Brunėjaus istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sejarah.PNG
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Brunėjaus istorija prasidėjo, kai Brunėjaus sultonatas buvo įkurtas XIV a. Sultonato teritorija tikriausiai apėmė Šiaurės Borneo ir Filipinus. Europiečiai palaipsniui užbaigė Brunėjaus regioninės galios statusą. Brunėjaus imperijos nuosmukio kulminacija baigėsi XIX a., kai Saravako baltieji radžos sumažino Brunėjaus teritoriją į dabartinį mažą enklavą. Brunėjus buvo britų protektoratas 18881984 m.

Prieš Brunėjų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš Magelano atvykimą, Brunėjaus istorija remiasi legendomis ir kinų šaltiniais. Istorikai mano, kad prieš Brunėjaus sultonatą buvo kažkokia didelė valstybė regione, tikriausiai Vidžajapura, kuri buvo Šiaurės vakarų Borneo VII a. Ji tikriausiai buvo Šrividžajos vasalė. Kita valstybė regione buvo Po-ni,[1] kuri X a. turėjo diplomatinius santykius su Songų dinastija, o vėliau jai mokėjo duoklę. XIV a. Po-ni patyrė Javos Madžapahito įtaką. Nagarakertagama knyga, kurią parašė Prapanca 1365 m., mini Berune kaip Madžapahito vasalę. Tačiau manoma, kad abi šalys turėjo tik simbiotinius santykius, nes duoklė buvo tik Areka palmės sulčių puodas. Mingų dinastija užmezgė santykius su Po-ni apie 1370 m. Po-ni valdovas Ma-na-jih-chia-na lankėsi Mingų sostinėje Nankine ir ten mirė 1408 m. Jo kapas vėl buvo atrastas XX a.

1424 m. Mingai nutraukė santykius su Po-ni.

Kinų šaltiniai rodo, kad Po-ni buvo patyrusi stiprią induizmo, kuris atvyko per Javą ir Sumatrą, įtaką. Buvo naudojamas indų raštas, Brunėjuje rasta monetų iš VII a.

Kinai Brunėjuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki Pigafetta atvykimo Brunėjaus istorija pagrįsta legendomis. 1370 m. Zhu Yuan Zhuang pasiuntė savo atstovus per Indoneziją į Brunėjų, kuris sumokėjo Mingams duoklę. Kinų įtaka nuo rajonų, į rytus nuo Kinabatangano upės, apėmė Šiaurės Borneo. Kinai statė miestus ir kaimus, tarp jų Kota Kinabalu.

1402 m. po sultono Mohamedo Šacho mirties įpėdiūniu tapo jo sūnus Abdulas Madžidas Hasanas. Ong Sum Ping ir Pengiran Temenggong tapo regentais. 1406 m. po sultono Hasano mirties dvejus metus buvo galios vakuumas. Kovą laimėjo sultonas Ahmadas, Pengiran Temenggong pralaimėjo, o Ong Sum Ping sutvirtino savo galią. Jis nepamiršo gimtosios Kinijos ir puoselėjo kinų kultūrą. Kai jis atvyko į Kiniją su armija, imperatorius Yong Le buvo patenkintas ir pasiuntė tarnus jį pasitikti. Ong Sum Ping buvo per senas grįžti į Brunėjų ir mirė Nankine. Prieš mirtį jis paprašė imperatoriaus, kad Brunėjus ir Sungai Kinabatanganas būtų prijungti prie Kinijos, o jis būtų palaidotas Kinijoje. Imperatorius Yong Le sutiko ir Ong Sum Ping sūnų Awang paskyrė naujuoju valdovu bei Brunėjaus kalną pavadino Chang Ning, arabų kalba Jabel Alsalam („Taikos kalnas“).

1408 m. Awang grįžo į Brunėjų su kinų pareigūnais ir perėmė tėvo įtaką šalyje. 1412 m. jis sumokėjo duoklę Mingų imperatoriui. Ong Sum Ping žmona palaidota Brunėjuje, vietoje, kurią vietiniai vadina Bukit Cina. Ong Sum Ping sesuo ir sultonas Ahmadas susilaukė dukters, kuri ištekėjo už sultono Šarifo Ali, atvykusio iš Arabijos.

Atsivertimas į Islamą ir Aukso amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sultono Bolkiaho kapas prie Kota Batu. Jis buvo penktasis Brunėjaus sultonas. Jo valdymo laikotarpis laikomas Brunėjaus aukso amžiumi.

