respublika. Revoliuciją numalšino jungtinės britų ir rusų pajėgos, o 1806 m. atkurtą Neapolio karalystę užėmė Napoleonas. 1815 m. Burbonai susigrąžino Neapolio karalystę. o 1817 m. jis tapo naujai sukurtos Dviejų Sicilijų karalystės sostine. 1860 m. ji, o kartu ir miestas, įjungta į naujai susikūrusią Italijos Karalystę.

Naujausi laikai

Per XIX-XX a. Neapolis buvo viena pažangiausių Italijos vietų, kur vyko technologinė revoliucija. Miestas greitai augo, pildydamas gausų proletariato (lanzzarones) sluoksnį. 1839 m. čia nutiestas pirmasis Italijoje geležinkelis, vėliau - vienas pirmųjų pasaulio funikulierius. Čia formavosi turtinga muzikinė kultūra, iš Neapolio kilo žinomos italų dainos, tokios kaip "O Sole Mio", "Santa Lucia" ir kt. Kartu miesto augimas sustiprino ir kriminalinio pasaulio veiklą: Neapolyje suklestėjo vietinė mafija, vadinamoji Camorra.

Per II Pasaulinį karą Neapolis buvo pirmasis Italijos miestas 1943 m. sukilęs prieš Nacių valdžią. 1944 m. jį nusiaubė Vezuvijaus išsiveržimas. Po karo miestas toliau augo, išlaikydamas svarbiausio pietų Italijos urbanistinio centro statusą. Jis turi gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais, tapo svarbiu turizmo traukos centru. XX a. pabaigoje miestas sutvarkytas, pastatai restauruoti, o 1995 m. Neapolis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Geografija

Neapolio srityje yra Pročidos, Kapri ir Iskijos salos. Senovės miestų Pompėjos, Herkulaniumas ir Stabė, sunaikinti 79 m. taip pat netoli Neapolio, Vezuvijaus teritorijoje.

Administracinis suskirstymas

Miestas administraciškai yra padalintas į 10 rajonų:

Chiaia, Posillipo, San Ferdinando
Avvocata, Montecalvario, Pendino, Porto, Mercato, San Giuseppe
Stella, San Carlo all’Arena
San Lorenzo, Vicaria, Poggioreale, Zona Industriale
Vomero, Arenella
Ponticelli, Barra, San Giovanni a Teduccio
Miano, Secondigliano, San Pietro a Patierno
Piscinola, Scampìa, Chiaiano
Soccavo, Pianura
Bagnoli, Fuorigrotta

Kultūra

Neapolio senamiestis su 17 km² teritorija yra didžiausias Europoje, dalis jo nuo 1995 m. paskelbta UNESCO pasaulio paveldu. Vienas garsesnių pastatų – barokinė Neapolio katedra. Mieste yra daug muziejų.

Neapolyje veikia vietinė mafija Camorra – seniausias organizuoto nusikalstamumo sindikatas šalyje.^[2]

Maistas

Laikoma, jog picos ištakos yra Neapolis.^[3] Pica, kartu su pasta, išlieka tarp svarbiausių valgių mieste. Neapolyje taip pat buvo išrastas pramoninis makaronų gaminimas naudojant makaronų mašinėlę. Tarp labiausiai paplitusių picos rūšių yra pizza margherita ir pizza fritta. Viena žinomesnių pastos rūšių yra spaghetti con sugo di pomodoro, spagečiai su Kampanijos šlaituose rinktų San Marcano pomidorų padažu. Kartu su pasta šie valgiai sudaro cucina povera, vadinamąją „virtuvėlę“. Neapolis taip pat garsėja patiekalais iš žuvies ir kitų jūrų gėrybių.

Iš vietos konditerijos gaminių žinomiausi sfogliatelle, sluoksniuotos tešlos kepiniai su rikotos įdaru. Neapolis taip pat garsėja čia gaminama espreso kava ir ledais.