Estijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Estija-orn.png
Estijos istorija
Estijos priešistorė
Estų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Danija (Estija)
Livonijos konfederacija:
Livonijos ordinas, Ozelio-Vikos vyskupija, Dorpato vyskupija
ATR (Infliantai)
Švedija (Estija, Livonija)
Rusija (Lifliandija, Estliandija)
Vokietijos imperija (Oberostas)
Estijos Respublika (1918-1940)
Antrasis pasaulinis karas
Estijos TSR
Estijos Respublika (1990)

Estijos istorija – Estijos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmens amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kundos kultūros įrankiai, the Estijos Istorijos muziejus

Atsitraukus ledynui po paskutinio ledynmečio 10 tūkst. m. pr. m. e. Estijoje apsigyveno nenustatytos etninės kilmės žmonės. Pagal archeologinius duomenis, viena pirmųjų gyvenviečių Estijoje aptikta netoli Kundos miestelio (8-6 tūkstantmetis pr. m. e.), šiaurės Estijoje. Pagal šią gyvenvietę pavadinta akmens amžiaus Kundos kultūra. Seniausia žmonių gyvenvietė Estijoje yra mezolitinė Pulio gyvenvietė, įkurta IX tūkst. pr. m. e. pradžioje. Panašūs į Kundos akmeniniai artefaktai ir kaulai buvo rasti Kitur Estijoje, Latvijoje, Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Suomijoje. Tarp mineralų kvarcas ir titnagas buvo populiariausi įrankų gamyboje.

Neolito pradžią žymi atsiradusi Narvos kultūros keramika V tūkst. pr. m. e. Seniausi radiniai datuojami apie 4900 m. pr. m. e. Pirmieji keramikiniai dirbiniai pagaminti maišant molį su žvyru, kriauklelėmis ir augalais. Narvos tipo keramika randama visoje Estoijos pakrantėje ir salose. To laikotarpio akmenys ir kaulai panašūs į Kundos kultūros artefaktus.

IV a. pr. m. e. pradžioje į Estiją atvyko Šukinės duobelinės keramikos kultūra.[1] Iki XX a. devinto dešimtmečio šios kultūros atsiradimas buvo siejamas su finų, suomių, estų ir lyvių protėvių, atvykimu prie Baltijos jūros.[2] Dabar manoma, kad kultūrų ir lingvistinių grupių sąsaja negali būti įrodyta ir dabar tikima, kad gyvenviečių pagausėjimas yra susijęs su klimato atšilimu. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Uralo kalbos Estijoje vartojamos nuo paskutinio ledynmečio.[3]

Šukinės duobelinės keramikos kultūros žmonės į kapus įdėdavo gyvūnų paukščių, gyvačių ir žmonių figūrėles, pagamintas iš gintaro ar kaulo. Šios kultūros pėdsakų randama Šiaurės Suomijos iki Rytų Prūsijos.

Vėlyvasis neolitas prasidėjo apie 2200 m. pr. m. e. Estijoje atsiradus Virvelinės keramikos kultūrai, kuriai būdinga virvelinė keramikos puošyba ir dailai nušlifuoti laivo formos akmeniniai kirviai. Žemės ūkį įrodo javų liekanos ant vieno iš indų Iru gyvenvietėje. Tuo metu buvo bandoma prijaukinti laukinius šernus.[4] Žmonės buvo laidojami ant šono, prispaudus kelius prie krūtinės, o viena ranka būdavo po galva. Kapuose būdavo daiktų, pagamintų iš naminių gyvūnų kaulų.[1]

Bronzos amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bronzos amžius Estijoje prasidėjo 1800 m. pr. m. e. Tuo metu nusistovėjo sienos tarp baltų ir finų genčių. Saremoje atsirado Asvos ir Ridalos įtvirtintos gyvenvietės, o Šiaurės Estijoje - Iru. Laivadirbystė padėjo išplisti bronzos dirbiniams. Iš germaniškų kraštų į Estiją atėjo nauja laidojimo tradicija: akmeniniai cistų kapai, kremavimas vis labiau plito, atsirado valties formos akmeninių kapų.[5]

Apie VII a. pr. m. e. didelis meteoritas išmušė Kalio kraterį Saremoje.