XV a. viduryje Po-ni užmezgė santykius su musulmonišku Malakos sultonatu. Syair Awang Semaun, Brunėjaus nacionalinė poema, teigia, kad Dewa Emas Kayangan atvyko iš dangaus kiaušinyje. Jis turėjo vaikų su vietinėmis moterimis ir vienas iš jų priėmė Islamą ir tapo pirmu sultonu. Tačiau šalyje liko daug religijų. Antrasis sultonas buvo kinas ar vedė kinę. Trečiasis sultonas buvo iš dalies arabas.

Brunėjaus sultonatas išsiplėtė. Tas procesas pagreitėjo, kai portugalai užėmė Malaką 1511 m. Brunėjus pasinaudojo pabėgusiais musulmonų pirkliais, kuriems reikėjo naujų uostų. Šie pirkliai išplatino islamą tarp eilinių Brunėjaus piliečių.

Brunėjaus sultonatas buvo talasokratija, jam buvo svarbiau kontroliuoti prekybą nei žemę. Būdamas tarp Kinijos ir kitų malajų valstybių rinko muito mokesčius. Brunėjų sultonas valdė kaip despotas, kurio teises apribojo princų taryba. Ši taryba taip pat nustatydavo sultono įpėdinį.

Penktojo sultono Bolkiaho (14851521 m.) valdymas laikomas Brunėjaus aukso amžiumi. Sultonato kontrolė tikriausiai apėmė Saravaką, Sabahą ir Sulu salas. Sultonatas net turėjo kolonijas Manilos įlankoje. Sultonas laikėsi Javoje ir Malakoje. 1521 m. Fernandas Magelanas lankėsi uoste. Jo navigatorius Antonio Pigafetta aprašė miestą. Europiečiai jojo pas sultoną ant dramblių. Pigafetta teigė, kad mieste buvo 250 tūkst. šeimų.

Klestėjimas tęsėsi iki devinto sultono Hassan laikų, kuris pastatė Karališkuosius rūmus.

Santykiai su europiečiais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brunėjaus santykiai su skirtingomis Europos šalimis buvo skirtingi. Portugalus domino tik prekyba, jie nesikišo į šalies vidaus reikalus. Santykiai ne visada buvo nuoširdūs: kai 1536 m. portugalai užpuolė musulmonus Molukų salose, portugalų ambasadorius turėjo bėgti iš Brunėjaus dėl sultono pasipiktinimo. Portugalai mini, kad Brunėjus kišosi į regiono politiką ir karus, jo pirklius portugalai sutiko Siame ir Ligore.

Su Ispanija santykiai buvo priešiškesni. Nuo 1565 m. Brunėjus ir Ispanija daug kartų kovėsi jūroje ir 1571 m. ispanai iš Brunėjaus atėmė Manilą. Brunėjus kelis kartus rengėsi užimti Manilą, bet niekada nė nebandė. 1578 m. ispanai užėmė Sulu salas, užpuolė Brunėjų, reikalavo iš sultono nebeplatinti islamo Filipinuose ir atverti duris krikščionių misionieriams šalyje. Ispanai atsitraukė kilus choleros ir dizenterijos epidemijai.[2][3] Nusilpę jie grįžo į Manilą 1578 m. birželio 26 d. po 72 dienų.[4] Sultonatas greitai atsigavo, Sulu gavo nepriklausomybę.

Po Hasano Brunėjus nusmuko, nes kilo pilietinis karas dėl sosto, o europiečiai sutrikdė tradicinius prekybos kelius.

Valdant sultonui Omar Ali Saifuddin II Saravake įvyko neramumai. 1839 m. Džeimsas Brukas (James Brooke) atvyko į Brunėjų padėti sultonui numalšinti sukilimą. Už tarnybą jis tapo baltuoju radža Saravake ir išplėtė savo valdas Brunėjaus sąskaita. Brukas norėjo užimti patį Brunėjų, bet britai jam neleido.

1843 m. Brukas nugalėjo sultoną ir tas turėjo pripažinti Saravako nepriklausomybę. 1846 m. britai užėmė Brunėjų ir privertė sultoną Saifuddin II pasirašyti sutartį. Tais pat tais metais jis perleido britams Luano salas. 1847 m. jis pasirašė Draugystės sutartį su britais, o 1850 m. su JAV.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. This view recently has been challenged. See Johannes L. Kurz „Boni in Chinese Sources: Translations of Relevant Texts from the Song to the Qing Dynasties“, paper accessible under http://www.ari.nus.edu.sg/article_view.asp?id=172 (2006).
  2. Frankham 2008, p. 278
  3. Atiyah 2002, p. 71
  4. Saunders 2002, pp. 54–60