Liuksemburgo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Nyderlandai-orn.png
Žemutinių Provincijų istorija
Belgijos | Liuksemburgo | Nyderlandų
Galija Germanija
Romos imperija:
(Belgika, Ž. Germanija)
Frankų valstybė Fryzai, Saksai
Frankų imperija:
V. Frankai > Lotaringija > Šv. Romos imp.
Žemutinės provincijos:
Burgundijos > Habsburgų
P. Nyderlandai:
Ispanijos > Austrijos
Nyderlandų rev. > 7 provincijos
Prancūzijos imperija Batavijos r. > Olandijos k.
Jungtinė Nyderlandų karalystė
Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai

Liuksemburgo istorija susijusi su aplinkinėmis šalimis, tautomis ir dinastijomis. Laikui bėgant Liuksemburgo teritorija mažėjo, jo savininkai vis keitėsi, bet jo nepriklausomybė didėjo.

Senovės Liuksemburgas (iki 963 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės Liuksemburgo teritorijoje gyvena 35 tūkst. metų. Seniausias to laikotarpio radinys yra puoštas kaulas Oetrange.

Seniausi patikimi radiniai yra neolitiniai namai iš V tūkst. m. pr. m. e. Jie rasti Pietų Liuksemburge, Grevenmacheryje, Diekirche, Aspelte ir Weiler-la-Tour. Jų pagrindas medinis, sienos molinės, o stogai šiaudiniai. To meto puodai rasti Remerschene.

Rastos XIII–VIII a. Bronzos amžiaus gyvenvietės Nospelte, Dalheime, Mompache ir Remerschene su papuošalais, puodais ir peiliais.

Keltai gyveno Liuksemburge 600 m. pr. m. e. – 100 m. Lateno kultūra|Lateno kultūros laikotarpiu čia gyveno keltai treverai, klestėję I a. pr. m. e. Jie statė įtvirtintas gyvenvietes (opidiumus) prie Mozelio slėnio Pietų Liuksemburge, Vakarų Vokietijoje ir Rytų Prancūzijoje. Daug to meto daiktų rasta kapuose prie Titelbergo radimvietės.

Julijus Cezaris užėmė sritį 53 m. pr. m. e. Liuksemburgo apylinkės pirmąkart paminėtos jo „Galų karų užrašuose“. Treverai bendradarbiavo su romėnais ir greitai perėmė jų kultūrą. Du maištai I a. ilgam neaptemdė gerų santykių.

Viduramžių Liuksemburgas (963–1477 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liuksemburgo kunigaikštienė Elžbieta Gorlitz, Jan van Eyck paveikslas, 1437 m.

Liuksemburgui svarbus įvykis buvo pilies statyba. Ardėnų grafas Zygfrydas I , kuris savo dalį žemių išmainė į Šv. Maksimino vienuolynui Tryre į seną, teigiama romėnų, tvirtovę, vadinamą Lucilinburhuc, 963 m.[1] Istorikai vietovardį kildiną iš žodžio Letze, reiškiančio tvirtovę.

Aplink pilį atsirado miestas, tapęs mažos, bet stategiškai Prancūzijai, Vokietijai ir Nyderlandams svarbios valstybės centru. Tvirtovė ant uolos, vadinamos Bock, buvo plečiama Burbonų, Habsburgų ir Hohencolernų, kurie padarė ją stipriausia tvirtove Europoje. Todėl ji buvo vadinama „Šiaurės Giblartaru“.

Liuksemburgiečių dinastija davė keletą Šventosios Romos imperatorių, Bohemijos karalių, Tryro ir Mainco archivyskupų. Nuo tų laikų iki Renesanso Liuksemburgas turėjo daug vardų: Lucilinburhuc, Lutzburg, Lützelburg, Luccelemburc, Lichtburg ir kt.

Kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo kunigaikštystė.