325 m. pr. m. e. graikų tyrinėtojas Pitėjas tikriausiai lankėsi Estijoje. Lennart-Georg Meri teigė, kad jo aprašyta Tulė yra Sarema.[6] Su tuo nesutinka daugelis mokslininkų, nes Sarema yra labai toli į pietus nuo Šiaurės poliaratčio.

Geležies amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geležies amžius Estijoje prasidėjo V. a. pr. m. e. Iš pradžių geležis buvo atvežtinė, bet nuo I a. buvo kalama vietinė pelkų rūda. Gyvenvietės būdavo tose vietose, kurios suteikia naturalią apsaugą. Buvo statomos tvirtovės, bet jomis būdavo naudojamasi laikinai.

Skandinavų ir vokiečių ekspansija XII-XIII a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Estų žemės XIII a.
Estija (Esthland), 814 m.
Pagrindiniai straipsniai – Estų žemės ir Kryžiaus žygiai į Pabaltijį.

Danija susidomėjo Estija dar švento Knuto (1040–1086) laikais. Vėliau iš Danijos į Estiją atvyko ir čia misionieriavo vienuolis Fulco. Yra žinoma, kad jam nelabai sekėsi ir apie 1172 m. jis grįžo iš Estijos į Lundą. 1206 m. danai išsilaipino Saremos saloje, pastatė ten tvirtovę, tačiau ji buvo sugriauta.

Nuo 1208 m. Livonijos ordinas pradėjo veržtis į Estijos teritoriją 1210 m. įvykusį mūšį prie Jumeros upės laimėjo estai. Po metų kalavijuočiai apiplėšė Viljandį, bet buvo priversti sudaryti paliaubas 3 metams. Toliau kovos vyko gana permainingai. 1217 m. kelių Estijos žemių kariuomenė atsiėmė Otepės tvirtovę, bet tais pat metais estai buvo visiškai sutriuškinti mušyje prie Viljandžio. Šiame mūšyje žuvo vienas iš žymesnių estų seniūnų Lembitu, taip pat kalavijuočių pusėje kovojęs lyvių seniūnas Kaupo. Bet šiaurinė Estija liko nepajungta.

Rygos vyskupas Albertas 1218 m. pasirašė susitarimą su Danijos karaliumi, dėl kurio 1219 m. Šiaurės Estijoje išsilaipino Danijos kariuomenė ir permainingame mūšyje prie Lindanisės nugalėjo estus. Šiaurinės Estijos žemės pateko į Danijos valdžią. Estų žemės imtos krikštyti ir iš pietų ir iš šiaurės.

Į Danijos ir Livonijos ordino varžybas dėl pagonių estų krikšto bandė įsiterpti ir švedai. 1220 m. švedai išsilaipino Liane apskrityje ir įsitvirtino Lihulos tvirtovėje., bet greitai estai ją sudegino ir sunaikino visą švedų įgulą. Danijos ir ordino kryžininkai irgi neišvengė tarpusavio susidūrimų. 1225 m. iš teritorijų, dėl kurių priklausomybės vyko nesutarimai tarp Danijos ir ordino popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis sukūrė tiesiogiai popiežiui pavaldžią valstybėlę, kur valdžia buvo perduota estų seniūnams. Bet ši valstybėlė egzistavo vos kelerius metus.

Sumušęs kelių popiežiaus legatų remiamą estų seniūnų valstybę Livonijos ordinas kuriam laikui užėmė ir Taliną, išvijęs iš jo danus. Danijai Talinas buvo grąžintas tik 1238 m., pasirašius karinės sąjungos sutartį tarp Danijos ir ordino. 1224 m., nepaisant rusų kunigaikštysčių paramos, Livonijos ordinui turėjo pasiduoti Tartu. Po kiek laiko (1227 m.) pasidavė ir Saremos sala.

