Arielis Šaronas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Arielis Šaronas
Ariel Sharon Headshot.jpg
Ministras pirmininkas A. Šaronas per susitikimą Pentagone 2002 m.
Gimė: 1928 m. vasario 26 d.
Kfar Malalas, Palestine-Mandate-Ensign-1927-1948.svg Palestinos mandatas
Mirė: 2014 m. sausio 11 d. (85 metai)
Ramat Ganas, Izraelis Izraelis
Tėvas: Samuilas Šeinermanas
Motina: Vera Šeinerman
Sutuoktinis(-ė): Margalit Sharon (mirė 1962 m.)
Lily Sharon (mirė 2000 m.)
Vaikai:

3

Veikla: karinis, politinis bei visuomenės veikėjas
Pareigos: ministras pirmininkas (20012006)
užsienio reikalų ministras (19981999)
energijos ir vandens išteklių ministras (19961998)
infrastruktūros ministras (19901992)
pramonės, prekybos ir darbo ministras (19841990)
gynybos ministras (19811983)
žemės ūkio ministras {19771980)
Partija: Kadima (buv. Likudas ir Shlomtzion)
Alma mater: Tel Avivo universitetas
Jeruzalės hebrajų universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Arielis ŠaronasVikiteka
Parašas
Ariel Sharon signature.svg

Arielis Šaronas (hebr. אריאל שרון‎, angl. Ariel Sharon, tikrasis vardas Ariel Scheinermann, אריאל שיינרמן‎; g. 1928 m. vasario 26 d.– m. 2014 m. sausio 11 d.) – žydų politikas, generolas, buvęs Izraelio ministras pirmininkas.

A. Šaronas valdė vienu neramiausių laikotarpių Izraelio valstybės istorijoje, per palestiniečių sukilimą, kuris prasidėjo po 2000 m. žlugusių taikos derybų ir po to ėjusio griežto Izraelio kariuomenės atsako. Daugumai izraeliečių A. Šaronas yra didvyriškas karys, vadovavęs lemiamoms karinėms kampanijoms. Jam lipdytos etiketės – „Buldozeris“, „Beiruto skerdikas“, tačiau save jis vadino „Kariu“. Jo administracija laikyta didžiausia jėgos šalininke per Izraelio istoriją.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Šaronas gimė britų valdytoje Palestinoje, išeivių iš Lietuvos Samuilo ir Veros Šeinermanų šeimoje. 1953 m. vedė, su žmona Margalita susilaukė sūnaus Guro. 1962 m. jai mirus, po metų vedė jos seserį Lily. Iš šios santuokos susilaukė dviejų sūnų. Jaunystėje prisijungė prie pogrindinės žydų karinės organizacijos „Haganah“ ir vadovavo būriui Arabų-Izraelio kare 19481949 m. 6-ajame dešimtmetyje jis vadovavo specialiųjų pajėgų komandai, kurios užduotis buvo atremti palestiniečių sukilėlių atakas. 1956 m. Sueco kare A. Šaronas vadovaudamas desantininkų būriui užsidirbo generolo majoro laipsnį.

1967 m. atvedė Izraelio karinius dalinius į pergalę prieš Egiptą. Tuomet Izraelis užėmė Sirijai priklausiusias Golano aukštumas ir Egipto teritoriją Sinajaus pusiasalį. 1973 m. A. Šaronas buvo pirmą kartą išrinktas į Izraelio Knesetą kaip dešiniųjų partijos Likudo narys. 1981 m. paskirtas gynybos ministru. Eidamas šias pareigas jis suplanavo 1982 m. birželio Izraelio įsiveržimą į Libaną bei išvijo Palestinos išsivadavimo organizaciją iš kaimyninės šalies. Izraelyje sudaryta komisija pripažino A. Šaroną kaip netiesioginį kaltininką dėl surengtų 800 žmonių nužudymo palestiniečių pabėgėlių stovyklose Sabroje ir Šatiloje, dėl ko jis neteko gynybos ministro posto.

Izraelio generolas premjeru tapo 2001 m. 2006 m. po insulto priepuolio pateko į komą. Mirė 85 metų, aštuonerius metus prabuvęs komos būklėje.

Karinė ir politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Šaronas buvo užkietėjęs jėgos šalininkas, inicijavęs planus perbraižyti valstybės sienas ir iš pagrindų pakeisti jos politinį vaizdą. Kaip generolas, buvo žinomas dėl drastiškų veiksmų ir to, kad kartais atsisakydavo paklusti vadovybei. Jis buvo generolas per 1967 metų karą, o 1973 m. buvo atšauktas iš atsargos dalyvauti Jom Kipuro kare, kurio metu jo pajėgos kirto Egipto Sueco kanalą. Pirmą kartą premjeru jis buvo išrinktas 2001 m. vasarį, keliais mėnesiais anksčiau apsilankęs Al Aksos mečetės komplekse Jeruzalėje, kurį žydai vadina Šventyklos kalnu. Tas apsilankymas ir musulmonams, ir judėjams šventoje vietoje išprovokavo antrąjį palestiniečių sukilimą (Antrąją intifadą). Jis paliko ryškius pėdsakus regione per karinę 1982 m. invaziją į Libaną, per kurią žuvo apie 20 tūkst. žmonių, žydų nausėdijų kūrimą ir šokiravusio tautiečius savo vienašališku sprendimu išvesti Izraelio karines pajėgas ir naujakurius iš Gazos Ruožo 2005 m. Tai buvo netikėtas žingsnis, nes jis buvo vienas pagrindinių žydų naujakurių apgyvendinimo okupuotose teritorijose šalininkų. Šis sprendimas sulaukė pagyrų visame pasaulyje, bet nesutaikomais priešais pavertė buvusius draugus ir sąjungininkus dešiniųjų nacionalistų stovykloje. Eidamas premjero pareigas pagarsėjo nurodymu dėl virtinės savižudžių sprogdinimų ir palestiniečių atakų pastatyti prieštaringai vertinamą aukštą gelžbetoninę sieną, skiriančią Vakarų Krantą nuo Izraelio.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinis postas
Prieš tai:
Ehud Barak
Izraelio ministras pirmininkas
2001–2006
Flag of the Prime Minister of Israel.svg
Po to:
Ehud Olmert