Rašidunų kalifatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Rašidunai)
Peršokti į: navigacija, paiešką
al-khilafat ar-Rāshidīyah
الخلافة الراشدي‎
Rašidunų Kalifatas
buvęs kalifatas
Blank.png
632 – 661 Umayyad Flag.svg
Location of
Kalifato teritorija apie 654 m.
Sostinė Medina, Kufa
Valdymo forma monarchija
Era Viduramžiai
 - Įkūrimas 632 m., 632
 - Omejadai nuverčia valdžią 661 m.
Plotas
 - 654 900 000 km² (347 492 sq mi)

Rašidunų kalifatas – arabų valstybė, susikūrusi VII amžiuje Arabijos pusiasalyje ir ilgainiui užvaldžiusi dideles teritorijas Šiaurės Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Dabar kalifato valdytose teritorijose yra Saudo Arabija, Jemenas, Omanas, JAE, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Irakas, Sirija, Jordanija, Izraelis, Palestina, Iranas, Egiptas, Armėnija, Azerbaidžanas, dalis Turkijos, Uzbekijos, Afganistano, Libijos.

Valstybės aukščiausia valdžia priklausė kalifui. Tai buvo pirmasis kalifatas ilgoje musulmoniškų kalifatų krandinėje. Jį valdė Keturi tikrieji kalifai, tiesiogiai kilę iš Mahometo.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš karto po Mahometo mirties Medinoje 632 m. miestiečiai musulmonams vadovauti išrinko Mahometo uošvį Abu Bakrą, kuris ėmėsi platinti naująjį tikėjimą. Šis iš karto susidūrė su sukilimų banga: atskirose Arabijos vietose kurį laiką Islamą priėmusios gentys greitai ėmė maištauti, atsirado nauji pranašai, kaip, pvz., Musailimas ir kt. Dėl to Abu Bakras pradėjo keletą metų trukusius Ridda karus su arabų gentimis. Juose iškilo karvedys Chalidas ibn Validas, laimėjęs keletą reikšmingų mūšių. Po lemtingo Jamamos mūšio 633 m. visas Arabijos pusiasalis buvo pajungtas Medinoje reziduojančio kalifo valdžiai.

Iš karto po to Abu Bakras išsiuntė Chalido armijas į Sasanidų imperiją, kuri jis nukariavo Iraką. Tuo pat metu keturios arabų armijos užpuolė Bizantijos imperijai priklausiusią Siriją ir ją nukariavo 634 m.

Tais pačiais metais mirus Abu Bakrui, kalifo sostą paveldėjo jo paties paskirtas Umaras. Šis tęsė Abu Bakro pradėtus užkariavimus trimis kryptimis: į Sasanidų Persiją šiaurės rytuose, Sirija ir Palestiną šiaurės vakaruose, Egiptą vakaruose. Nors šie kraštai buvo kontroliuojami galingų imperijų, šios buvo nusilpusios ir negalėjo efektyviai priešintis agresyvioms arabų armijoms. Todėl iki 640 m. arabai jau kontroliavo Iraką, Siriją ir Palestiną, 642 m. užėmė Bizantijos Egiptą, o 643 m. arabų armijos pasiekė rytines Sasanidų imperijos provincijas.

Arabų užkariavimų sėkmė slypėjo ne tik karinėje galioje, bet ir tolerantiškame, nuosaikiame valdyme. Užkariautose kultūriškai įvairiose srityse arabai nesiekė priverstinai įdiegti islamo, centralizuoti valdymo. Kalifai paliko kultūrinę ir religinę laisvę, nusistovėjusias politines struktūras, tik paskirdavo savo vietininkus (emyrus) ir mokesčių rinkėjus amilius.

644 m. Umaras buvo nužudytas, tačiau prieš mirtį paskyrė 6 artimiausius sau žmones išrinkti iš jų tarpo naują kalifą. Juo tapo Omejadų klano Utmanas. Jis tapo ilgiausiai valdžiusiu ir populiariausiu iš keturių pirmųjų kalifų. Jo valdymo laikais arabai baigė užkariauti Sasanidų imperiją rytuose, pasiekdami Indo upę. Jie taip pat nukariavo Šiaurės Afrikos pakrantes iš Bizantijos, siaubė Viduržemio jūros salas – Siciliją ir Italijos pakrantes, trumpam pasiekė Ispanijos pakrantes.

Pirmosios fitnos grupuotės

656 m. Utmaną nužudė sukilėliai, ir tai buvo pirmasis kalifas, nužudytas pačių musulmonų. Tai pradėjo Kalifate pilietinį karą, žinomą kaip Pirmoji fitna. Sukilėliai įsitvirtino Egipte, Kufoje ir Basroje. Po Utmano mirties Medinoje nauju kalifu išrinko Mahometo žentą Ali, kuris pradėjo kraujo kerštą prieš sukilėlius. Perkėlęs sostinę į Kufą Mesopotamijoje, Ali užpuolė Basrą ir išnaikino sukilėlius. Tačiau situaciją apsunkino Utmano pusbrolis Muavijas, tuo metu Sirijos emyras, kuris ėmė kvestionuoti Ali išrinkimo teisėtumą. Jį palaikė ir Egipto vietininkas Amras ibn al-Asas. Ali ir Muavijo armijos susidūrė 657 m. Sifino mūšyje. Ali bandant susitarti su priešininku, jo armija suskilo, kadangi dalis karių, vėliau žinomi kaip charidžitai, nusprendė, jog toks poelgis neteisėtas.

Susiskaldymas Ali armijoje lėmė jos vėlesnius pralaimėjimus prieš Muaviją. Pastarasis įsigalėjo visose kalifato teritorijose, iškyrus sostinę Kufą, taip įtvirtindamas Omejadų kalifatą. 661 m. charidžitui nužudžius Ali, Rašidunų kalifatas baigė egzistuoti.

Kalifato valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalifato teritorija 622–750 m.

Kalifato gyventojų tarpe tik labai mažą dalį sudarė arabai ir musulmonai. Visi nemusulmonai turėjo specialų statusą dhimmi. Jie buvo toleruojami, ir nuo musulmonų teisiškai skyrėsi tik mokamais mokesčiais. Musulmonai turėjo mokėti zakatą ir charadžą, tuo tarpu kitatikiai – džiziją.

Kalifatas buvo dalijamas į provincijas, kurių skaičius augant imperijai ir perskirstant ribas keitėsi.

Provincijų vietininkai buvo tituluojami emyrais. Kiti provincijų pareigūnai buvo katibas (vyriausiasis raštininkas), Katib-ud-Diwan (kariuomenės vadas), Kahib-ul-Kharaj (mokesčių rinkėjas), Sahib-ul-Ahdath (policijos vadas), Sahib-ul-Bait-ul-Mal (iždininkas), kadis (teisėjas).

Kalifai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arabija-orn.png
Arabijos istorija
Arabija
Arabų gentys
Rašidunų kalifatas
Omejadai
Abasidai
Fatimidai
Ajubidai
Osmanų imperija
Hidžazas, Saudi valstybės
Saudo Arabija

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]