Danijos ir Livonijos sudėtyje XIII-XVI a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Danijos Estija ir Livonijos konfederacija.
Baltijos šalių žemėlapis – Carta marina (1539 m.)

XIII a. buvo įkurti Estijos miestai, įėję į Hanzos sąjungos sudėtį: Talinas, Tartu, Piarnu, Viljandis. Danijos valdytose žemėse, kurios išlaikė Estijos vardą, buvo kurdinami Danijos karaliaus vasalai, kurie bene anksčiausiai Pabaltijyje ėmė kurti dvarus, vertė juose atlikinėti lažą. Manoma, kad tai buvo pagrindinė 13431345 m. Jurginių sukilimo priežastis.

Iš pradžių stambi karinė estų sukilėlių sėkmė buvo įtvirtinto Padizės vienuolyno užėmimas 1343 m. Vienuolynas buvo sudegintas, vienuoliai išžudyti. Užėmę beveik visą Harju žemę sukilėliai susivienijo ir išrinko 4 vadovus. Apie 10 000 sukilėlių atžygiavo prie Talino. Kreiptasi pagalbos į Švediją, pažadant jai sėkmės atveju perleisti Taliną.

Sukilimui slopinti buvo pasiųstos Livonijos ordino pajėgos. Siekdami išvengti ordino įsikišimo sukilėlių vadai sutiko dalyvauti Paidės pilyje surengtose derybose, kur jie buvo nužudyti. Estų sukilėliai netrukus po to pralaimėjo mūšį prie Talino. Bet sukilimas dar tęsėsi Saremos saloje.

Sukilimo nuslopinimas buvo įmanomas tik įsikišus Livonijos ordinui. Danijos karalius Valdemaras IV, turėdamas ir kitų bėdų, 1346 m. pardavė šiaurinę Estiją Teutonų ordinui už 19 000 sidabro markių. Po metų didysis ordino magistras perdavė valdžią šiaurės Estijoje Livonijos ordinui. Taip kuriam laikui bene visos estų žemės atsidūrė Livonijos konfederacijoje.

Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos sudėtyje XVI-XVIII a. prad[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Infliantai, Švedijos Livonija ir Švedijos Estija.
Estja 1662 m.

Vykstant Livonijos karui, Pietų Estijos teritorija su Tartu ir Piarnu miestais Vilniaus sutartimi 1561 m. buvo atiduota Lietuvai (po Liublino unijos – ATR) mainais už Lietuvos paramą Livonijai kare su ją užpuolusia caro Ivano IV Maskva. Pasibaigus karui, pagal 1582 m. Jam Zapolės taikos sutartį tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos liko Abiejų Tautų Respublikai. Pietų Estijoje ėmė aktyviai reikštis jėzuitai, kurie 1583 m. atidarė gimnaziją Tartu mieste. Kadangi Abiejų Tautų Respublika turėjo nedaug uostų, tas buvo į naudą Piarnu, kurio prekyba augo Abiejų Tautų Respublikos valdymo metais.

Pietų Estijos žemės Abiejų Tautų Respublikoje buvo laikomos sudėtine Infliantų, padalintų į 4 vaivadijas, dalimi, Estijos vardas šioms žemėms apibūdinti nevartotas.

Dar Livonijos karo pradžioje, 1561 m. Šiaurės Estija su Talinu pasidavė Švedijai. Kaip rašė kroninkininkas Baltazaras Riusovas (Balthasar Rüsow), „kadangi Lenkijos karalius buvo toli nuo Talino miesto ir taliniečiai niekada negaudavo ir negalėjo gauti jokios paramos maisto produktais iš Lenkijos ar Lietuvos, tai jie nusprendė pasiduoti Švedijos karaliui, kuris buvo arčiau ir lengviau pasiekiamas.“ Rusai du kartus bandė užimti Taliną, tačiau miestas atsilaikė.

