Kinijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
History of China
Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tang dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Song dinastija
Juan dinastija
Ming dinastija
Čing dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika
Džou ir Xin laikotarpių kiniški pinigai.
Mitinis Sia dinastijos įkūrėjas Ju

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Rašytiniai Kinijos istorijos šaltiniai siekia 1500 pr. m. e.

Pagrindiniai civilizacijos židiniai formavosi prie Chuanchės (Geltonosios) ir Jangdzės (Mėlynosios) upių. Kinijoje atsiradusios paveldimosios dinastijos sukūrė biurokratinę sistemą, kuri didele dalimi rėmėsi konfucianizmu. Kiniją vienijo rašytinė kalba, o šnekamieji vietiniai dialektai smarkiai skyrėsi vienas nuo kito.

Periodizavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tradicinė kinų istoriografija Kinijos istoriją periodizuoja pagal valdžiusias dinastijas, tačiau neretai paraleliai gyvuodavo ir daugiau valstybių su savais valdovais. Istoriografijoje dinastijos siejamos su viena iš penkių fazių / elementų gaivalų (wuxing), su Yin ir Yang kaita.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyviausi su žmonėmis susiję radiniai dabartinės Kinijos teritorijoje yra du dantys ir akmens įrankiai, rasti Junanio provincijoje (Juanmu-žmonės), datuojami 1,7 mln. metų pr. m. e. Tai buvo Homo erectus, kaip ir vėlesniais laikais datuojami „Pekino žmonės“ Kinijos teritorijoje gyvenę maždaug prieš 400 000 metų. Civilizacijos užuomazgų randama apie 8000 pr. m. e. Iki 5000 pr. m. e. vystosi žemdirbystė, ji derinama su medžiokle, žvejyba. Neolito žmonės augino kiaules, šunis, užsiiminėjo keramika. Apie 5000 pr. m. e. gyvavo keletas neolitinių kultūrų, tarp kurių vystėsi kontaktai. Ilgainiui iškilo Sia gentis.

Mitinė istorijos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Legendiniai valdovai (Kinija).

Ilgai gyvavo mitai, kad Kinijos istorija prasidėjo nuo legendinių kultūrinių herojų bei imperatorių Fuxi (Fusi), Nüwa (Niuva), Shennong (Šennong), Huangdi, Zhuanxu (Džuansiu), Diku, Yao (Jao) ir Shun (Šun), kartais priskiriamas ir Sia dinastijos pradininkas Yu (Ju). Jokio istorinių jų asmenybių patvirtinimo nėra.

Sia (Xia) ir Šang (Shang)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai: Sia dinastija, Šang dinastija.

Tradiciškai Sia (夏朝) datuojama apie XXI–XVII a. pr. m. e., Šang (商朝) – XVII–XI a. pr. m. e.

Apie Šang turima archeologinių duomenų, tačiau dėl Sia mokslininkai nėra tikri. Yra išlikęs Sia valdovų sąrašas. Manoma, kad Sia, Šang ir Džou iš tiesų gyvavo vienu metu ir paeiliui iškilo, tačiau nebuvo taip, kad jos nuosekliai keistų viena kitą. Sia ir Šang priklauso bronzos amžiui. Šang epochoje visuomenė jau buvo gan stratifikuota, valdovas atlikdavo ir liturgines / ritualines funkcijas.

Vėlyvoji Šang dinastija yra vadinama In (Yin; 殷代).

Džou (Zhou) dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Džou laikų vaza, IV–III a. pr. m. e.

Pagrindinis straipsnis: Džou dinastija.

Džou dinastija (周朝) iškilo XI a. pr. m. e. Šis periodas skirstomas į Vakarų (XI – VIII a. pr. m. e.) ir Rytų Džou (771 – 221 m. pr. m. e.) (pagal tai, kur buvo sostinė). Rytų Džou skirstomas į „Pavasarių ir rudenų“ (722 – 465 m. pr. m. e.) bei „Kariaujančių valstybių“ (465 – 221 m. pr. m. e.) laikotarpius.

