Estų tautinis atgimimas
Estų tautinis atgimimas (est. Ärkamisaeg) – laikotarpis Estijos istorijoje, prasidėjęs apie 1850 m. suteikus estams daugiau teisių, pasibaigęs 1918 m. paskelbta Estijos nepriklausomybės deklaracija. Tautinio atgimimo terminas kartais taikomas ir šalies raidos laikotarpiui 1987–1988 m.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Estų tautinė savimonė įsitvirtino XIX a.[2] Tam tikras etninio sąmoningumo lygis raštingos viduriniosios klasės sluoksnyje buvo suprantamas ir anksčiau.[3] XVIII a. savivardis eestlane (estas) kartu su senesniu maarahvas (kaimiečiai) pasklido estų tarpe tuometinėse Rusijos imperijos Estijos ir Lifliandijos gubernijose.[4]
Pirmieji universitetuose įgiję išsilavinimą intelektualai, tapatinantys save estais, įskaitant Fridrichą Felmaną (1798–1850), Kristjaną Petersoną (1801–1822) ir Fridrichą Kroicvaldą (1803–1882), iškilo 1820-aisiais. Garlibas Merkelis (1769–1850), baltvokiečių estofilas, buvo pirmasis autorius, traktavęs estus kaip tauą, prilygstančią kitoms. Iki XIX a. vidurio jis skatino estų tautinį judėjimą, įkvėptą baltvokiečių kultūrinio pasaulio pavyzdžiu.
Per Šiaurės karą, vykusį 1700–1721 m., švedai prarado dideles teritorijas Baltijos jūros pakrantėje, o Estija atiteko Rusijai. Nystado taika užsibaigęs karas garantavo vietos vokiečiams luomines privilegijas, žemių grąžinimą.[5] 1816 m. Estliandijoje buvo panaikinta baudžiava. Prasidėjusi kapitalistinio žemės ūkio, vėliau ir pramonės plėtotė stiprino estų valstiečių ekonominę padėtį, skatino inteligentijos ir tautinio judėjimo atsiradimą, kultūros ir švietimo plėtrą.[5]
Estijos politiniame ir ekonominiame gyvenime valdantįjį elitą sudarė vokiečiai, imperatoriaus Aleksandro III politika siekė rusinti kraštą. 1885 m. rusų kalba paskelbta oficialia įstaigose ir mokyklose. Tokiomis sąlygomis stiprėjo estų tautinė savimonė, kūrėsi pirmosios politinės organizacijos.
Pagal 1897 m. Rusijos gyventojų surašymą, daugiau nei pusė suaugusių valstiečių mokėjo skaityti. Estų raštingumo lygis Rusijos imperijoje buvo antras po suomių Suomijos Didžiojoje Kunigaikštystėje.[3][6] Miestuose greitai augo estų skaičius, o 1897 m. estai sudarė du trečdalius visų Estijos miestų gyventojų.[3] 1897 m. estų buvo apie 890 000, apie 78 % jų buvo raštingi, 96 % mokėjo skaityti.[5]
Steigėsi liaudies mokyklos, kuriose mokyta estų kalba, pradėta leisti periodinę spaudą. Johanas Jansenas nuo 1857 m. leido laikraštį „Pärnu Postimees“, Karlas Jakobsonas – nuo 1878 m. „Sakala“. 1868 m. atidarytas teatras, 1869 m. surengta pirmoji tautinė dainų šventė. Kūrėsi įvairios organizacijos, tarp jų Estijos literatūros draugija.
Per 1905–1907 m. Rusijos revoliuciją iškelta Estijos autonomijos idėja.[5] 1905 m. gruodžio mėn. Tartu surengtas Visuotinis liaudies atstovų kongresas. Per Pirmąjį pasaulinį karą iškelta šalies nepriklausomybės idėja. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusija pripažino Estijos autonomiją. Naujai sudarytai Estliandijos gubernijai priklausė visa estų gyvenama teritorija. 1918 m. vasario mėn. Vokietijos kariuomenei įžengus į Estiją, paskelbta Estijos nepriklausomybė, sudaryta K. Petso vadovaujama Laikinoji vyriausybė.
Svarbios datos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1838 m. – įkurta Estijos mokslinė draugija
- 1857 m. – 1-asis „Pärnu Postimees“ numeris, estų spaudos pradžia
- 1857–1861 m. – epo „Kalevo sūnus“ išleidimas, Estijos mokslinės draugijos veikla
- 1858 m. – Mahtros valstiečių sukilimas
- 1861 m. – „Maltsvet“ religinio judėjimo sekėjų išvykimas į Krymą
- 1863 m. – Estijos Aleksandro mokyklos įsteigimas
- 1864 m. lapkričio 18 d. – J. Kelerio iniciatyva carui Aleksandrui II įteiktas Estijos valstiečių laiškas
- 1865 m. – įkurta „Vanemuine“ kultūros draugija
- 1866 m. – valstiečiai atleisti nuo dvarininkų privilegijos juos teisti ir bausti, leista laisvai užsiimti amatais
- 1868 m. – feodališkai priklausomų valstiečių darbo panaikinimas; paskutinis badas Estijos žmonių istorijoje
- 1868–1870 m. – trys K. Jakobsono patriotinės kalbos
- 1869 m. birželio 18–20 d. – Tartu vyko pirmoji visuotinė Estijos dainų šventė
- 1870 m. birželio 24 d. – įvyko pirmasis Estijos nacionalinio teatro spektaklis pagal L. Koidulos pjesę „Saaremaa onupoeg“
- 1870 m. lapkričio 5 d. – atidaryta pirmoji Estijos geležinkelio linija (Paldiskis-Talinas-Narva ir toliau į Sankt Peterburgą)
- 1870–1871 m. – įkurtos pirmosios ūkininkų draugijos
- 1872–1893 m. – Estijos literatų draugijos veikla
- 1875 m. – Pernu įkurta estų dainos ir muzikos kultūros draugija „Endla“
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kutsar, D. (1995). „Social change and stress in Estonia“ . International Journal of Social Welfare 4.2, pp. 94–107.
- ↑ Gellner, Ernest (1996). "Do nations have navels? " Nations and Nationalism 2.2, 365–370.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Raun, Toivo U. (2003). „Nineteenth- and early twentieth-century Estonian nationalism revisited“ . Nations and Nationalism 9.1, 129–147.
- ↑ Ariste, Paul (1956). „Maakeel ja eesti keel“. Eesti NSV Teaduste Akadeemia Toimetised 5: 117–124.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Estijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Kappeler, Andreas. Rußland als Vielvölkerreich: Entstehung, Geschichte, Zerfall. Munich: C.H. Beck, 1992. ISBN 3-406-47573-6
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rahvuslik ärkamine Archyvuota kopija 2021-05-06 iš Wayback Machine projekto. („Tautinis atgimimas“, estonica.org)