Šiaurinėje Estijoje, remiantis dar daniška tradicija, švedai sukūrė Estijos kunigaikštystę. 1629 m. Altmarko sutartimi pietinė Estija taip pat atiteko Švedijai, bet sujungta su šiaurine Estija nebuvo, o įėjo į Livonijos provincijos sudėtį. Gustavas II Adolfas siekė abi Švedijos valdomas provincijas integruoti į valstybę, sušvedinti, tačiau po jo mirties Švedijoje įsigalėjus aristokratijai, šių siekių atsisakyta, kadangi ir Švedijos bajorija buvo suinteresuota gauti valdyti dvarus Pabaltijyje išskirtinėmis teisėmis.

16951697 m. Estijoje dėl nederlių buvo „Didžiojo bado“ laikmetis. Nuo bado mirė kas penktas gyventojas. Estų gyventojų skaičius sumažėjo iki 280 000. Po Didžiojo Šiaurės karo (17001721) estų liko ne daugiau kaip 100 000.

Estų tautinis pabudimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Estų tautinio pabudimo pradžia tradiciškai laikomi 1857 m., kai Johanas Jansenas Piarnu ėmė leisti laikraštį „Piarnu paštininkas“ (Perno Postimees). Antraštinis šio laikraščio puslapis prasidėjo eiliuotu pasveikinimu, kurio pradžia „sveika brangi estų tauta“ (tere armas eesti rahvas). Čia pirmąkart viešai su ryškiu prasminiu akcentu buvo pavartota sąvoka „estų tauta“. Iki tol apibūdinant vietinę liaudį vartotos sąvokos „krašto gyventojai“, „žemiečiai“ (maarahvas, talurahvas).

Jaunaesčių judėjimas galutinai susiformavo su Janseno Tartu mieste nuo 1864 m. leistu laikraščiu „Estijos paštininkas“ (Eesti Postimees) ir ypač su Karlo Roberto Jakobsono redaguotu prorusiškos orientacijos laikraščiu „Sakala“ (18781882), leistu Viljandyje. 1865 m. Tartu buvo sukurta draugija „Vanemuine“, kuri daug prisidėjo organizuojant pirmąją visuotinę estų dainų šventę Tartu 1869 m.

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Estija, 1920–1940 m.
Teritorijos praradimas 1940 m.

Pagrindinis straipsnis: Tartu sutartis

Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d., nors netrukdomai kurti nepriklausomą respubliką kliudė vokiečių okupacija, trukusi nuo 1918 m. vasario iki lapkričio mėn. Po Vokietijos kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. lapkričio 11 d., savo veiklą atnaujino Estijos Laikinoji Vyriausybė, vadovaujama Konstantino Petso. 1920 m. gruodžio 21 d. išrinktas Estijos valstybės vadovas.

Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji sovietinė okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų organizuotas ralis Taline 1940 m.

1939 m. rugsėjo 29 d. Estija priėmė SSRS ultimatumą ir leido įvesti įkurti karines bazes ir įvesti 25 tūkst. Raudonosios armijos karių.[7]Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1940 m. birželio mėnesį, pagal ankstesnį SSRS susitarimą su Vokietija, šalį okupavo Sovietų Sąjunga.[8][9][10] Iš pradžių Baltijos laivynui buvo įsakyta vykdyti karinę Estijos blokadą birželio 12 d. Kai pasaulis žiurėjo kaip naciai įžengia į Paryžių, kuris krito dieną prieš tai, birželio 14 d.sovietai numušė suomių keleivinį lėktuvą Kaleva, kuris gabeno diplomatinį amerikiečių paštą. Per lėktuvo sudužimą žuvo amerikiečių diplomatas Henry W. Antheil Jr.[11]

