Mianmaro istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mianmaro istorija
Šiaurė Pietūs
Mianmaro priešistorė
Pju valstybės: Thatonas
Halinas, Maingmau, Binaka, Beiktanas, Šrikšetra
Paganas
Pagano karalystė
Mjinsaingas, Pinja, Sagaingas Hantavadis
Avos karalystė
Taungu karalystė
Konbaungų karalystė
Britų Birma
Sajunga > Socialistinė Respublika > Mianmaras >
Kiti Mianmaro regionai:
Arakanas, Šanų valstybės, Zomiai, Dzingpo, Karenai

Mianmaro istorija – ilga ir sudėtinga. Skirtingos tautos gyveno regione, iš kurių seniausios – monų ir pyu. IX amžiuje į Mianmaro teritoriją iš tuometinės Kinijos-Tibeto valstybės pasienio regiono į Ajejarvadžio (Iravadžio) upės slėnį atsikėlė bamarų tauta, dabar sudaranti šalies žmonių daugumą.

Paini šalies istorija susideda ne tik iš įvykių Mianmaro žemėje, bet yra labai glaudžiai susijusi su kaimyninėmis šalimis: Kinija, Indija, Bangladešu, Vietnamu, Laosu ir Tailandu.

Ankstyvoji Mianmaro istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės gyveno dabartiniame Mianmare jau prieš 11 tūkstančių metų. Pirmąja aiškia civilizacija laikoma Pyu, nors tiek bamarų, tiek monų tradiciniai įsitikinimai skelbia, jog legendinė Suvarnabhumi žemė, minima senovinių pali ir sanskrito kalbų užrašytuose tekstuose, buvo Monų karalystė, su centru Thatonu, dabartinėje Mianmaro Monų provincijoje.

Istoriniai įrankiai iš atkastų sklypų Nyaunggane, leidžia atkurti Bronzos amžiaus gyvenimą Mianmare, o naujesni archeologiniai atradimai Samono slėnyje į pietus nuo Mandalajaus, rodo buvus ryžių auginimu užsiėmusias gyvenvietes tarp maždaug 500 m. pr. m. e ir 200 m. e. m., prekiavusias su Kinijos Cinų ir Hanų dinastijomis.[1]

Pju[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Pju.

Pju (Pyu) žmonės į Mianmarą atsikėlė I amžiuje prieš Kristų ir įkūrė Binnaka, Mongamo, Šri Ksetra, Peikthanomyo ir Halingyi miestus-karalystes. Šiuo laikotarpiu per Mianmarą ėjo sausumos prekybos kelias tarp Kinijos ir Indijos. Kinijos šaltiniai tvirtina, kad Pju kontroliavo aštuoniolika karalysčių, ir apibūdina juos kaip „dorus ir taikius“ žmones. Karas Pju žmonėms buvo praktiškai nežinomas, ir nesutarimai dažniausiai buvo išsprendžiami rungtynėse arba statybų varžybose. Jie dažniausiai dėvėjo kapoko drabužius vietoj tikro šilko, taigi nežudė šilkaverpių vikšrų. Už nusikaltimus buvo baudžiama nuplakimu, apie kalėjimus nežinota, na o už rimtus nusikaltimus galėjo buvo skiriama mirties bausmė. Pyu praktikavo Theravados budizmą, ir visi vaikai buvo mokomi kaip vienuoliai naujokai šventyklose nuo septintųjų iki dvidešimtųjų gyvenimo metų.

Pju miestai-valstybės niekada nesusivienijo į Pju karalystę, tačiau stipresni miestai dažnai vyraudavo bei imdavo duoklę iš mažesnių miestų. Galingiausias Pju miestas buvo Šri Ksetra (Thayekhittaya), kurio archeologiniai radiniai rodo Šri Ksetrą buvus didžiausiu kada nors Mianmare pastatytu miestu. Tiksli miesto pastatymo data nežinoma, nors tikėtina tai įvyko anksčiau nei dinastinis pasikeitimas 94 m. e. m. kaip mini Pju metraščiai. Šri Ksetra matyt buvo apleista 656 m. e. m., įsikūrus labiau į šiaurę nutolusiam centrui, kurio tiksli vieta nežinoma. Keli istorikai tvirtina tai buvus Halingyi. Yra žinoma, kad naujoji sostinė XIX a. buvo išplėšta Nandžao valstybės (pietinėje Kinijoje). Taip pasibaigė Pyu viešpatavimas Mianmaro krašte.

Monai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VI a. monų Dvaravati karalystė žemutiniame Menam Čao Praja upės slėnyje (dabartinė Tailando teritorija) išplėtė savo sienas iki Tenaserimo (dab. Tanintairis) Yoma (mjan. kalnų). Po to kai juos pavergė Khmerų imperija, XII a. monai iš Ankoro apylinkių persikėlė toliau į vakarus, gilyn į Mianmaro teritoriją. Pasak žmonių, monai susidūrė su budizmu per jūreivius jau III a. pr. m. e. ir priėmė budistų vienuolius, pasiųstus imperatoriaus Ašokos, II a. pr. m. e.