Liuksemburgas buvo nepriklausomas Šventosios Romos imperijos feodas, kol 1354 m. Karolis IV padarė jį kunigaikštyste. Tuo metu Liuksemburgiečiai buvo Bohemijos karaliai, tad Liuksemburgas kaip apanažas atiteko kitai šeimos atšakai. 1437 m. imperatoriškoji Liuksemburgiečių šaka išmirė. Tuo metu kunigaikštystė priklausė Bohemijos princesei Elžbietai Gorlitz, Karolio IV anūkei. Bevaikė Elžbieta 1440 m. susitarė po mirties atiduoti kunigaikštystę Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam. Ji mirė 1451 m., bet Pilypas Gerasis reikalą pagreitino ją išvydamas 1443 m. Tuo buvo nepatenkinta pagrindinė Liuksemburgiečių atšaka, kelis kartus bandžiusi atimti kunigaikštystę iš Burgundijos. Habsburgų princui Ladislajui Pomirtiniui kunigaikščio titulas priklausė prieš mirtį 1457 m. Po to jo mirties svainui Viljamui Tiuringiečiui priklausė Liuksemburgo kunigaikščio titulas (arba jis į jį kėsinosi 14571469 m.

1467 m. paskutinė Ladislajaus sesuo ir Lenkijos karalienė Elżbieta Rakušanka atsisakė kunigaikštystės Burgundijos naudai. 14671469 m. Liuksemburgas tapo viena iš Nyderlandų provincijų. Marijai Burgundei vedus Habsburgą, šalį pradėjo valdyti Imperatorius Maksimilijonas I, o vėliau jų sūnus Pilypas Gražusis.

Habsburgų (1477–1795 m.) ir prancūzų (1795–1815 m.) valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brandenburgo elektoriai, vėliau Prūsijos karaliai, reiškė pretenzijas į Liuksemburgą, nes buvo Viljamo Tiuringiečio palikuonys, o jo žmona Ana buvo paskutinio Liuksemburgo kunigaikščio įpėdinė. Nuo 1609 m. iš Klevo kunigaikštystės jie plėtė savo žemes Reino krašte. Dėl Branderburgiečių pretenzijų keli Liuksemburgo rajonai buvo prijungti prie Prūsijos 1813 m.

Liudvikas XIV įsiveržė į Liuksemburgą 1684 m. Sunerimę Prancūzijos kaimynai suformavo Augsburgo lygą 1686 m. Po to kilusiame Didžiosios sąjungos kare Liudvikas XIV buvo priverstas užleisti kunigaikštystę. Ji atiteko Habsburgams Rysviko sutartimi 1697 m.

Valdant prancūzams tvirtovę sustiprino žymus apgulčių inžinierius Vaubanas. Liudvikas XV Mylimasis (17101774 m.) buvo Alberto VII įpėdinis nuo 1712 m. Albertas VII buvo Anos Bohemės ir Viljamo Tiuringiečio palikuonis per savo danę prosenelę, bet nebuvo tikrasis tos linijos įpėdinis. Liudvikas XV buvo pirmas tikras Liuksemburgo pretendentas, kilęs iš abiejų Elžbietos Bohemietės dukrų.

Habsburgų valdžią Liuksemburge patvirtino Utrechto sutartis 1715 m. ir jis buvo prijungtas prie Austrijos Nyderlandų. Imperatorius Juozapas I ir imperatorius Karolis VI buvo Alberto VII palikuonys.

KAdangi austrai buvo pasiryžę atiduoti savo valdas Nyderlanduose, kad išplėstų savo teritoriją prie Vienos, atsirado Bavarijos kandidatai į Liuksemburgą. Bet šie planai vaisių nedavė. Imperatorius Juozapas II ketino paskelbti Karolį Teodorą Liuksemburgo kunigaikščiu, Žemutinių Nyderlandų karaliumi mainais į jo valdas Frankonijoje ir Bavarijoje. Tam pasipriešino Prūsija. Karolis Teodoras irgi buvo tolimas Elžbietos ir Anos palikuonis.