Birželio 16 d. SSRS įsiveržė į Estiją.[12] Viačeslavas Molotovas apkaltino Estiją sąmokslu prieš Tarybų Sąjungą. Estijos vyriausybė nusprendė nesipriešinti, nes byvo daug sovietų karių šalyje ir prie sienos. Estijos respublika de facto nustojo egzistuoti birželio 17 d., kai Raudonosios armijos kariai iš savo bazių pradėjo šalies okupaciją. Kitą dieną į Estiją atvyko dar 90 tūkst. karių. Sovietų okupaciją „įteisino“ sovietų karių remiamas komunistų perversmas ir „parlamento rinkimai“, kuriuose negalėjo dalyvauti jokia partija išskyrus komunistų. Liepos 21 d. buvo paskelbta Estijos Sovietų Socialistinė Respublika, kurios parlamentas pareiškė norą stoti į Tarybų Sąjungą. Tuos, kurie nebalsavo už stojimą į Tarybų Sąjungą sušaudė sovietų tribunolai.[13] 1940 m. rugpjūčio 6 d. Estija formaliai prijungta prie Sovietų Sąjungos kaip Estijos Tarybų Socialistinė Respublika.[14]

Vos tik įtvirtinę savo valdžią sovietai pradėjo terorą. 1940–1941 m. buvo suimta 8 tūkst. politinio ir karinio elito narių. 2,2 tūkst. iš jų buvo įvykdytos mirties bausmės Estijoje, o likusieji buvo išvežti į gulagus Rusijoje, iš kur retai kas grįžo gyvas. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą ir kitas atkampias Tarybų Sąjungos vietas buvo ištremta 10 tūkst. estų, kur pusė jų žuvo. Iš 32 100 estų, kurie buvo „mobilizuoti“ naciams įsiveržus į Tarybų Sąjungą 40 procentų iš jų per metus žuvo „darbo bataliuonuose“ nuo bado, šalčio ir persidirbimo. Sovietai taip pat į Sibirą ištrėmė 500 žydų 1940–1941 m.

Daugybė šalių, tarp jų JAV, nepripažino sovietinės okupacijos ir leido buvusių vyriausybių paskirtiems diplomatams toliau dirbti savo darbą. Šie senstantys diplomatai dirbo iki Estijos nepriklausomybės atkūrimo. Ernst Jaakson yra ilgiausiai Amerikoje diplomato pareigas ėjęs asmuo. Jis 1934 m. tapo vicekonsulu, 1965 m. konsulu ir juo išbuvo nepriklausomybės. Tik 1991 m. lapkričio 25 d. jis pateikę įrodymus, kad atstovauja Estijai Amerikoje.[15]

Nacių okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Premjeras Jüri Uluots

Kai Trečiasis Reichas įsiveržė į Tarybų sąjungą 1941 m. birželio 22 d. ir Vermachtas pasiekė Estiją liepos mėnesį, daug estų pasitiko vokiečius džiaugsmingai, nes tikėjosi atkurti nepriklausomybę. Tačiau Estija tapo pavaldi Ostlando generaliniam komisariatui ir patyrė Trečiojo Reicho genocidinę politiką. Sicherheitspolizei buvo įkurta vidiniam saugumui užtikrinti ir jai vadovavo Ain-Ervin Mere. Virminis entuzsiazmas greitai išseko ir vokiečiams sunkiai sekėsi verbuoti estų savanorius. Šaukimas į armiją buvo įvestas 1942 m. ir 3400 estų pabėgo į Suomiją ir įstojo į jos armiją, kad nereikėtų kautis už vokiečius. 200-asis pėstininkų pulkas Suomijoje buvo sudarytas iš estų savanorių. Kai Vokietijos pralaimėjimas tapo neišvengiamas 1944 m. estai bandė sutrukdyti pakartotinei sovietų okupacijai iki Trečio reicho kapituliacijos.