Vakarų Džou sistema neretai pavadinama „feodalizmu“, tačiau nėra tokia pati kaip europietiškoji. Centrinė valdžia nebuvo stipri, tačiau valdovas (wang) turėjo sakralinę valdžią. Rytų Džou laikotarpiu valstybė dar labiau susiskaldė, prasidėjo intrigos ir karai tiek valstybėlių viduje, tiek tarp jų. „Pavasarių ir rudenų“ laikotarpiu būta iki poros šimtų atskirų valstybių, „Kariaujančių valstybių“ laikotarpiu tarpusavyje kovojo septynios pagrindinės. Galiausiai Čin valstybė pajungė kitas, ir jos valdovas pasiskelbė visos Kinijos imperatoriumi.

„Kariaujančių valstybių“ laikotarpiu pradeda formuotis pagrindinės Kinijos filosofinės mokyklos.

Pirmasis valdovas, pasivadinęs imperatoriumi, – Qin Shi Huangdi.

Čin (Qin) dinastija: Kinijos suvienijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Čin dinastija.

Čin valstybės valdovas Ing Dženg (Ying Zheng), suvienijęs Kiniją, pasivadino Ši Huangdi. Neilgai gyvavusi (221207 m. pr. m. e.) Čin dinastija (秦) pasižymėjo legistiniais valstybės valdymo metodais. Čin valdymo metu valstybė stipriai centralizuojama, įvedami vienodi pinigai, matai. Tačiau griežtos priemonės nepadėjo išlaikyti imperijos vieningos – mirus imperatoriui, prasidėjo įvairios intrigos, jo sūnui nepavyko išsilaikyti soste (juo buvo manipuliuojama), ir Čin dinastiją pakeitė Han dinastija.

Han dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Han dinastija.

Han (漢) laikotarpis dalijamas į du periodus:

Istorikas Sima Qian

925 m. valdė uzurpatorius Wang Mang. Valdant Han dinastijai buvo išplėsta Kinijos teritorija, ypač suklestėjo užsienio prekyba (taip pat Šilko keliu). Valstybėje sustiprėjo konfucianizmas. Išrastas seismografas, popierius.

184 m. kilęs „Geltonųjų raiščių“ sukilimas lėmė Rytų Han nuosmukį. Han dinastija žlugo dėl rūmų eunuchų intrigų ir karvedžių, malšinusių sukilimą, iškilimo.

Kinijos „viduramžiai“[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Šešių dinastijų laikotarpis.

III-VI a. Kinijoje yra politinio susiskaldymo laikotarpis. Rytų Han valdymo pabaigoje iškilę karvedžiai iš pradžių įkūrė tris valstybes, vėliau jos susivienijo, tačiau ir vėl suskilo. Etniniai kinai masiškai kėlėsi į Pietus, ir ten, taip pat neilgaamžėse valstybėlėse, toliau buvo saugoma kinų kultūra. Šiaurėje valdė nekinų tautos, vadinamieji „barbarai“. Šis laikotarpis vadinamas Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpiu. „Šešiomis dinastijomis“ vadinamos dinastijos, valdžiosios Pietuose. Visas laikotarpis kartais apibendrintai vadinamas „viduramžiais“.

Šiame laikotarpyje Kinijoje išplito budizmas, atsiranda daug meno, filosofijos naujovių.


Sui dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Sui dinastija.

Sui dinastija (隋朝) 589 m. vėl suvienijo šalį, tačiau tai buvo trumpiausias (išskyrus Čin) suvienijimo laikotarpis Kinijos istorijoje. Valdant Sui, milijonai žmonių dirbo kasant Didįjį Kinijos kanalą, iki šiol ilgiausią pasaulyje.

Tang dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Moters statulėlė, Tang dinastija.

Pagrindinis straipsnis: Tang dinastija.

Tang dinastija (唐朝), valdžiusi 618907 m., laikoma klestėjimo laikotarpiu. Budizmas tapo vyraujančia religija, daug naujų technologinių išradimų, klesti menas. Sostinė Čanganas buvo to meto didžiausias miestas. Prekiaujama su kraštais vakaruose bei pietuose, Kinijoje lankosi daug svetimšalių pirklių.