Per Pirmosios koalicijos karą Liuksemburgą užėmė revoliucinė Prancūzija. Jis tapo Forêts departamento dalimi 1795 m. Aneksiją patvirtino Kampo Formijo sutartis 1797 m. Liuksemburgo valstiečiai sukilo prieš revoliuciją 1798 m., bet maištas buvo greitai numalšintas.

Nepriklausomybės plėtra (1815–1890 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzai valdė Liuksemburgą iki Napoleono pralaimėjimo 1815 m., kai Vienos kongresas jam suteikė autonomiją. Į jį reiškė pretenzijas Prancūzijos Burbonai, o Austrijos imperatorius neberodė susidomėjimo Nyderlandais, nes jam labiau rūpėjo Balkanai.

Po to atsirado nauji pretendentai: Prūsijos karalius ir Nyderlandų karalius Vilhelmas I. Prūsija gavo jam priklaususią Oranžo-Nasau kunigaikštystę, o Vilhelmas I tapo Liuksemburgo kunigaikščiu. Jis buvo pirmas Liuksemburgo valdovas, kurio pretenzijos buvo labai silpnos (pagal feodalinius įstatymus Prūsijos karalius buvo geresnis kandidatas). Tačiau dėl karinės jo reikšmės Prūsijai Liuksemburgas netapo Olandijos dalimi. Po Napoleono pralaimėjimo Liuksemburgo tvirtovėje šeimininkavo Prūsijos kariai, o šalis tapo Vokietijos konfederacijos nare.

Dauguma liuksemburgiečių prisidėjo prie Belgijos revoliucijos prieš olandų valdžią. 18301839 m. Liuksemburgas, išskyrus pilį ir jos apylinkes, buvo Belgijos provincija. Londono sutartis 1839 m. patvirtino Liuksemburgo Didžiosios kunigaikštystės statusą ir jo kunigaikščiu liko Nyderlandų karalius. Šalis jungė personalinė unija. Prancūziška Liuksemburgo dalis tapo Belgijos Liuksemburgo provincija.

Po to Liuksemburgas tapo vokiška šalimi, bet buvo jaučiama didelė prancūzų kultūros įtaka. Belgijos rinkos praradimas smarkiai atsiliepė Liuksemburgui, tad jis įstojo į Vokietijos muitų sąjungą 1842 m. Visgi Liuksemburgas per visą XIX a. liko neišsivysčiusi žemės ūkio šalis. Penktadalis Liuksemburgo gyventojų išvyko į JAV 18411891 m.

Tik 1867 m. Liuksemburgo nepriklausomybė buvo ratifikuota po pilietinių neramumų, sukeltų nenoro prijungti šalies prie Prancūzijos, Vokietijos ar Belgijos. Tuo metu kilo karas tarp Prancūzijos ir Prūsijos dėl Liuksemburgo, nes jis ištrūko iš vokiečių rankų panaikinus Vokietijos konfederaciją po Austrijos-Prūsijos karo 1866 m.

Nyderlandų karalius Vilhelmas III norėjo parduoti Liuksemburgą Napoleonui III už Limburgą, bet atsitraukė, kaip pasipriešino Prūsijos kancleris Otto von Bismarck. 1867 m. Didžioji Britanija tarpininkavo sudarant antrą Londono sutartį, kuri užtikrino Liuksemburgo nepriklausomybę ir neutralitetą. Tvirtovės sienos buvo nugriautos, prūsų kariai išvyko.[2][3]

XVIII–XIX a. Liuksemburge lankėsi tokie garsūs žmonės kaip poetas Johann Wolfgang von Goethe, prancūzų rašytojai Émile Zola ir Victor Hugo, kompozitorius Ferencas Listas, britų dailininkas Joseph Mallord William Turner.

Pasauliniai karai (1890–1945 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikštienė Šarlota.

Liuksemburgas priklausė Nyderlandams iki 1890 m., kai mirė Vilhelmas III. Tada jis atiteko Nasau-Vailburgo šeimai dėl Nasau įpėdinystės pakto 1783 m.

