Senovės Izraelio ir Judėjos istorija
Senovės Izraelio ir Judėjos istorija siekia vėlyvąjį bronzos amžių ir ankstyvąjį geležies amžių Vakarų Azijos pietiniame Levanto regione. „Izraelis“ kaip tauta arba genčių konfederacija (žr. izraelitai) pirmą kartą minimas Senovės Egipto Merneptos steloje, datuojamoje maždaug 1208 m. pr. m. e. Remiantis šiuolaikine archeologija, senovės izraelitų kultūra išsivystė iš semitų kanaaniečių. Iki vėlyvo geležies amžiaus regione susiformavo dvi izraelitų valstybės, žinomos kaip Izraelio karalystė (Samarija) ir Judo karalystė.
Pagal hebrajų Bibliją, „iš Izraelio ir Judo sudaryta Jungtinė karalystė“ egzistavo jau XI a. pr. m. e., valdant Sauliui, Dovydui ir Saliamonui; vėliau šalis padalinta į dvi atskiras karalystes: Izraelį, kurio šiaurėje yra miestai Šechemas ir Samarija, ir Judą (su Jeruzale ir žydų šventykla) pietuose. Diskutuojama dėl Jungtinės karalystės istoriškumo, nes nėra archeologinių įrodymų, tačiau istorikai ir archeologai sutaria, kad Izraelis ir Judas egzistavo kaip atskiros karalystės jau atitinkamai 900 m. pr. m. e.[1][2] ir 850 m. pr. m. e.[3][4]
Tačiau to meto archeologiniai tyrimai įrodo, kad 22-osios Egipto dinastijos faraonas Šešonkas I įsiveržė į Levantą maždaug 930–925 m. pr. m. e., užkariavęs daugybę miestų ir gyvenviečių. Skirtingai nei Jungtinės karalystės teritorijoje, įvairiose Levanto vietose buvo rasta archeologinių įrodymų, liudijančių apie užkariavimą. Tačiau 22-oji dinastija po užkariavimo Levanto tiesiogiai neaneksavo ir dėl nežinomų priežasčių šis liko valdomas Egipto. Izraelis Finkelšteinas iškėlė teoriją, kad Šešonkas I įsiveržė į Levantą, siekdamas užkirsti kelią vieningos valstybės formavimuisi valdant izraelitams ir taip sudarė pagrindą biblinei istorijai apie Jeroboamo sukilimą.[5]
Izraelio karalystė buvo sunaikinta apie 720 m. pr. m. e., kai ją užkariavo Asirijos imperija.[6] Nors Judo karalystė per tą laiką išliko nepakitusi, ji tapo iš pradžių Asirijos imperijos, o vėliau ir pavaldžia Babilono imperijai valstybe. Tačiau hebrajų maištai prieš babiloniečius privedė prie Judo sunaikinimo 586 m. pr. m. e., valdant Babilono karaliui Nabuchodonosarui II. Remiantis Biblijos pasakojimu, Nabuchodonosaro II kariuomenės apgulė Jeruzalę 589–586 m. pr. m. e., dėl ko buvo sunaikinta Saliamono šventykla ir žydai buvo ištremti į Babiloną; šis įvykis užfiksuotas ir Babilono kronikose.[7][8] Tremties laikotarpis, kurio metu Izraelio religija (jahvizmas) vystėsi link aiškaus monoteistinio judaizmo, baigėsi Babilono žlugimu ir atitekimu Achemenidų Persijos imperijai maždaug 538 m. pr. m. e. Vėliau Persijos karalius Kyras Didysis paskelbė pareiškimą, žinomą kaip Kyro ediktas, kuris įgaliojo ir paskatino ištremtus žydus grįžti į Izraelio žemę.[9][10] Kyro ediktas sąlygojo tremtinių grįžimą į Sioną, pradėdamas formavimosi laikotarpį. Būtent šiuo laikotarpiu Persijos Jehudo provincijoje buvo sukurta savitesnė žydų tapatybė. Per tą laiką sunaikinta Saliamono šventykla buvo pakeista Antrąja šventykla, žyminčia Antrosios šventyklos laikotarpio pradžią.
Helenizmo laikotarpiu Jehudas buvo inkorporuotas į helenistines karalystes, po to sekė Aleksandro Makedoniečio užkariavimai. II a. pr. m. e. įvyko sėkmingas žydų maištas prieš Seleukidų imperiją, po jo susikūrė Hasmonėjų karalystė – paskutinė nominaliai nepriklausoma Izraelio karalystė. Hasmonėjų karalystė palaipsniui pradėjo prarasti nepriklausomybę nuo 63 m. pr. m. e., vadovaujant Pompėjui Didžiajam. Galiausiai ji tapo pavaldžia Romos Respublikos, o vėliau ir Partų imperijos valstybe. Erodo dinastijai įkūrus pavaldžias karalystes, Romos Judėjos provinciją apėmė pilietiniai neramumai, kurie baigėsi Pirmuoju žydų ir romėnų karu. Jame žydai pralaimėjo Romos imperijai, 70 m. buvo sugriauta Antroji šventykla, taip pat atsirado rabinistinis judaizmas ir ankstyvoji krikščionybė. Nuo to laiko nustota vartoti terminą Judėja (lot. Iudaea). Po Bar Kochbos sukilimo 135 m. dauguma Levanto žydų buvo ištremti, o romėnai Judėją pervadino į Sirijos Palestiną (Syria Palaestina).[11][12][13]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Finkelstein, Israel; Silberman, Neil Asher (2001). The Bible unearthed : archaeology's new vision of ancient Israel and the origin of its stories (1st Touchstone leid.). New York: Simon & Schuster. ISBN 978-0-684-86912-4.
- ↑ Wright, Jacob L. (2014 m. liepos mėn.). „David, King of Judah (Not Israel)“. The Bible and Interpretation. Suarchyvuotas originalas 2021-03-01. Nuoroda tikrinta 2021-05-15.
- ↑ Finkelstein, Israel, (2020). „Saul and Highlands of Benjamin Update: The Role of Jerusalem“, in Joachim J. Krause, Omer Sergi, and Kristin Weingart (eds.), Saul, Benjamin, and the Emergence of Monarchy in Israel: Biblical and Archaeological Perspectives, SBL Press, Atlanta, GA, p. 48
- ↑ The Pitcher Is Broken: Memorial Essays for Gosta W. Ahlstrom, Steven W. Holloway, Lowell K. Handy, Continuum, 1995-05-01
- ↑ Finkelstein, Israel. Saul, Benjamin, and the Emergence of Monarchy in Israel: Biblical and Archaeological Perspectives. SBL Press. ISBN 978-0884144519.
- ↑ Broshi, Maguen. Bread, Wine, Walls and Scrolls. Bloomsbury Publishing. ISBN 978-1-84127-201-6.
- ↑ „British Museum – Cuneiform tablet with part of the Babylonian Chronicle (605–594 BCE)“. Nuoroda tikrinta 2014-10-30.
- ↑ „ABC 5 (Jerusalem Chronicle) – Livius“. www.livius.org. Suarchyvuotas originalas 2019-05-05. Nuoroda tikrinta 8 February 2022.
- ↑ „Second Temple Period (538 BCE to 70 CE) Persian Rule“. Biu.ac.il. Nuoroda tikrinta 2014-03-15.
- ↑ Harper’s Bible Dictionary, ed. by Achtemeier, etc., Harper & Row, San Francisco, 1985, p. 103
- ↑ Ben-Sasson (1976), p. 334
- ↑ Lewin, Ariel (2005). The archaeology of Ancient Judea and Palestine. Getty Publications, p. 33. ISBN 0-89236-800-4
- ↑ Schäfer, Peter, red. (2003). The Bar Kokhba War Reconsidered: New Perspectives on the Second Jewish Revolt Against Rome. Texts and studies in ancient Judaism. 100. Mohr Siebeck. p. 33. ISBN 3161480767. Nuoroda tikrinta 2021-09-24.