Arabų-Izraelio konfliktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Arabų šalių-Izraelio konfliktas
Arab-Israeli Conflict Key Players.svg
Konfliktuojančios pusės Arabų šalių-Izraelio konflikte
Data maždaug nuo 1948 m. gegužės 15 d.
Pagrindinė fazė: 1948-1982 m.
Vieta Artimieji Rytai
Rezultatas Nebaigtiniai rezultatai (nuo seniausio):
Egipto–Izraelio taikos sutartis 1979 m.,

Oslo susitarimai 1993 m.,
Izraelio–Jordanijos taikos sutartis 1994 m.
Izraelio-Libano paliaubų sutartis 2006 m.
Persijos įlankos valstybių dalinis suartėjimas su Izraeliu dėl bendros pozicijos prieš Iraną XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje

Teritoriniai pakitimai *Izraelio ir Gazos protektorato įkūrimas (1948); Jordanijos įvykdyta Gazos ruožo aneksija;
Kariaujančios pusės
*Izraelio vėliava Izraelis

Parama:
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos (nuo 1973 m.)

Arabų Lygos vėliava Arabų Lyga

Parama:
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga (1967–91 m.)[1]


Flag of Hamas.svg Gazos ruožas (nuo 2006 m.) Parama:
Irano vėliava Iranas (2006–12 m.)

Vadovai ir kariniai vadai
Izraelis Davidas Ben Gurionas (1948–63 m.)
Izraelis Igaelis Jadinas (1948–52 m.)
Izraelis Jakovas Doris (1948–49 m.)
Izraelis Ichakas Rabinas (1948–95)
Izraelis Arielis Šaronas (1948–2005 m.)
Izraelis Ehudas Barakas (1948–2013 m.)
Mošė Dajanas (1948–79 m.)
Saadas Hadadas (1978–84 m.)
Antuanas Lahadas (1984–2000 m.)
Logo of Kataeb Party.svg Baširas Žmaelis (1978–82 m.)
Jordanija Džonas Bagotas Glubas (1948–86)
Jordanija Habis al-Madžali (1948–2001)
Flag of Hejaz 1917.svg Abd al-Kadir al-Husaini 
Flag of Hejaz 1917.svg Hasan Salama 
Arab Liberation Army (bw).svg Favzi Al-Kavukdži (1948–77 m.)
Egiptas Ahmedas Ali al-Muavi (1948–1979)
Flag of Hejaz 1917.svg Hadž Amin Al-Huseini (1948–74)
Egiptas Karalius Farukas I (1948–65)
Egiptas Ahmadas Ali al-Muavi (1948–79 m.)
Egiptas Muhamedas Naguibas (1948–84)
Egiptas Saad El Šazli (1948–2011)
Nuostoliai
22 570 karinio personalo žūčių[2]

≈1723 civilių žūtys[2] ≈1050 Pietų Libano armijos kovotojų žūtys[3]

Iš viso 91 105 žuvusių arabų[4]
Abi pusės:
74 000 karinio personalo žūčių
18 000 civilių žūčių
(1945–1995 m.)

Arabų šalių-Izraelio konfliktu vadinami tarp Izraelio ir Arabų šalių susiklostę politiškai įtempti santykiai, išaugę į karinius konfliktus ir ginčus. Arabų šalių-Izraelio konfliktu priežastimi įvardinamas sionizmo ir arabiško nacionalizmo iškilimas pradedant XIX a. pab. Prie konflikto prisideda ir teritoriniai ginčai. Žydų laikoma protėvių žeme, panarabiškų judėjimų atitinkama teritorija laikoma tiek istoriškai, tiek dabartiniu metu priklausanti palestiniečiams,[5] o bendrame panislamiškame kontekste – kaip musulmonų žemės.

Sektarinio pobūdžio konfliktas tarp Palestinos žydų ir arabų ėmė vystytis XX a. pr., kol 1947 m. peraugo į pilno masto pilietinį karą, o galop – į pirmąjį arabų valstybių ir Izraelio karą 1948 m. gegužę, iškart po Izraelio nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Didelio masto kariniai veiksmai beveik liovėsi paliaubomis po 1973 m. Jom Kipuro karo. 1979 m. pasirašytos taikos sutartys tarp Izraelio ir Egipto. Izraelis pasitraukė iš Sinajaus pusiasalio ir panaikino karinę administraciją Vakarų krante ir Gazos ruože, vietoj jų įsteigdamas Izraelio civilinę administraciją ir vienašališkai užimdamas Golano aukštumas ir Rytų Jeruzalę.

Metams bėgant konflikto pobūdis iš didelio masto Arabų šalių ir Izraelio konflikto pakito į labiau regioninį žydų ir palestiniečių konfliktą, kuris apogėjų buvo pasiekęs 1982 m. Libano karo metu. Užsibaigus pirmajai palestiniečių intifadai buvo pasirašyti Oslo susitarimai, kuriais remiantis siekiant taikos tarp Izraelio ir Palestinos 1994 m. buvo įkurta Palestinos autonomija. Tais pačiais metais taikos sutartis buvo pasirašyta ir tarp Izraelio ir Libano. Nuo 2006 m. laikomasi paliaubų tarp Izraelio ir Bašaro al-Asado valdomos Sirijos. Nepaisant taikos susitarimų su Egiptu ir Jordanija, laikinųjų taikos susitarimų su Palestinos autonomija ir bendrai įsigaliojusiu ugnies nutraukimu, Arabų lygos ir Izraelio požiūriai išlieka kardinaliai skirtingi daugeliu klausimų.

Išsivysčius pilietiniam karui Sirijoje situacija šalia Izraelio šiaurinės sienos tapo labai įtempta. Konfliktas tarp Izraelio ir Hamas organizacijos valdomos Gazos, tarp kurių 2014 m. nutraukta ugnis, įprastai taip pat laikomas žydų ir palestiniečių konflikto dalimi. Tuo tarpu 2006–2012 m. fazė taip pat priskiriama regioniniam Irano-Izraelio konfliktui, kadangi Siriją ir Hezbollah remia Iranas). Po 2012 m. Iranas nutraukė ryšius su sunitų islamistiniu Hamas judėjimu dėl pastarojo paramos Sirijos opozicijai per Sirijos pilietinį karą.

Bendras kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Religinės konflikto pusės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurios grupės besipriešindamos taikos procesui savo bekompromisinę poziciją grindžia religiniais argumentais.[6] Pastaraisiais laikais konfliktas tarp arabų ir Izraelio yra įgavęs aiškų religinį pobūdį – įvairios grupės savo politiką grindžia tikėjimu.[7]

Remiantis hebrajų biblija, Kanaano kraštas (Izraelio žemė) buvo Dievo pažadėtoji žemė Izraelio vaikams. Tai taip pat paminėta Korane.[8] Teodoras Herclas savo 1896 m. manifeste Žydų valstybė kelis kartus pamini Pažadėtosios žemės motyvą. Likud partija šiuo metu yra žinomiausia politinė partija Izraelyje, savo programoje naudojanti biblinį terminą Izraelio žemė.[9]

Musulmonai tuo tarpu taip pat reiškia pretenzijas į žemę remdamiesi Koranu.[10] Skirtingai nei žydai, teigiantys, kad Pažadėtoji žemė priklauso tik Abraomo anūko Jokūbo (Izraelio) palikuonims,[11] musulmonai teigia, jog Kanaano žemė pažadėta Izmaeliui, vyriausiajam Abraomo sūnui, iš kurio arabai kildina patys save.[10][12] Musulmonai taip pat šventomis laiko daug bibliniams izraelitams šventų vietų, tokių kaip Patriarchų uola ar Kalno šventykla. Per pastaruosius 1400 metų musulmonai istorinėse izraelitų vietose pasistatė reikšmingų religinių statinių, tokių kaip Uolos kupolas ir Al Aksos mečetė, pastatyta ant Šventyklos kalno. Tai tapo priežastis kivirčams dėl to, kam turi priklausyti Jeruzalė. Pasak musulmonų tikėjimo, Mahometas pakilo į dangų nuo Šventyklos kalno. Gazos ruožą valdanti grupuotė Hamas teigia, kad visa Palestinos žemė, šiuo metu priklausanti Izraeliui ir Palestinos valstybei) yra islamiška vakuf, kurią privalo valdyti musulmonai.[13]

Krikščionys sionistai dažniausiai palaiko Izraelio valstybės idėją dėl žydų protėvių teisę į Šventąją Žemę, apie kurią rašo Apaštalas Paulius savo laiške romiečiams (11 skyrius). Krikščioniškas sionizmas moko, jog žydų sugrįžimas į Izraelį yra būtina sąlyga Antrajam Kristaus atėjimui.[14][15]

Nacionaliniai judėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinio arabų ir žydų konflikto šaknys glūdi sionizmo iškilime, kas savo ruožtu paskatino arabiško nacionalizmo vystymąsi XIX a. pab. Žydų istorine tėvyne laikoma teritorija panarabiško judėjimo priskiriama Palestinos arabams tiek istoriniame, tiek dabartinių laikų kontekste.

Reikšmingi kariniai įvykiai, susiję su konfliktu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikas Pavadinimas
1948–1949 m. 1948 m. Arabų-Izraelio konfliktas
1951–1955 m. Atsakomosios karinės operacijos
1956 m. Sueco karas
1967 m. Šešių dienų karas
1967–1970 m. Naikinamasis karas
1971–1982 m. Palestiniečių maištas Pietų Libane
1973 m. Jom Kipuro karas
1978 m. Pirmasis Pietų Libano konfliktas
1982 m. Pirmasis Libano karas
1985–2000 m. Antrasis Pietų Libano konfliktas
1987–1993 m. Pirmoji intifada
2000–2004 m. Antroji intifada
2006 m. Operacija Vasaros lietūs
Antrasis Libano karas
2008–2009 m. Gazos karas
2012 m. Operacija Debesies stulpas
2014 m. 2014 m. Izraelio-Gazos konfliktas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pollack, Kenneth, M., Arabs at War: Military Effectiveness, University of Nebraska Press, (2002), pp. 93–94, 96.
  2. 2,0 2,1 Memorial Day / 24,293 fallen soldiers, terror victims since Israel was born. Haaretz. Tikrinta 2018 m. spalio 5 d.
  3. Hamzeh, Ahmad Nizar (2004 m. sausio 1 d.). „In The Path Of Hizbullah“. Syracuse University Press – via Google Books. 
  4. Total Casualties, Arab-Israeli Conflict. Jewish Virtual Library.
  5. „The Palestinian National Charter – Article 6“. Mfa.gov.il. Nuoroda tikrinta 2018 m. spalio 5 d.. 
  6. Weinberger, Peter E. (2004 m. gegužė). „Incorporating religion into israeli-palestinian peacemaking: recommendations for policymakers“ (PDF). Center for World Religions, Diplomacy, and Conflict Resolution, Institute for Conflict Analysis and Resolution, George Mason University. Suarchyvuotas originalas (PDF) 27 June 2011. 
  7. Avi Beker, The Chosen: The History of an Idea and the Anatomy of an Obsession, New York: Palgrave Mcmillan, 2008
  8. Sura 17, „The Night Journey“, verse 103
  9. „Likud – Platform“. Knesset.gov.il. Suarchyvuota nuo originalo 2008 m. spalio 6 d. Nuoroda tikrinta 4 September 2008. 
  10. 10,0 10,1 'Jerusalem in the Qur’an', Masjid Dar al-Qur’an, Long Island, New York. 2002
  11. Ginzberg, Louis (1909). Legends of the Jews Vol II : Esau’s Campaign Against Jacob (Vertė Henrietta Szold) Filadelfija: Jewish Publication Society.
  12. Book of Jubilees 20:13
  13. „The Avalon Project : Hamas Covenant 1988“. Avalon.law.yale.edu. 18 August 1988. Nuoroda tikrinta 4 May 2012. 
  14. „Seven Major Prophetic Signs Of The Second Coming“. Gracethrufaith.com. 2011 m. gruodžio 31 d. 
  15. Review of On the Road to Armageddon: How Evangelicals Became Israel’s Best Friend


Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.