Monai įsisavino indų kultūrą drauge su Theravados budizmu ir manoma buvo įkūrę karalysčių žemutinėje Mianmaro dalyje (šalies pakrantės teritorija), įskaitant Thatoną VI arba VII a. ir Bagą (Pegu) 825 m., buvusius Raman’n’adesos (arba Ramannos, manoma ir buvusios Thatonu) karalystės, minimos arabų geografų 844–8 m. [1] Archyvuota kopija 2012-08-19 iš Wayback Machine projekto., sudėtyje. Archeologinių radinių trūksta iš dalies dėl to, kad kasinėjimai daugiausia vykdyti aukštutinėje Mianmaro dalyje (šiaurė ir centras).

Pagano Karalystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Pagano karalystė.
Pagano lyguma dabar.

Iš šiaurės atėjusi dar viena tauta – bamarai (save vadinę mjanmais), taip pat ėmė apgyvendinti teritoriją. Iki 849 m., bamarai įkūrė galingą karalystę, su centru Pagano (dabartinis užrašymas – Baganas) mieste, ir krašte užėmė Pyu vietą.

Remiantis bamarų pasakojimais, bamarai kilo iš trijų genčių: Pyu, thetų ir kanjanų. Iš tikrųjų Pyu kalba ir tauta paprasčiausiai išnyko iškart po Mjazedi (Myazedi) akmenų įrašų (dar vadinami „Rajakuma įrašais” arba „Gubyaukgyi akmenų įrašais“) 1113 m. Žodis „Mranma“ (dabar raidė „r“ bendrinėje kalboje tariama kaip „j“), abiejuose monų ir mjanmų kalbų įrašuose, tapo vienintelis maždaug tuo pat metu, tuo patvirtindamas, kad Pyu, anksčiau stabdžiusi tibetiečių-mianmariečių migraciją į pietus, su naujomis migrantų bangomis, be išimties perėmė naujai susidarančią mianmariečių tapatybę.

Pagano karalystė vystėsi santykinai izoliuota, iki Anawrathos valdymo (1044-77). Anawrata, 1057 m. užkariavęs Monų miestą Thatoną, sėkmingai suvienijo visą Mianmarą. Suvienijimas buvo galutinai baigtas valdant jo įpėdiniams Kyanzitthai (1084–1112) ir Alaungsithui (1112-67), taigi iki XII a. vidurio beveik visa Pietryčių Azija buvo valdoma Pagano karalystės arba Khmerų (Kambodžos) imperijos. Pagano karalystė ėmė smukti, kai daugybė krašto žemės ir išteklių atiteko galingai Sanghai (budistų vienuolija) ir kilus mongolų grėsmei iš šiaurės. Paskutinis nepriklausomas Pagano vadovas Narathihapate (1254-87) manė esąs pajėgus pasipriešinti mongolams, ir 1277 m. įžengęs į Junaną pradėjo karą su jais. Narathihapate buvo galutinai sutriuškintas Ngasaunggyan mūšyje, Pagano sukilimas buvo galutinai numalšintas. Karalius buvo nužudytas savo paties sūnaus 1287 m., ir taip Pagano mūšyje buvo paskubinta mongolų invazija. Mongolai sėkmingai užėmė didžiąją imperijos dalį, su sostine, ir užbaigė dinastiją 1289 m., į Mianmaro valdžią įvesdami marionetinį valdovą

Ava (Inva) ir Pegu (Bagas) (1364–1555)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pagano valdžios žlugimo, Mianmaras buvo padalytas. Mianmaro Avos dinastija (13641527 m.) įsikūrė Avos (dab. Inva) mieste 1364 m. Pagano kultūra buvo atgaivinta, todėl ėjo auksinis Mianmaro literatūros amžius. Karalystės sienos buvo blogai ginamos ir nesunkiai peržengiamos, todėl 1527 m. ji buvo užgrobta šanų.

Pietuose, žemutiniame Mianmare, Monų dinastija pirmiausia įsikūrė Motamoje (britų laikais – Martabanas), paskiau Pegu (dab. Bagas) Karaliaus Rajadhirato viešpatavimo metais (13831421 m.), Ava ir Pegu buvo įtrauktos į nenutrūkstamą karą. Taikūs karalienės Baña Thau (mjan. Shin Saw Bu (Šin Šo Bu);1453-72) valdymo metai baigėsi, kai ji perdavė sostą budistų vienuoliui Dhammazedi (1472-92 m.). Jo valdymo metais Pegu tapo prekybos ir Theravados budizmo centru.

Avos karalystė buvo įsitraukusi į užsitęsusius karus su tajų (dažnai tapatinti (-ami) su šanais) kunigaikštėliais šiaurėje, pasienyje su Junanu. Nuolat kartojosi tajų išpuoliai sostinėje Avoje, ir karalystė išsiuntė karius šiaurės kryptimi atakuoti tajų feodus. Mingų dinastija, valdžiusi Kiniją nuo vėlyvo XIV a., dažnai nesėkmingai bandydavo diplomatinėmis pastangomis užbaigti karą. Ava kartais įsitraukdavo į karą tarp Mingų ir tajų Junane, pavyzdžiui, Luchuanų-Pingmianų kampanijoje (1436-49 m.).

Taungu dinastija (1510–1752 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taungu, senas atvirukas

Apie 1480 m. Avoje kilo daug maištų, ją puldinėjo šanų valstybės, tad ji pradėjo byrėti. 1510 m. Taungu, pietrytiniame Avos pakraštyje, įsikūrė nepriklausoma karalystė. Kai Šanų valstybių konfederacija užėmė Avą 1527 m., daug mianmariečių iš jos bėgo į Taungu, nes tai buvo vienintelė mianmariečių valstybė, apsupta priešiškų kitų tautų valstybių.

Taungu karalius Tabinšvehtis ir jo generolas Bajinnaungas suvienijo mažas karalystes, kurios atsirado žlugus Pagano imperijai ir įkurė didžiausią imperiją Pietryčių Azijoje. Pirmiausiai buvo nugalėta stipresnė Hantavadžio karalystė per karą 15351541 m. Tabinšvehtis perkėlė sostinę į Pegu 1539 m. Taungu karalius išplėtė savo valdas iki Pagano 1544 m., bet neužėmė Arakano 15461547 m. ir Siamo 1548 m. Tabinšvehčio įpėdinis Bajinnaungas užėmė Avą 1555 m., gretimas šanų valstybes 1557 m., Lan Ną 1558 m., Manipurą 1560 m., tolimesnes šanų valstybes 15621563 m., Siamą 1564, 1569 m. ir Lan Xangą 1574 m., sujungdamas vakarų ir centrinę Pietryčių Aziją.

Bajinaungo administracinė sistema apribojo šanų vadų valdžią ir priderino šanų papročius prie Mianmaro žemumų papročių, bet šitų pasiekimo nepavyko pakartoti visoje imperijoje. Jo imperija buvo vasalinių karalysčių, kurių karaliai buvo ištikimi jam, o ne Taungu karalystei, sankaupa. Imperija skilo po Bajinaungo mirties 1581 m. Pirmiausiai atsiskyrė Siamas 1584 m. ir pradėjo karą su Mianmaru iki 1605 m. Be Siamo buvo prarastas Manipuras ir Lang Xangas 1593 m. Sukilo dauguma vidinių regionų, įskaitant Taungu miestą 1597 m. 1599 m. Arakano pajėgos, padedamos portugalų samdinių ir Taungu sukilėlių nusiaubė Pegu. Šalyje kilo chaosas. Portugalų samdinys Filipe de Brito e Nicote sukilo prieš darbdavius ir remiamas Goa portugalų pradėjo valdyti Tanliną 1603 m.

Vienas iš Bajinaungo sūnų Niaungianas pradėjo imperijos suvienijimą - jam pakluso aukštutinis Mianmaras ir gretimos šanų valstybės 1606 m. Jo įpėdinis Anaukpetlunas nugalėjo portugalus 1613 m. ir iš Siamo atėmė teritorijų po karo 1614 m. Jo brolis Talunas atstatė karo nuniokotą šalį. Jis liepė įvykdyti pirmąjį gyventojų surašymą Mianmare 1635 m. Paaiškėjo, kad šalyje yra apie 2 mln. gyventojų.

Naujoji dinastija sukūrė teisinę ir politinę sistemą, kuri išliko iki XIX a. Visame Ajejarvadžio slėnyje karaliaus skiriami gubernatoriai pakeitė vadus, kurie paveldėdavo postus, o šanų vadų teisės buvo apribotos. Karalius sustabdė vienuolynų turto kaupimą ir apribojo jų autonomiją. Prekyba ir pasaulietinė administracija sukūrė 80 metų klestėjusią ekonomiką . Išskyrus keletą sukilimų ir karų, Mianmare likusį XVII a. vyravo taika.

Karalystė patyrė nuosmukį, o apie 1720 m. karalių įtaka smarkiai sumažėjo. Nuo 1724 m. Manipuras pradėjo karinius žygius į Čindvino aukštutinį slėnį. 1727 m. pietinė Lan Na sėkmingai sukilo, o šiaurinėje mianmariečių valdžia buvo nominali. Per 10 metų Manipuras vis giliau veržėsi į centrinį Mianmarą, 1740 m. žemutiniame Mianmare sukilę monai atkurė Hantavadžio karalystę. Hantavadis įsiveržė į aukštutinį Mianmarą 1751 m. ir kitų metų kovo 23 d. užėmė Avą, užbaigdamas Taungu dinastijos valdžią.

