Singapūro istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sejarah.PNG
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Singapūro istorija nuo seno susijusi su Malajų salyno istorija.

Senovės Singapūras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad Singapūras pirmąkart paminėtas kinų analuose kaip Pu Luo Chung. Spėjama, kad tai transkripcija iš malajietiško pavadinimo Pulau Ujong, kuris reiškia „sala pabaigoje“ (Malakos pusiasalio)[1]. Javiečių epinė poema Nagarakretagama, parašyta 1365 m., mini saloje Tumasik ar Temasek gyvenvietę. Pavadinimas tikriausiai reiškia „jūrų uostas“ arba „jūros miestas“.[2] Gyvenvietė minima Malajų analuose, kai pasakojama apie Šrividžajos princą Šri Tri Buaną (žinomą kaip Sang Nila Utama), kuris išsilaipino čia XIII a. Kai jis pamatė keistą žvėrį, palaikytą liūtu, palaikė tai geru ženklu ir įkūrė miestą, sanskrito kalba pavadintą Singapūru („Liūto miestas“). Mokslininkai teigia, kad tiksli pavadinimo kilmė neaiški.[3]

1320 m. Mongolų imperija pasiuntė prekybinę misiją į Long Ya Men („Drakono dantų vartai“). Manoma, kad ši vieta buvo pietinėje Singapūro dalyje.[4] Kinų keliautojas Vang Dajuanas lankėsi Singapūre 1330 m. ir teigė, kad Long Ya Men sudarytas iš dviejų gyvenviečių: Dan Ma Xi ir Ban Zu. Jis tvirtino, kad vietiniai ir kinai gyveno kartu. Laikoma, kad Singapūras turi seniausią kinų bendruomenę už Kinijos ribų ir tai patvirtina archeologiniai radiniai.[5]

XIV a. pradžioje Šrividžaja nusilpo ir Singapūras atsidūrė kovos dėl Malakos pusiasalio tarp Siamo ir Madžapahito viduryje. Malajų analai teigia, kad Madžapahitas nugalėjo Singapūrą ir paskutinis Singapūro karalius Paramesvara, valdęs kelis metus, pasitraukė į Malaką, kur įkūrė Melakos sultonatą.[6] Portugalų šaltiniai teigia, kad Singapūras buvo Siamo vasalas, o jo paskutinį valdovą nužudė Paramesvara iš Palembango. Po to jis buvo išvytas į Melaką kur įkūrė sultonatą.[7]

Vėliau Singapūras tapo Melakos sultonato dalimi. Tačiau XVI a. atvykęs portugalas Alfonsas de Albukerkė saloje rado tik griuvėsius.[8][9] Portugalai užėmė Melaką 1511 m. Sultonas pabėgo į pietus ir įkūrė Džohoro sultonatą ir Singapūras tapo jo dalimi. Portugalai sunaikino gyvenvietę Singapūre 1613 m. ir kitus du šimtmečius Singapūro nebuvo istorijos puslapiuose.

Britų Singapūras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1818 m. seras Stamfordas Raflis buvo paskirtas Benkulu kolonijos leitenantu-gubernatoriumi. Jis norėjo, kad britai išstrumtų olandus iš Malajų salyno, nes opiumo prekyba tarp Britų Indijos ir Kinijos tapo vis svarbesnė. Olandai uždėjo britams didelius muitus, tad Raflis ketino įkurti naują uostą Malakos sąsiauryje. 1819 m. sausio 28 d. Stamfordas Raflis išsilaipino Singapūre ir suprato jo strateginę svarbą. Sala turėjo medžių ir gėlo vandens, gilius užutekius ir buvo kelyje tarp Indijos ir Kinijos. Jis įkūrė malajų gyvenvietę prie Singapūro upės. Iš pradžių tai buvo 1000 malajų, kinų ir jūros čigonų (Orang Laut). Salą nominaliai valdė Džohoros sultonas, kurį kontroliavo olandai. Sultonas savo vyresnį brolį Tengku Longą buvo ištrėmęs į Riau salas. Raflis pasiūlė Tengku Longą padaryti sultonu ir mokėti kiekvienais metais pinigus mainais į Singapūrą. Sutartis buvo pasirašyta 1819 m. vasario 6 d.

Stamfordas Raflis padalijo miestą į keturis rajonus: malajų, indų, kinų bei centrą, dominuojamą iš Britanijos atvykusių kolonistų. Pagal šias gaires skirstymas į etnines grupes išliko ir dabar. Greta šiose vietose gyvenusių malajų į Singapūrą anglai atvežė ir apgyvendino daug kinų, kad šie dirbtų juodus darbus. Jų skaičius greitai ėmė sudaryti daugumą. Per antrąjį pasaulinį karą Singapūrą užėmė japonai, jie miestą pervadino Sjonantu ir nemėgo kinų, nes pastaruosius laikė galimais Kinijos sąjungininkais, tačiau rėmė indų ir malajų mažumą. Nors Singapūras buvo iš japonų atsiimtas, tačiau ši trumpa okupacija iš esmės sužlugdė Jungtinės Karalystės, kaip nuo visa ko galinčios apginti jėgos, įvaizdį ir prasidėjo nepriklausomybės siekiai. Singapūras ėmė siekti laisvės suvienyję jėgas su Britų Malaja (dab. Malaizija). Gavus nepriklausomybę Singapūras įstojo į Malaizijos sudėtį, malajams pažadėjus, kad Singapūro kinų dauguma gaus tokias pat teises, kaip ir malajai. Tačiau vėliau Malaizijos valdžia šį pasiūlymą atšaukė, nes Singapūro kinai, kartu su Malaizijos kinais, sudarė nemenką dalį šalies gyventojų ir buvo galimybė, kad jie ateis į valdžią, nes ekonomikoje jie ir šiaip dominavo. Singapūre dar kilo ir neramumų: riaušės tarp kinų ir malajų. Tad Malaizija nusprendė paleisti Singapūrą ir šis šalių sutarimu tapo nepriklausomas. Per nepriklausomybės laikotarpį šalis pralenkė savo kaimynes ekonomiškai ir tapo svarbiu Pietryčių Azijos centru.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Singapore: History, Singapore 1994“. Asian Studies @ University of Texas at Austin. Suarchyvuotas originalas 23 March 2007. Nuoroda tikrinta 2018-05-18. 
  2. (15 June 2013) Singapore Street Names: A Study of Toponymics. Marshall Cavendish. ISBN 9789814484749.
  3. C.M. Turnbull (30 October 2009). A History of Modern Singapore, 1819-2005. NUS Press, 21–22. ISBN 978-9971694302.
  4. Community Television Foundation of South Florida (10 January 2006). „Singapore: Relations with Malaysia“. Public Broadcasting Service. Suarchyvuotas originalas 2018-05-18. 
  5. John Miksic (November 2013). Singapore and the Silk Road of the Sea, 1300-1800. NUS Press. ISBN 978-9971695743.
  6. „Singapore – Precolonial Era“. U.S. Library of Congress. Nuoroda tikrinta 2018-05-18. 
  7. John N. Miksic (15 November 2013). Singapore and the Silk Road of the Sea, 1300_1800. NUS Press, 155–163. ISBN 978-9971695743.
  8. „Singapura as "Falsa Demora". Singapore SG. National Library Board Singapore. 
  9. Afonso de Albuquerque (20 May 2010). The Commentaries of the Great Afonso Dalboquerque, Second Viceroy of India. Cambridge University Press. ISBN 978-1108011549.