1944 m. sausį frontas pasiekė buvusią Estijos sieną. Narva buvo evakuota. Jüri Uluots, paskutinis teisėtas Estijos premjeras prieš sovetų okupaciją 1940 m., kreipėsi per radiją šaukdamas 1904-1923 metais gimusius į armiją. Į tai buvo greitai sureaguota ir pasirodė 38 tūkst. savanorių.[16] Keli tūkstančiai estų grįžo iš Suomijos armijos ir prisidėjo prie Teritorinės gynybos pajėgų, kurios turėjo priešintis sovietų puolimui. Buvo tikimasi, kad pasipriešinimu sovietams Estija patrauks Vakarų dėmesį ir jų paramą Estijos nepriklausomybei nuo SSRS.[17]

1944 m. rugsėjo 22 d. iš Talino pasitraukė paskutiniai vokiečių daliniai ir sovietai įžengė į miestą. Nauja Estijos vyriausybė pabėgo į Stokholmą ir ten veikė 1944-1992 m.

Tarybinė Estija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Antrą pasaulinį karą Estija patyrė daug nuostolių. 45% pramonės ir 40% geležinkelių buvo sunaikinta. Estija neteko penktadalio gyventojų, apie 200 tūkst.[18] 10% gyventojų pabėgo į Vakarus 1940-1944 m. Daugiau nei 30 tūkst. žuvo su ginklu rankose. 1944 m. antskrydžiai sugriovė Narvą ir trečdalį Talino gyvenamųjų namų.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Mäesalu et al. 2004
  2. (1998) Miniature Empires: A historical dictionary of the newly independent states. Westport, Connecticut: Greenwood Press. ISBN 0-313-30610-9.
  3. (2003) The Cambridge History of Scandinavia. Cambridge, UK: Cambridge University Press. ISBN 0-521-47299-7.
  4. Subrenat 2004
  5. Subrenat 2004, p. 26
  6. Meri, Lennart (1976). Hõbevalge: Reisikiri tuultest ja muinasluulest. Tallinn: Eesti Raamat.
  7. Smith et al. 2002, p. 24
  8. (2003) The World Book Encyclopedia. Chicago, IL: World Book. ISBN 0-7166-0103-6.
  9. O'Connor, Kevin J. (2003). The History of the Baltic States. Westport, Conn.: Greenwood Press. ISBN 0-313-32355-0.
  10. „Molotovi–Ribbentropi pakt ja selle tagajärjed“ (Estonian). Estonian Ministry of Foreign Affairs. 22 August 2006. Suarchyvuotas originalas 7 July 2007. 
  11. Johnson, Eric A.; Hermann, Anna (2007). „The Last Flight from Tallinn“ (PDF). American Foreign Service Association. Suarchyvuotas originalas (PDF) 25 March 2009. Nuoroda tikrinta 2009-09-20. 
  12. „Five Years of Dates“. Time. 24 June 1940. Nuoroda tikrinta 2009-09-20. 
  13. „RUSSIA: Justice in the Baltic“. Time. 19 August 1940. Nuoroda tikrinta 2009-09-20. 
  14. Ilmjärv, Magnus (2004). Hääletu alistumine: Eesti, Läti ja Leedu välispoliitilise orientatsiooni kujunemine ja iseseisvuse kaotus. 1920. aastate keskpaigast anneksioonini (Estonian). Tallinn: Argo. ISBN 9949-415-04-7.
  15. (2001) Diplomats without a country: Baltic diplomacy, international law, and the Cold War. Westport, Connecticut: Greenwood Press. ISBN 0-313-31878-6.
  16. (2000) Resistance! Occupied Europe and Its Defiance of Hitler. Osceola, WI: MBI. ISBN 0-7603-0745-8.
  17. (1996) The Baltic States: The national self-determination of Estonia, Latvia, and Lithuania. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-16192-1.
  18. Hiio, Toomas. „The Red Army invasion of Estonia in 1944“. Estonica Encyclopedia About Estonia. Eesti Instituut. Nuoroda tikrinta 3 December 2019. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka