Antroji intifada
| Antroji intifada | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Izraelio–Palestinos konfliktas | |||||||||
 Izraelio kareivis prie Nabluso | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Izraelis
|
 Palestina:
Palaikymas: | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
Ariel Sharon Avi Dichter |
Yasser Arafat (mirė karo metu dėl natūralių priežasčių) Mahmoud Abbas | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
Žuvo 1 010 izraeliečių[7]
|
Žuvo 3 179–3 354 palestiniečiai[8][9][7]
| ||||||||
.svg){kind=small}
Antroji palestiniečių intifada (hebr. האינתיפאדה השנייה Ha-Intifāda ha-Shniya), Al-Aksa intifada (arab. انتفاضة الأقصى Intifāḍat al-ʾAqṣā)[10] – palestiniečių sukilimas (intifada), vykęs 2000–2005 m. Šią intifadą palestiniečiai apibūdina kaip sukilimą prieš Izraelį, o izraeliečiai laiko užsitęsusia Palestinos valdžios ir įvairių Palestinos kovotojų grupių vykdoma teroro kampanija.
Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad intifados priežastimis tapo Izraelio pasitraukimas iš Pietų Libano konflikto 2000 m. bei nepavykusios derybos tarp Izraelio ir Palestinos Camp David viršūnių susirinkime.[11] Intifada prasidėjo 2000 m. rugsėjį po Arielio Šarono apsilankymo Šventyklos kalne. Šį apsilankymą palestiniečiai laikė provokaciniu.[11] Tuomet demonstrantai mėtė akmenis į policiją. Riaušės buvo numalšintos Izraelio kareivių, kurie panaudojo ašarines dujas ir gumines kulkas.
Svarbia kovos priemone tapo savižudžiai bombų sprogdintojai. 2001 m. viena Palestinos išsivadavimo organizacijos grupių nužudė Izraelio turizmo ministrą. Per intifadą iki 2002 m. žuvo daugiau kaip 1000 palestiniečių ir daugiau kaip 250 izraeliečių. Gazos Ruože ir Vakarų Krante įsitvirtino Palestinos vietos savivaldos komitetai.[12] 2004 m. lapkritį mirus palestiniečių lyderiui Jesirui Arafatui, padaugėjo vilčių dėl paliaubų paskelbimo. Naujasis palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas ir Izraelio ministras pirmininkas A. Šaronas 2005 m. vasarį pasirašė susitarimą dėl paliaubų. Šarono iniciatyva buvo pastatyta Vakarų Kranto siena, Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Amos Harel; Avi Issacharoff (1 October 2010). „Years of Rage“. Haaretz. Nuoroda tikrinta 28 September 2014.
- ↑ Laura King (28 September 2004). „Losing faith in the intifada“. Los Angeles Times. Nuoroda tikrinta 28 September 2014.
- ↑ Jackson Diehl (27 September 2004). „From Jenin to Falluja“. The Washington Post. Nuoroda tikrinta 28 September 2014.
- ↑ Zeev Chafetz (22 July 2004). „The Intifadeh is over – just listen“. World Jewish Review. Suarchyvuotas originalas 4 August 2014. Nuoroda tikrinta 28 September 2014.
- ↑ Major-General (res) Yaakov Amidror (23 August 2010). „Winning the counterinsurgency war: The Israeli experience“. Jerusalem Center for Public Affairs. Nuoroda tikrinta 28 September 2014.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - ↑ Hillel Frisch (12 January 2009). „The need for a decisive Israeli victory over Hamas“ (PDF). Begin–Sadat Center for Strategic Studies. Nuoroda tikrinta 28 September 2014.
- ↑ 7,0 7,1 „B'Tselem – Statistics – Fatalities“. B'Tselem. Suarchyvuotas originalas 1 July 2010.
- ↑ „Intifada toll 2000-2005“. BBC News. 8 February 2005. Nuoroda tikrinta 10 November 2012.
- ↑ „Field Update on Gaza from the Humanitarian Coordinator“ (PDF). United Nations Office for the Coordination of Humanitarian Affairs. 9 sausio 2009. Suarchyvuotas originalas (PDF) 24 rugsėjo 2015. Nuoroda tikrinta 28 rugsėjo 2014.
- ↑ Al-Aqsa Intifada timeline
- ↑ 11,0 11,1 Pressman, J. The Second Intifada: Background and Causes of the Israeli-Palestinian Conflict. [1] "What caused the outbreak of the second intifada?"
- ↑ * Intifada. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005