Izraelio istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis – apie XX a. sukurtą Izraelio valstybės raidą. Apie Izraelio teritorijoje egzistavusias kultūras ir valstybes žiūrėkite straipsnius Senovės Izraelio ir Judėjos istorija (seniausieji laikai), Kanaanas (iki islamizacijos) ir Palestinos istorija (islamiškasis laikotarpis)


Didžiosios Sirijos istorija
Libano, Palestinos, Jordanijos
Senovės Sirija, Kanaanas
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
(Tulunidai > Hamdanidai)
Fatimidai > Seldžiukai
Zengidai > Ajubidai
Outremeras:
Jeruzalė, Antiochijos kng., Tripolio grf., Edesos grf.
Egipto mameliukai:
Bahri dinastija > Burdži dinastija
Osmanų imperija (Sirija)
Prancūzų Sirija, Britų Palestina
Sirija, Libanas, Jordanija, Izraelis, Palestina

Izraelio valstybė atkurta tik XX amžiaus pirmoje pusėje. Apie senąjį Izraelį daug parašyta Biblijoje.

Žydų migravimas

Žydai, remdamiesi sionistų skatinimais, taip pat jų persekiojimu kai kuriose Europos valstybėse, XIX amžiuje ėmė emigruoti į Palestiną, tuo metu kontroliuotą Osmanų Imperijos. Tenai buvo įkurti keli žydiški miestai, tarp jų Tel Avivas. Imigrantų tarpe buvo daug Rusijos žydų, nes Rusijoje žydai ypač persekioti, prieš juos vykdyti pogromai. Tos žydų bendruomenės buvo remiamos kitų žydų iš užsienio, taigi nepaisant to, kad imigravę žydai buvo nelabai turtingi, greitai jie tapo turtingesni už vietinius arabus, ėmė samdyti pastaruosius darbui, tačiau tada santykiai tarp jų nebuvo įtempti, nepaisant Osmanų Imperijos siekio riboti žydų imigraciją.

Situacija kiek pablogėjo XX amžiaus pradžioje, kai radikalūs žydų būriai ėmė persekioti vietos gyventojus. Po Pirmojo pasaulinio karo teritorija tapo Jungtinės Karalystės mandatu. Jungtinė Karalystė leido imigruoti žydams, tačiau egzistavo metinės kvotos – bet jos buvo pakankamai didelės, tad iki pat Antrojo pasaulinio karo dažniausiai nebuvo iki galo išnaudojamos.

Valstybės sukūrimas

Po Antrojo pasaulinio karų žydų imigracija dar padidėjo ir prasidėjo įvairių nelegalių žydų grupių spaudimas Jungtinei Karalystei. Kadangi nebuvo tiksliai apibrėžta teritorijos ateitis, iš dalies įsivyravo anarchija. 1946 07 22 Palestinoje sionistų teroristai susprogdina viešbutį „Karalius Dovydas“. Jame gyveno Didžiosios Britanijos vyriausybės ir armijos atstovai. Žuvo 91 žmogus. 1946 09 Londone vyksta konferencija, bandanti išspręsti Palestinos problemas. Sionistai konferenciją boikotuoja. 1947 04 02 Didžioji Britanija teisę spręsti Palestinos padalijimą perduoda Jungtinių tautų organizacijai.

1947 m. lapkričio 29 d. JTO Generalinė Asamblėja priima rezoliuciją, kurioje skelbiama apie arabų ir žydų valstybių Palestinoje sukūrimą. JTO pasiūlė teritoriją padalinti į dvi dalis, įsteigiant dvi valstybes: žydų ir palestiniečių, taip pat nepriklausomą Jeruzalę, nes joje gyveno abiejų tautybių žmonės. Tačiau žydams pagal planą būtų buvę suteikta 55 % teritorijos, nepaisant to, kad žydų dauguma egzistavo tik aplink Tel Avivą, Haifą ir Tiberijaus ežero pakrantėje.

1948 m. kovo 16 d. JTO Palestinos komisija praneša, kad dėl vietinės opozicijos padalyti valstybės neįmanoma.1948 04 09 sukarinta žydų organizacija Irgun Dair Jasino kaime nužudė, skirtingais duomenimis, 100–250 arabų, daugiausia civilių. Pasklidus apie skerdynes gandams, kuriuos, anot dalies šaltinių, intensyviai skleidė ir Izraelio informacijos priemonės, prasidėjo masinis palestiniečių bėgimas į aplinkines valstybes. Šių pabėgėlių statusas šiuo metu yra rimta kliūtis tolesnėms deryboms dėl Palestinos valstybės įkūrimo.

