Valkamonikos uolų piešiniai

Valkamonikos uolų piešiniai
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta	Italija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	iii, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 94
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	1971 (nežinoma sesija)
Valkamonikos uolų piešiniai šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka:	Valkamonikos uolų piešiniai
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Valkamonikos uolų piešiniai (it. Incisioni rupestri della Val Camonica) – uolų piešiniai šiaurės Italijoje, Brešos provincijoje. Ši vieta yra laikoma viena didžiausių petroglifų kolekcijų pasaulyje.^[1] 1979 m. šią kolekciją įvertino UNESCO ir įrašė į pasaulio paveldo sąrašą. Tai buvo pirmasis Italijos objektas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Valkamonikos uolų piešinius pradžioje sudarė apie 140 000 figūrų ir simbolių, o naujausi tyrimai skaičių padidino iki 300 000.^[2]

Septintame XX a. dešimtmetyje italų archeologas Emmanuel Anati vienas pirmųjų sistematiškai išstudijavo kompleksą ir suskirstė piešinius nuo priešistorės iki viduramžių.^[3]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Italijoje ir Vatikane

Pjemontas ir Ligūrija	Porto Venerė, Činkve Terė ir salos (Palmarija, Tinas ir Tinetas) (1997) · Karališkosios Savojos dinastijos rezidencijos (1997) · Pjemonto ir Lombardijos Sakri Monti (2003) · Genuja: Le Strade Nuove ir Roli rūmų sistema (2006) · Pjemonto vynuogynų kraštovaizdis: Langė-Roeroas ir Montferatas (2014)

Lombardija	Valkamonikos uolų piešiniai (1979) · Santa Marija dele Gracijės bažnyčia ir dominikonų konventas su Da Vinčio „Paskutine Vakariene“ (1980) · Krespi d'Ada (1995) · San Džordžijo kalnas (2003, kartu su Šveicarija) · Retijos geležinkelis Albulos ir Berninos kraštovaizdžiuose (2008, kartu su Šveicarija) · Mantuja ir Sabjoneta (2008) · Langobardų vietovės Italijoje 568–774 m. Jų galios vietovės (2011) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Bergamas) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija)

Šiaurės Rytų Italija	Venecija ir jos lagūna (1987) · Vičencos miestas ir Paladijo Veneto vilos (1994) · Padujos botanikos sodas (1997) · Akvilėjos archeologinė vietovė ir bazilika (1998) · Veronos miestas (2000) · Dolomitinės Alpės (2009) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Pesčiera del Garda ir Palmanova) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) · Proseko kalvos: Koneljanas ir Valdobjadenė (2019) · Padujos XIV a. freskos (2021) · Šiaurės Apeninų karstai ir urvai (2023)

Emilija-Romanija ir Toskana	Florencijos istorinis centras (1982) · Piazza del Duomo Pizoje (1987) · San Džiminjano istorinis centras (1990) · Renesanso miestas Ferara ir Po delta (1995) · Sienos istorinis centras (1995) · Ravenos ankstyvosios krikščionybės paminklai (1996) · Pjencos miesto istorinis centras (1996) · Katedra, varpinė ir didžioji aikštė Modenoje (1997) · Val d'Orča (2004) · Toskanos Medičių vilos ir sodai (2013) · Europos didieji mineralinių versmių kurortai (Montekatini Termė) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) · Bolonijos portikai (2021)

Lacijus, Umbrija ir Markė	Romos istorinis centras, ekstrateritorinėmis teisėmis valdomi Vatikano priklausiniai ir San Paolo Fuori le Mura (1980, kartu su Vatikanu) · Vatikano miestas (1984, Vatikanas) · Urbino istorinis centras (1998) · Adriano vila Tivolyje (1999) · Asyžius, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika ir kitos pranciškonų vietovės (2000) · Vila d'Estė Tivolyje (2001) · Červeterio ir Tarkvinijos etruskų nekropoliai (2004)

Pietų Italija	Materos urvai ir urvų bažnyčios (1993) · Neapolio istorinis centras (1995) · Kastel del Montė (1996) · Alberobelo truliai (1996) · XVIII a. Kazertos karališkieji rūmai su parku, Vanvitelio akvedukas ir San Leučijo kompleksas (1997) · Pompėjų, Herkulanėjo ir Tore Anunciatos archeologinės sritys (1997) · Amalfio krantas (1997) · Čilento ir Valo di Diano nacionalinis parkas su Pesto ir Velijos archeologinėmis vietomis bei Čertosa di Padula (1998) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Via Appia, Regina Viarum (2024)

Sicilija ir Sardinija	Su Nuraksi di Baruminis (1997) · Agridžento archeologinė vietovė (1997) · Kazalės romėnų vila (1997) · Lipario salos (2000) · Val di Noto vėlyvojo baroko miestai (2002) · Sirakūzai ir uolingasis Pantalikos nekropolis (2005) · Etna (2013) · Arabų-normandų Palermas ir Čefalu bei Monrealės katedros (2015) · Priešistorinės Sardinijos laidojimo tradicija: Domus de Janas (2025)

Nematerialaus paveldo objektai