Tang imperija ėmė silpti po VIII a. viduryje kilusio An Lušano sukilimo: prarandamos teritorijos, kinta valstybės sistema. Galutinai Tang dinastiją sužlugdė didelį savarankiškumą įgavę kariniai šalies pakraščių regionai. Po Tang dinastijos sekė dar vienas politinio chaoso periodas: Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis.

Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių valstybės Wudai-orn.png
Penkios dinastijos: Vėlyvoji Liang (907-923) | Vėlyvoji Tang (923-936) | Vėlyvoji Džin (936-947) | Vėlyvoji Han (947-951) | Vėlyvoji Džou (951-960)
Dešimt karalysčių: Vu (904-937) | Vujue (904-978) | Ming (909-945) | In (943-945) | Ču (897-951) | Pietų Han (917-971) | Ankstyvoji Šu (907-925) | Vėlyvoji Šu (934-965) | Džingnan (Nanping) (906-963) | Pietų Tang (937-975) | Šiaurės Han (951-979)

Song dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Zhu Xi – Song laikų mąstytojas
Ming Imperatorius Yongle

Pagrindinis straipsnis: Song dinastija.

Song dinastija (宋朝; 9601279 m.) įsitvirtino didžiojoje Kinijos dalyje. Šiame periode taip pat netrūko politinės kaitos bei nestabilumo. Song valdymas pasižymėjo siekiu palaikyti taikius santykius su kaimyninėmis šalimis. 1127 m. džiurčenų Dzin valstybė užėmė Song sostinę Kaifengą, ir Song valdžia buvo priversta persikelti į pietus – prasidėjo vadinamasi Pietų Song periodas.

Song dinastija pasižymėjo sparčia ekonomikos raida, komercializavimu, miestų augimu. Miestai išaugo į tikrus prekybos, pramonės centrus. Ištobulinamos spausdinimo technologijos. Karyboje imamas naudoti parakas. Atgimsta susidomėjimas konfucianistiniais idealais, valdininkų atrankoje įsitvirtina valstybinių egzaminų sistema.

Juan (Yuan) dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Yuan dinastija.

12711368 m. Kiniją valdė mongolų dinastija, pasivadinusi Juan (mongoliškai: Dai Ön Yeke Mongghul Ulus; kiniškai: 元朝). Kinija tapo milžiniškos mongolų imperijos dalimi.

Šioje imperijoje kartu su istorine Kinija ir Mongolija vienoje valstybėje atsidūrė ir anksčiau nepriklausomos šalys, tokios kaip Tibetas, Dali (Junanas), Korėja. Jos įtrauktos į Kinijos politinę orbitą.

Atsivėrus prekybiniams keliams, keliautojai, tokie kaip Markas Polas, galėjo pasiekti Kiniją. Juan dinastija buvo pirmoji, Pekiną (tuometinis Dadu) padariusi savo sostine. Juan žlugo dėl netvarkos valstybėje prasidėjus valstiečių maištams.

Ming dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Ming dinastija.

Ming dinastija (明朝; 13681644 m.) buvo paskutinė Kinijos valdovų kinų dinastija (ji atėjo po mongolų, ją pakeitė mandžiūrai). Pirmasis Ming valdovas buvo valstiečių kilmės ir labai nepasitikėjo intelektualais valdininkais, todėl jie buvo persekiojami, visaip ribojama jų veikla, stengiamasi valstybę valdyti kliaunantis vietinėmis iš šeimų sudarytomis bendruomenėmis. Tai ilgainiui lėmė eunuchų iškilimą ir eunuchų varžymąsi su intelektualais.

Ming laikais surengtos didžiosios jūrų ekspedicijos po Indijos vandenyną. Įkurtas didžiulis jūrų laivynas bei kariuomenė. Tačiau vėliau atvirumą pakeitė izoliacija, politikoje vyravo neigiamas nusiteikimas svetimšalių atžvilgiu.