1948 m. gegužės 14 d. baigiasi britų mandato Palestinoje galiojimo laikas, todėl žydų nacionalinė taryba ir Generalinė sionizmo taryba paskelbia Izraelio valstybės įkūrimą. Suformuojama Dovydo Ben Guriono vadovaujama laikinoji vyriausybė. Tą pačią dieną JAV pripažįsta naują valstybę. Gegužės 16 d. prezidentu išrenkamas Chaimas Veicmanas. Gegužės 17 dieną Izraelį pripažįsta Sovietų Sąjunga. Tokia situacija netenkino aplinkinių arabų šalių, kurios iš pat pradžių nesutiko su JTO siūlomu padalijimu, ir jos pradėjo karo veiksmus prieš Izraelį. 1948 m. gegužės 15 Egiptas, Transjordanija, Irakas ir Sirija užpuola Izraelį ir okupuoja dalį teritorijos pietuose ir rytuose. Transjordanijos arabų legionas užima senąją Jeruzalės dalį. Tačiau Izraelis gavo didelę finansinę paramą iš užsienyje gyvenančių žydų, jo kariuomenėje kovėsi nemažai patyrusių kariškių, tarnavusių kitų šalių pajėgose, be to, buvo sėkmingai atlikta visuotinė mobilizacija. Arabų armijos buvo prastai ginkluotos bei apmokytos, neturėjo vieningos vadovybės ar pakankamos logistinės sistemos, todėl karą arabai pralaimėjo. 1948 m. birželio 11 d. JTO tarpininkavimo misijos vadovas grafas Folkė Bernadotas sutaria dėl ugnies nutraukimo keturioms savaitėms. Jo pasiūlytas taikos planas pasirodė nepriimtinas teroristinei žydų organizacijai Lehi, todėl Bernadotas buvo nužudytas, bijant, kad Izraelio valdžia priims jo siūlymus.

Dėl šio Izraelio ir kelių arabų šalių karo labiausiai nukentėjo vietos palestiniečiai: Izraelis užėmė gerokai daugiau žemių nei jam skyrė JTO, o palestiniečiai buvo priversti pasitraukti iš savo namų.

Išvaryti palestiniečiai buvo įkurdinti pabėgėlių stovyklose aplinkinėse šalyse, tai sukėlė toms šalims nemenkų problemų, ypač Libanui, kuris buvo sukurtas Prancūzijos (atrėžtas nuo Sirijos mandato) kaip krikščioniška šalis, bet dėl Izraelio į jį atvytų palestiniečių, krikščionys prarado daugumą, vėliau ten kilo pilietinis karas tarp religinių grupių, į kurį įsikišo Izraelis ir Libaną okupavo. Išvarytiesiems palestiniečiams iki šiol neleidžiama sugrįžti, dabar daugiau palestiniečių gyvena tremtyje nei Palestinoje – ši situacija yra vienas didžiausių stabdžių taikos deryboms, nes žydai nenori leisti išvarytų žmonių atgal.

Arabų – žydų karai

Pagrindinis straipsnis – Arabų-Izraelio konfliktas.

1948 metų kare iki taikos derybų Izraelis užėmė buvusį Palestinos mandatą, išskyrus Vakarų Krantą, kurį paėmė Jordanija, ir Gazos Ruožą, kurį paėmė Egiptas. Šias teritorijas Izraelis užėmė 1967 metais, kuomet jis puolė visas aplinkines šalis ir išplėtė savo teritoriją jau iki viso buvusio Palestinos mandato.

Iš 1967 metais užimtų teritorijų, skirtingai nei 1948 užimtų, vietos gyventojai ištremti nebuvo, tačiau jiems ir nebuvo suteikta pilietybė, smarkiai apribotos jų teisės. Žydai ėmė siųsti naujakurius į šias naujai užimtas teritorijas, naujakurių kaimai, skirtingai nei palestiniečių gyvenvietės, buvo geriau aprūpinti, specialiai jiems nutiesti atskiri keliai.

Vakarų Krante buvo įkurta daugybė kontrolės punktų (kai kur kas keli kilometrai), šalia kiekvieno kurių etniniai palestiniečiai turi atstovėti eiles, kad būtų patikrinti. Imtos konfiskuoti palestiniečių žemės, griaunami palestiniečių namai. Tai išprovokavo palestiniečių pasipriešinimą, buvo įkurta Palestinos Išsilaisvinimo Organizacija, kuriai vadovavo Jasiras Arafatas. Izraelį rėmė JAV, o arabai pamažu ėmė gauti daugiau paramos iš Tarybų Sąjungos.

Žydai per 1967 metų karą taip pat okupavo dar ir Golano aukštumas (Sirijos teritorija) bei Sinajaus pusiasalį (Egipto teritorija): abi šios teritorijos niekada nebuvo Palestinos mandato dalys. Sinajus buvo perduotas Egiptui mainais už Izraelio su tuometinėmis sienomis pripažinimą (taigi, pripažinimą, kad palestiniečiai, o sykiu ir iš Egipto atimtas Gazos Ruožas, teisėtai priklauso žydams), panaši sutartis buvo pasirašyta ir su Jordanija, o Sirija atsisakė nustoti remti Palestinos siekius, tad Golano aukštumos liko Izraelio okupuotos.

