Siena (miestas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Siena
it. Siena
            
Siena iš viršaus
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Italijos vėliava Italija
Regionas Toskana Toskana
Provincija Sienos provincija
Meras Maurizio Cenni (nuo 2005 m. gegužės 13 d.)
Gyventojų (2008-04-30) 54 066
Plotas 118 km²
Tankumas (2008-04-30) 458 žm./km²
Tinklalapis [1]
Vikiteka Siena
Kirčiavimas Sienà
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 717
Šis straipsnis – apie Italijos miestą. Apie senovinį Egipto miestą, žiūrėkite Asuanas

Siena – miestas ir komuna Italijoje, Toskanos regione.[1] Pro miestą nutiesta Romą ir Florenciją jungianti automagistralė. Išplėtota maisto, tekstilės, biotechnologijų, farmacijos pramonė, mašinų gamyba. Veikia 1240 m. įkurtas Sienos universitetas.

Miestas dėl savo unikalios senoviškos architektūros 1995 m. įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikoma, kad Sieną įkūrė etruskų sainos gentis. Antikoje dabartinio miesto vietoje buvo Saina Julija miestelis. Viduramžiais pro jį langobardai nutiesė vieną svarbiausių iš Apeninų kalnų pusės link Romos vedantį Francigenos kelią. Nuo XII a. mieste veikė Sienos respublikos komuna. Tuo metu buvo svarbus Toskanos centras, varžęsis su Florencija. XIII a. suklestėjo – buvo įkurtas universitetas, jame gyveno turtingiausi Europos pirkliai ir bankininkai. XIV a. išaugus popiežių įtakai, miestas nukentėjo nuo karų ir bado, dauguma gyventojų tapo popiežių šalininkais. 1555 m. miestą užėmė Ispanijos kariuomenė. Ispanijos karalius Pilypas II Habsburgas Sieną pardavė Toskanos didžiajai kunigaikštystei. 1860 m. Siena prijungta prie Italijos karalystės.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Populiariausias Sienos sportas yra žirgų lenktynės. Jos visada vyksta Del Campo aikštėje. Mieste žaidžia AC Siena futbolo klubas, vienas stipriausių Italijos krepšinio klubų Sienos „Montepaschi“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Siena. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 595-596 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]