Dinastijos valdymo pabaigoje didelę grėsmę ėmė kelti mandžiūrai. Pasinaudoję proga, kai prieš dinastijos valdymą sukilę armijos dezertyrai užėmė Pekiną, mandžiūrai įžygiavo į sostinę kaip išvaduotojai ir pasiliko. Ming imperatoriui nusižudžius, dalis jo giminės pabėgo į pietus ir ten kurį laiką išlaikė rezistencinę Pietų Ming valdžią.

Čing (Qing) dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Čing dinastija.

Čing dinastija (mandžiūrų kalba: daicing gurun, kiniškai: 清朝 qingchao) valdė 16441911 m. Tai – paskutinė Kinijos imperijos dinastija. Ją įkūrė mandžiūrai, įsiveržę iš šiaurės XVII a. viduryje. Mandžiūrai greitai perėmė tradicinį konfucianistinį valdymo būdą, tačiau savo pačių kultūrinį savitumą stengėsi išsaugoti. Chaniams (kinams) buvo liepta nešioti mandžiūrišką šukuoseną (kaselę) bei drabužius. Dėl šukuosenų Čing dinastijos metu kilo ne vienas maištas.

Kadangi Ming dinastija buvo praradusi beveik visas teritorijas už istorinės Kinijos ribų, Čing dinastija vėl išplėtė imperijos valdas, tapdama didžiausia Kinijos istorijoje imperija. Mandžiūrai vėl užvaldė Tibetą, Mongoliją. Taip pat naujai prie imperijos buvo prijungtas Taivanas ir Rytų Turkestanas (Sindziangas).

XIX a. Čing valdžia nusilpo dėl socialinių, ekonominių, demografinių problemų bei Vakarų imperializmo. Visuomenėje plito priklausomybė opiumui. Pasinaudoję pretekstu, kad Kinijos valdžia prekybą opiumu uždraudė, vakariečiai pradėjo Pirmąjį Opiumo karą, vėliau kilo antrasis. Opiumo karų pasekmė – Kinijoje Didžioji Britanija bei kitos Vakarų šalys įgijo savo „koncesijas“, kuriose turėjo ypatingų prekybos privilegijų. Čing dinastijos valdžią taip pat labai susilpnino XIX a. viduryje kilęs Taiping sukilimas. Amžių sandūroje kinai bandė maištauti prieš Vakarų valstybių įtaką (Boksininkų sukilimas), tačiau svetimšaliai tik sustiprino savo pozicijas. Savo ruožtu sustiprėjo ir kitokių valdymo sistemų šalininkai, imamas reformuoti imperijos valdymas.

Kinijos respublika (1912–1949 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai: Kinijos Respublikos istorija, Kinijos Liaudies Respublikos istorija.

Sun Jatseno vadovaujamas revoliucinis karinis sukilimas 1911 m. paskelbė Kinijos respubliką. 1912 m. atsistatydino paskutinis Kinijos imperatorius Pu-i, Kinija tapo demokratine respublika, siekiančia nusikratyti europiečių (daugiausia britų) įtakos.

Respublikos vidaus padėtis nebuvo itin stabili, joje varžėsi karo vadai, svetimšalių jėgos. 1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją ir iki 1933 m. ją okupavo.

Kilęs konfliktas tarp Guomindang vyriausybės ir Kinijos komunistų partijos peraugo į pilietinį karą. Be to, grėsmę Kinijai kėlė auganti Japonijos galia. Galiausiai Guomindangas pralaimėjo ir Kinijos respublika persikėlė į Taivano salą.

Liaudies Respublika ir Taivanas[taisyti | redaguoti kodą]

1949 m. Mao Dzedongas paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Kontroversiškiausi ir ryškiausi KLR istorijos įvykiai – Didysis šuolis, Kultūrinė revoliucija, įvykiai Tiananmenio aikštėje 1989 m.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šiame straipsnyje apžvelgta Istorinės Kinijos (ang.: China proper) istorija. Kitų istorinių regionų, sudarančių dabartinę Kinijos Liaudies Respubliką, istoriją galima rasti straipsniuose:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Kinijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka




Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.