Per 1967 karą buvo užimta ir rytinė Jeruzalės dalis – iki tol Jeruzalė buvo padalintas miestas tarp Izraelio ir Jordanijos. Jeruzalė oficialiai – Izraelio sostinė, tačiau dauguma valstybių to nepripažįsta, nes sostinė negali būti okupuotas miestas. Be to, į Jeruzalę neleidžiama atvykti palestiniečiams iš kitų 1967 okupuotų teritorijų.

Izraelis kariavo ir daugiau karų su aplinkinėmis šalimis: Sueco karą (puolė Izraelis), Jom Kipuro karą (puolė arabai) ir kitus, kelis kartus buvo okupavęs Sinajaus pusiasalį, taip pat Libaną. Subombardavo Beiruto oro uostą, iki šiol Izraelio oro pajėgos pažeidinėja Libano oro erdvę. Į tuos žydų naikintuvus taikosi Hezbollah grupuotė, Libano okupacijos metu kovojusi už jo išlaisvinimą, o dabar siekianti Šebos fermų, neva žydų okupuotos Libano teritorijos, išlaisvinimo – tačiau JTO mano, kad Šebos fermos yra Izraelio okupuota Sirijos, o ne Libano, teritorija, Golano aukštumų dalis.

Konfliktų sprendimo planai

Palestinoje taip pat įsteigta daugiau radikalių už jos išlaisvinimą kovojančių organizacijų. Devintame dešimtmetyje prasidėjo Pirmoji intifada. Vėliau Šimonas Peresas, Ichakas Rabinas ir Jasiras Arafatas pasirašė istorinį susitarimą, pagal kurį turėjo būti įkurta Palestinos valstybė. Palestinos Išsilaisvinimo Organizacija buvo perorganizuota į Palestinos autonomiją.

Tačiau Izraelyje į valdžią vėliau atėjo radikalesnės jėgos – Likudo partija. Jos vadovui Arieliui Šaronui apsilankius Al Aksos mečetėje, trečiame pagal šventumą Islamo centre po Mekos ir Medinos, palestiniečiai palaikė tai provokaciją. Į sukeltus neramumus A. Šaronas atsakė nauja Palestinos autonomijai perduotų teritorijų karine okupacija, o palestiniečiai pradėjo antrąją intifadą.

Žydai pasiūlė naują taikos planą, pagal kurį Palestina būtų „nepriklausoma“, bet padalinta į daugelį salelių, kurias viena nuo kitos skirtų Izraeliui priklausantys keliai bei naujakurių kaimai, į kuriuos jie veda. Taip pat kelių kilometrų ruožas tarp Palestinos ir Jordanijos priklausytų Izraeliui, taigi, Palestiniečiai neturėtų to pasienio. Jasiras Arafatas į šį pasiūlymą net neatsakė. Žlugus taikos deryboms smurtas iš abiejų pusių vėl suintensyvėjo.

Vėliau buvo siūlytas vadinamasis kelio gairių planas, koordinuotas JAV, tačiau jis nepavyko – pasak palestiniečių, dėl per didelio JAV nuolaidžiavimo žydams, kurie plano metu vykdė reidus į palestiniečių teritorijas ir palestiniečių lyderių nužudymus, o pasak žydų – dėl palestiniečių vykdomų teroro aktų.

Žlugus planui, Izraelis suintensyvino atakas prieš palestiniečių kovotojus, nužudė daug jų lyderių, įskaitant Šeichą Achmedą Jasiną. Tačiau ši taktika Izraeliui pasiteisino – netrukus teroristinių išpuolių sumažėjo

2004 metais mirė Jasiras Arafatas, nuo pat antrosios intifados pradžios laikytas įkalintas savo rezidencijoje. 2005 m. sausio 9 d. rinkimus į Palestinos autonomijos prezidento postą laimėjo Machmudas Abasas, pasisakantis už taiką su Izraeliu ir derybų kelią, tačiau jo pozicijai nepritaria teroristine organizacija Hamas, turinti tarp palestiniečių labai didelę įtaką.

2005 metais Izraelis vienašališkai pasitraukė iš Gazos ruožo, perduodamas jo kontrolę palestiniečiams, tačiau Palestinos administracijos vadovybė visiškai prarado Gazos ruožo kontrolę po to, kai 2007 metais kilus susirėmimams tarp Fatah ir Hamas pastaroji užėmė šią teritoriją.

v • a • r

Azijos šalių istorija