Konbaungo dinastija (1752–1885 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Avos žlugimo Švebe atsirado kita dinastija, kuri metė iššūkį Hantavadžiui. Per kitus 70 metų karingoji Konbaungo dinastija įkūrė imperiją, kuri dydžiu nusileido tik Bajinaungo valstybei. Iki 1759 m. karalius Alaungpaja sujungė visą Mianmarą ir Manipurą, visiems laikams sunaikino Hantavadžio karalystę, išvijo juos rėmusius prancūzus ir anglus.

Po to kilo karas su Siamu, kuris valdė Tanintajio krantą po Mianmaro pilietinio karo 17401757 m. ir priglaudė monų pabėgėlius. Apie 1767 m. Konbaungo armija užėmė Laosą ir nugalėjo Siamą, bet negalėjo baigti užkariavimo, nes į Mianmarą įsiveržė Čingų dinastija (17651769 m.). Nors Mianmaras apsigynė, dar ilgai buvo nerimauta dėl galimos invazijos, nes kinai pasienyje dešimtmetį laikė didelę armiją ir dvidešimt metų neleido vykti abipusei prekybai.

Kol Mianmaras buvo užsiėmęs šiaurinių sienų apsauga, Siamas 1770 m. atgavo prarastas teritorijas ir 1776 m. užėmė Lan Na. Mianmaras ir Siamas kariavo 17851786, 1787, 1792, 18031808, 18091812 ir 18491855 m., bet visais kartais karai baigdavosi lygiosiomis. Po ilgų karų Tanintajio krantas liko Mianmarui, o Lan Na – Siamui.

Dėl galingos Kinijos šiaurėje ir atsigavusio Siamo rytuose, karalius Bodavpaja nusprendė plėsti karalystę į vakarus. Jis užėmė Arakaną 1785 m., Manipurą 1814 m. Asamą 18171819 m. Jo įpėdinis Bagjidavas turėjo numalšinti britų sukeltus maištus Manipure 1819 m. ir Asame 18211822 m. Dėl pasienio neramumų ir reidų kilo Pirmasis Britų ir Mianmaro karas (1824–1826).

Tai buvo ilgiausias ir brangiausias karas Britų Indijos istorijoje, bet Mianmaras buvo nugalėtas. Mianmaras prarado Arakaną, Tanintajį, Manipurą ir Asamą vakaruose, turėjo sumokėti 1 mln. svarų retribuciją. 1852 m., per Antrąjį Britų ir Mianmaro karą britai, užėmė Pegu provinciją. Okupuotą pietinę Mianmaro dalį Britai pavadina „Žemutine Birma”. Karalius Mindonas bandė modernizuoti Mianmarą ir darė nuolaidas britams, bet dėl Prancūzijos Indokinijos stiprėjimo britai pradėjo Trečiąjį Britų ir Mianmaro karą 1885 m. ir ištrėmė Mianmaro karalių Tibavą į Indiją.

Britų Birma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų pareigūnai gabena karalių Thibaw į garvežį, kad ištremtų į Indiją.

1886 m. britų aneksuotas Mianmaras tampa „Birma” – Britų Indijos provincija su centru Jangone (1852-1989 m. vadintu Rangūnu) . Tradicinė Mianmaro visuomenė smarkiai pasikeitė nuvertus monarchiją ir atskyrus valstybę nuo religijos. Nors karas baigėsi po kelių savaičių, šiaurinis Mianmaras priešinosi iki 1890 m., kai britai pradėjo sistemingai naikinti kaimus. Ekonomika taip pat pasikeitė: atidarius Sueco kanalą išaugo Birmos ryžių paklausa ir išaugo jų auginimo plotai. Kad paruoštų naujus laukus, mianmariečiai skolinosi pinigus iš Indijos palūkininkų už dideles palūkanas ir daug jų prarado namus, žemę ir galvijus. Daug darbų atiteko atvykusiems indams, tad žmonės kaimuose Mianmare griebėsi plėšikavimo. Nors Birmos ekonomika augo, pelnas atsidūrė kelių britų firmų, britų kilmės mianmariečių ir indų rankose.[2] Mianmariečiai netarnavo kariuomenėje ir valstybės aparate.

XX a. pradžioje Birmos nacionalizmo judėjimas prasidėjo kaip Jaunųjų budistų asociacija, nes religinės organizacijos nebuvo britų draudžiamos. 19001911 m. airis budistas U Dhammaloka metė iššūkį krikščionybei ir britų valdymui. Nauja mianmariečių lyderių karta atsirado iš tų, kurie Londone studijavo teisę. Po 1920  m. įvyko konstitucinė reforma, Birmos autonomija buvo išplėsta, įkurtas Rangūno universitetas.

1920 m. įvyko pirmasis istorijoje universiteto studentų streikas. Jie manė, kad Universiteto aktas naudingas tik elitui ir kolonistams. Birmoje atsirado tautinės mokyklos kaip atsvara kolonijiniui švietimui. Wunthanu Athins surengė daugiau streikų ir protestų prieš mokesčius. Tarp lyderių buvo budistų vienuolių, tokių kaip U Ottama ir U Seinda Arakane, kurie surengė sukilimą, vadovavo tautiniui judėjimui po nepriklausomybės, U Wisara, pirmasis kankinys, miręs nuo bado streiko kalėjime. 1930 m. gruodį Saya San protestas prieš mokesčius peraugo į sukilimą. Britams prireikė kelerių metų, tūkstančių karių ir politinių reformų pažadų. Saya San buvo teisiamas, jam įvykdyta mirties bausmė. Jo gynėjai Ba Maw ir U Saw tapo naujais judėjimo lyderiais.

1936 m. kilo antrasis studentų streikas, kai iš universiteto buvo išmesti Rangūno universiteto studentų sąjungos lyderiai Aung San ir Ko Nu, kai šie atsisakė atskleisti straipsnio, kandžiai puolusio universiteto vadovybę, autorių. Po to buvo įkurta Visos Birmos studentų sąjunga, o Aung San ir Ko Nu tapo politikais. 1937 m. Birma buvo atskirta nuo Indijos, jai suteikta nauja konstitucija, įvyko rinkimai. Ba Maw buvo pirmasis Birmos ministras pirmininkas, jo įpėdinis U Saw ėjo pareigas nuo 1939 m. iki 1942 m. sausio 19 d., kai buvo suimtas už santykius su japonais.

1938 m. kilo visuotinis streikas, turėjęs didelių pasekmių. Per protestą britų policija nužudė studentą Aung Kyaw. Mandalajuje policija pradėjo šaudyti į protestuotojų minią, nužudė 17 žmonių. Gruodžio 20 d. Mianmare atsimenama kaip Bo Aung Kyaw diena.[3]

Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų kariai patruliuoja Bahės mieste, 1945 m. sausį

1939 m. Aung San įkūrė Birmos komunistų partiją. Politiniai aktyvistai skaitė marksistinę literatūrą. Aug San įkūrė daugiau organizacijų, viena iš jų – Dobama – kurstė sukilimą prieš britus ir Aung San pabėgo į Kiniją. Jis tikėjosi Kinijos komunistų paramos, bet jį aptiko japonai ir pasiūlė paramą. Pulkininko Suzuki vadovaujamas žvalgybos dalinys Minami Kikan norėjo uždaryti Birmos kelią ir sukurstyti sukilimą Birmoje. Aung San trumpam grįžo į Birmą, kad užverbuotų 29 jaunuolius, kad visi kartu treniruotųsi Hainane. Kai 1941 m. gruodį japonai užėmė Bankoką, Aung San įkūrė Birmos nepriklausomybės armiją, tikėdamasis, kad japonai įsiverš į Birmą 1942 m.

Aung San armija įkūrė laikinasias vyriausybes keliuose rajonuose 1942 m. pavasarį, bet nesutarė su japonais dėl Birmos ateities. Suzuki skatino Aung San sukurti Birmos laikinąją vyriausybę, bet Japonijos armija nusprendė šią užduotį patikėti Ba Maw. 1942 m. Birmos nepriklausomybės armija tapo nekontroliuojama, prie jos prisidėjo vyriausybės pareigūnai ir net nusikaltėliai. Japonai perorganizavo ją į Birmos gynybos armiją, treniruojamą japonų instruktorių, kuriai vis dar vadovavo Aung San. Ba Maw buvo paskelbtas šalies vadovu, Aung San – Karo ministru, komunistų vadas Thakin Than Tun – Žemės ūkio ministru. 1943 m. japonai teoriškai paskelbė Birmą nepriklausoma.

Greitai paaiškėjo, kad Ba Maw buvo apgautas ir japonai nepriklausomybės nesuteiks. Aung San pradėjo bendradarbiauti su komunistais ir britais prieš japonus.

1945 m. kovo 27 d. Birmos nacionalinė armija sukilo prieš japonus. Aung San ir kiti vadai oficialiai perėjo į Sąjungininkų pusę. Japonai buvo išvyti gegužės mėnesį. Aung San veteranai Kandžio konferencijoje buvo sėkmingai absorbuoti į Britų kolonijines pajėgas 1945 m. rugsėjį.

Pasidavus japonams buvo siūloma teisti Aung San už žmogžudystę 1942 m., bet britai nusprendė to nedaryti dėl jo populiarumo. Sugrįžęs gubernatorius Reginald Dorman-Smith stengėsi fiziškai atstatyti šalį ir nukelti nepriklausomybės klausimą.

Kovai su japonais sukurta AFPFL priešinosi britams, Birma buvo politiškai nestabili. AFPFL viduje komunistai nesutarė su Aung San socialistais dėl strategijos. Paskyrus naują gubernatorių Hubert Rance, Rangūno policija pradėjo streikuoti. Vos nekilo visuotinis streikas. Rance susitiko su Aung San ir įtraukė jį ir jo pasekėjus į Gubernatoriaus vykdomąją tarybą. Nauja taryba pradėjo derėtis dėl nepriklausomybės, derybos baigėsi Aung San-Attlee susitarimu 1947 m. sausio 27 d. Tuo buvo nepatenkinti konservatoriai ir aršūs komunistai. Panglongo konferencijoje vasario 12 d. Aung San sutarė su tautinėmis mažumomis dėl vieningos Birmos. 1947 m. liepos 19 d. U Saw organizavo Aung San ir kelių kabineto narių nužudymą.[4] Netrukus po to U Seinda Arakane surengė sukilimą, kuris išplito. Thakin Nu suformavo naują kabinetą, kuris valdė, kai 1948 m. sausio 4 d. Birma tapo nepriklausoma.

Nepriklausomas Mianmaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

U Nu
U Thant
Generolas Than Shwe
Ciklonas Nargis pasiekia sausumą.
Aung San Suu Kyi

Šalis, atgavusi nepriklausomybę, JTO pasivadina „Birmos Sąjunga” ir tampa viena iš nedaugelio buvusių Jungtinės Karalystės kolonijų, neįstojusių į Britų Sandraugą. Po nepriklausomybės sukilo Thakin Soe vadovaujami Raudonos vėliavos komunistai, Thakin Than Tun vedami Baltos vėliavos komunistai, Yèbaw Hpyu, kuriems vadovavo Bo La Yaung, Revoliucinė Birmos armija, kuriems vadovavo Bo Zeya, Bo Yan Aung ir Bo Yè Htut, Arakano musulmonai ir Kareno macionalinė sąjunga.

1949 m. Kinijoje laimėjus komunistams, dalis šiaurinio Mianmaro atsidūrė Guomindano armijos, kuriai vadovavo generolas Li Mi, valdžioje.

Iš pradžių Birma priėmė užsienio pagalbą, bet JAV vis remiant kinų nacionalistus šiaurėje, jos atsisakė ir neįstojo į SEATO, dalyvavo Bandungo konferencijoje 1955 m. Birma stengėsi būti nešališka tarptautiniuose santykiuose, buvo viena pirmųjų šalių pripažinusi Izraelį ir Kinijos Liaudies Respubliką.

Apie 1958 m. šalis pradėjo atsigauti ekonomiškai, bet skilo politiškai, nes AFPFL skilo į dvi dalis: vienai vadovavo Thakins Nu ir Tin, kitai – Ba Swe ir Kyaw Nyein. Generolas Ne Win perėmė šalies valdymą, 400 komunistų šalinikų buvo suimta, kurių 153 buvo ištremti į Koko salą Andamanų jūroje. Tarp jų buvo Aung San vyresnysis brolis Aung Than.

Ne Win stabilizavo padėtį šalyje, 1960 m. rinkimuose daugumą balsų gavo U Nu vadovaujama Sąjungos partija. Stabilumas baigėsi prasidėjus šanų federaliniam judėjimui.

1962 m. kovo 2 d. Ne Win įvykdė perversmą, suėmė U Nu ir Sao Shwe Thaik, Birmą paskelbė socialistine respublika, kurią valdė Sąjungos Revoliucinė Taryba. Sao Mye Thaik, Sao Shwe Thaik sūnus, buvo nužudytas per „bekraujį“ perversmą. Po perversmo kilo protestai, kariuomenės atsakas iš pradžių buvo švelnus. Bet liepos 7 d. armija nužudė virš 100 studentų Rangūno universitete. Kitą dieną ji susprogdino studentų sąjungos pastatą. Armija derėjosi su sukilėliais, bet nesėkmingai. Per tą laiką buvo suimta šimtai politinių oponentų Rangūne ir kitur. 1964 m. kovo 28 d. uždraustos visos opozicinės partijos. Kačinai sukilo 1961 m., kai U Nu paskelbė budizmą valstybine religija. Šanai sukilo vadovaujami Sao Shwe Thaik žmonos Mahadevi ir sūnus Chao Tzang Yaunghwe 1964 m. dėl 1962 m. perversmo. U Nu buvo paleistas iš kalėjimo 1966 m. spalį, paliko Birmą 1969 m. balandį ir suformavo Parlamentinės demokratijos partiją.

Ne Win izoliavo Birmą nuo pasaulio. Birmos socialistų programos partija buvo vienintelė legali partija šalyje. Verslas ir pramonė buvo nacionalizuoti. Ekonomika neaugo, nes armija pabrėžė pramonės plėtrą ir apleido žemės ūkį. 1972 m. balandį Ne Win atsistatydino iš armijos, bet vis dar valdė šalį per partiją. 1974 m. sausio 4 d. JTO šalis oficialiai pasivadino „Birmos Sąjungos Socialistine Respublika“. 1974 m. sausį atsirado nauja konstitucija, kuri sukūrė Žmonių susirinkimą (Pyithu Hluttaw), kuri turėjo absoliučią teisinę, įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Ne Win tapo prezidentu.

1974 m. gegužės mėn infliacija, korupcija, maisto, ypač ryžių, trūkumas sukėlė streikų bangą. Armija šaudė į darbininkus. Gruodį kilo didžiausi iki šių laikų antivyriausybiniai protestai po buvusio JTO Generalinio sekretoriaus U Thant laidotuvių. U Thant buvo U Nu patarėjas, daug kas jį laikė pasipriešinimo kariuomenei simboliu. Mianmariečiai manė, kad jis nusipelnė valstybinių laidotuvių.

1976 m. kovo 23 d. virš 100 studentų buvo suimta, kai jie pažymėjo garsaus Mianmaro poeto ir politiko Thakin Kodaw Hmaing 100 metų gimimo jubiliejų. Tais metais kapitonas Ohn Kyaw Myint surengė sąmokslą nužudyti Ne Win ir San Yu. Sąmokslas buvo atskleistas, kapitonas pakartas.

1978 m. dėl armijos veiksmų prieš musulmonus, 250 tūkst. mianmariečių pabėgo į Bangladešą.

1981 m. Ne Win paliko prezidento postą, toliau valdė per partiją, bet 1988 m. liepos 23 d. netikėtai paliko valdžią. Tuo metu kilo ekonominė krizė. Valstybės kontrolė buvo susilpninta, užsieniečiams buvo leista investuoti. Tačiau krizė gilėjo, pinigai nuvertėjo. 1987 m. gruodį JTO pripažino Birmą Mažiausiai išsivysčiusia šalimi.

1988 m. rugpjūčio 8 d. kilo protestai, armija šaudė į civilius, kilo anarchija, chaosas, rugsėjį vos nekilo revoliucija. Generolas Saw Maung įvykdė perversmą, 1974 m. konstitucija panaikinta (Šalis vėl pervadinta į „Birmos Sąjungą“), įvesta karinė padėtis.

1989 m. birželio 18 d. šalies oficialus pavadinimas JTO iš „Birmos Sąjunga“, pakeistas į „Mianmaro Sąjunga“. Oficialus valstybės pavadinimas mjanmų kalboje nepakito – ir iki tol šalis oficialiai buvo Myanma, tuo tarpu Bama ir dabar plačiai vartojama šnekamojoje vietinių kalboje. Po to sekė dar daugelio vietovardžių ir terminų, kilusių iš britų kolonijinių laikų, pakeitimai. (Pavyzdžiui Rangūnas tapo Jangonu.) 1990 m. armija surengė daugiapartinius rinkimus, bet jų negerbė. Laimėjusios Nacionalinės Demokratijos Lygos lyderė Aung San Suu Kyi buvo laikoma namų arešte nuo praeitų metų. Mianmaras buvo spaudžiamas gerbti rinkimus, jis patyrė ekonomines sankcijas. 1992 m. generolą Saw Maung pakeitė Tanas Šve.

1995 m. Aung San Suu Kyi paleista iš namų arešto, bet jai neleista palikti Jangono. 1993 m. Than Shwe leido susirinkti išrinktiems delegatams, bet ribojo ir kišosi į jų veiklą. Daug delegatų pasitraukė, parlamentas paleistas 1996 m. be naujos konstitucijos.

Nuo 1997 m. birželio 23 d. Mianmaras yra Pietryčių Azijos Tautų Organizacijos narys.

Po nesėkmės su delegatais armija persekiojo opozicines partijas, 1997 m. JAV įvedė sankcijas Mianmarui, ES pasekė jos pavyzdžiu 2000 m. Aung San Suu Kyi atsidūrė namų arešte 20002002 m. Ji vėl atsidūrė armijos priežiūroje 2003 m. gegužę, kai ją užpuolė armiją remianti minia.

2005 m. vasario 17 d. armija sušaukė Tautos susirinkimą perrašyti konstituciją. Didžiosioms partijoms nebuvo leista dalyvauti, 2006 m. sausį armija susirinkimą atšaukė.

2005 m. armija pradėjo kelti sostinę iš Jangono į vietovę prie Pjinmanos, kur 2006 m. kovo 26 d. buvo įkurta nauja sostinė - Neipidas.

2007 m. rugpjūčio 15 d. kilo antivyriausybiniai protestai. Juos sukėlė armijos sprendimas panaikinti kuro subsidijas, degalai pabrango 100%. Iš pradžių armija susitvarkė su demonstrantais, bet rugsėjo 18 d. protestus atgaivino vienuoliai. Armija atsakė smurtu.

2008 m. gegužės 3 d. ciklonas Nargis pražudė per 130 tūkst. žmonių, 1 mln. liko be namų. Tai didžiausia gamtos katastrofa Mianmaro istorijoje.

2008 m. gegužės 10 d. po referendumo patvirtinta nauja konstitucija, šalies oficialus pavadinimas pakeistas į „Mianmaro Sąjungos Respublika“. Pakeista šalies vėliava ir herbas.

Demokratinės reformos. Civilinė valdžia.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Thein Sein susitinka su JAV prezidentu Barack Obama Jangone, 2012 m. lapkričio 19 d.

2010 m. lapkričio 7 d. Mianmare surengti parlamento rinkimai. Juose laimėjo kariuomenės remiama Sąjungos Vienybės ir Plėtros partija, įvairūs tarptautiniai stebėtojai suabejojo jų sąžiningumu. Rinkimuose dalyvavo tik valdžios sankcionuotos partijos, o pagrindinei opozicinei Nacionalinės Demokratijos Lygai nebuvo leista juose dalyvauti. Po rinkimų sekė politinės, ekonominės ir administracinės reformos, 2010 m. lapkričio 13 d. iš namų arešto buvo paleista opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi, nuo 1989 metų didžiąją laiko dalį kalinta namų arešto sąlygomis. 2011 m. vasario 4 d. Mianmaro parlamentas „Pyidaungsu Hluttaw” prezidentu išrinko į pensiją išėjusį karininką Thein Sein, tapusį pirmuoju šalies civiliu prezidentu per 49 metus. 2011 m. kovo 30 d. generolo Tano Šve dekretu karinė chunta buvo išformuota.

2011 m. birželio 9 d. atsinaujino konfliktas su kačinais, žuvo apie 1000 žmonių. Nuo 2013 m. valdžia derasi su sukilėliais dėl oficialių paliaubų[5].

2011 m. gruodžio 1 d. šalį aplankiusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton susitiko su Mianmaro prezidentu Thein Sein ir opozicijos lydere Aung San Suu Kyi.[6]. Po netikėtų reformų Nacionalinė Demokratijos Lyga sėkmingai dalyvavo pakartotiniuose rinkimuose 2012 m. balandžio 1 d., kur laimėjo 43 iš 46 galimų laisvų vietų parlamente.

2012 m. birželio 8 d. Rachinų valstijoje kilo religiniai susirėmimai tarp budistų rachinų (arakaniečių) ir musulmonų rohinjų bendruomenių, pareikalavę beveik 100 aukų ir palikę keliasdešimt tūkstančių žmonių be pastogės[7].

2012 m. lapkričio 19 d. Mianmare apsilankė JAV prezidentas Barakas Obama, lydimas valstybės sekretorės Hillary Clinton. 2013 m. gegužės 20 d. Thein Sein tapo pirmuoju per 47 metus (po Ne Win) Mianmaro prezidentu apsilankiusiu Baltuosiuose rūmuose, kur jis susitiko su Baraku Obama. 2021 m. vasario 1 d. įvyko karinis perversmas, valdžią šalyje vėl perėmė kariškiai, faktinė vadovė Aung San Suu Kyi, prezidentas ir kiti lyderiai suimti.[8]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Hudson, Bob (2005). „A Pyu Homeland in the Samon Valley“ (PDF). Universities Historical Research Centre, Yangon. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-05-12. Nuoroda tikrinta 2008-11-10.
  2. Tarun Khanna, Billions entrepreneurs : How China and India Are Reshaping Their Futures and Yours, Harvard Business School Press, 2007, ISBN 978-1-4221-0383-8
  3. „The Statement on the Commemoration of Bo Aung Kyaw“. All Burma Students League. 19 December 1999. Nuoroda tikrinta 2006-10-23.
  4. „The Panglong Agreement, 1947“. Online Burma/Myanmar Library.
  5. http://www.mmtimes.com/index.php/national-news/6928-preliminary-ceasefire-reached-through-kachin-talks.html The Myanmar Times, 2013 m. gegužės 30 d.
  6. http://www.nytimes.com/2011/12/02/world/asia/us-will-relax-curbs-on-aid-to-myanmar.html?_r=0
  7. http://www.economist.com/news/asia/21565638-why-buddhists-and-muslims-rakhine-state-myanmar-are-each-others%E2%80%99-throats-unforgiving
  8. BBC, Myanmar coup: Aung San Suu Kyi detained as military seizes control