Per Pirmą pasaulinį karą maža kunigaiktystė (1914 m. joje gyveno 260 tūkst. gyventojų), kuriai vadovavo Paul Eyschen vyriausybė, nusprendė likti neutrali, nors ją okupavo vokiečiai. Tą stategiją palaikė kunigaikštienė Marija Adelaidė. Nos politinis testinumas išliko, dėl karo kilo pilietiniai neramumai, susikūrė pirmos šalyje profesinės sąjungos.

Pasibaigus okupacijai 1918 m. lapkritį šalies ateitis buvo neaiški: Sąjungininkams nepatiko neutralumas, belgai norėjo prijungti Liuksemburgą. Nors stipri mažuma reikalavo respublikos, Liuksemburgas išliko kunigaikštyste, bet pasikeitė monarchė. Nauja kunigaikštiene tapo Šarlota. 1921 m. Liuksemburgas ir Belgija sudarė monetarinę ir ekonominę sąjungą (UEBL), bet per beveik visą XX a. Vokietija liko svarbiausia prekybos partnere.

Įvedus visuotinį balsavimą moterims ir vyrams, Rechtspartei (Dešiniųjų partija) valdė Liuksemburgą, išskyrus 19251926 ir 19741979 m., kai šalį valdė liberalų ir socialdemokratų koalicija. Šią partiją rėmė bažnyčia (90 proc. liuksemburgiečių katalikai), jai priklausė laikraštis Luxemburger Wort.

Liuksemburgas bandė pasižymeti tarptautiniu mastu. Kai Joseph Bech buvo Užsienio reikalų departamento vadu, Liuksemburgas įstojo į Tautų Sąjungą 1920 m. gruodžio 16 d. Tarpukariu sumenko žemės ūkio vaidmuo, plėtėsi paslaugų ir pramonės sektoriai. 1935 m. paslaugas suteikinėjo 31 proc. gyventojų.

XX a. ketvirtame dešimtmetyje Liuksemburgo valdžia bandė numalšinti komunistų keliamus neramumus pramoniniuose rajonuose ir palaikė draugiškus santykius su nacistine Vokietija. Antikomunistinės veiklos viršūnė buvo Maulkuerfgesetz, įstatymas uždrausti Komunistų partiją, bet jis buvo atmestas 1937 m. referendume.

Kilus Antram pasauliniui karui Liuksemburgas paskelbė neutralitetą 1939 m. rugsėjo 6 d.[4] Įsiveržus vokiečiams 1940 m. gegužės 10 d. monarchija ir vyriausybė pasitraukė į tremtį. Liuksemburgo policija bandė priešintis, o dauguma savanorių liko barakuose. Buvo sugauti 75 policininkai ir kariai, 6 policininkai ir 1 karys sužeisti.[5]

Liuksemburgo karališkoji šeima pro Bordo ir Portugaliją išvyko į JAV.

Vokietijos armija valdė Liuksemburgą iki 1942 m. rugpjūčio, kai jis buvo prijungtas prie Mozelio krašto. Liuksemburgo piliečiai buvo paskelbti Vokietijos piliečiais, 13 tūkst. jų gavo šaukimus į armiją. 2848 jų žuvo kaudamiesi Vokietijos armijoje.

Liuksemburgiečiai okupacijai priešinosi pasyviai, atsisakydavo kalbėti vokiškai. Kai prancūzų kalba buvo uždrausta, kilo archaiškos liuksemburgiečių kalbos renesansas. Vokiečiai į tai atsakė deportacijomis, priverstiniu darbu, koncentracijos stovyklomis, mirties bausme.

Paskelbus apie priverstinį šaukimą į armiją 1942 m. rugsėjo 1-3 d. Liuksemburge kilo visuotinis streikas, po kurio 21 streikuotojui įvykdyta mirties bausmė, o šimtai išvežta į koncentracijos stovyklas. Šaliai vadovavęs gauleiteris Gustavas Simonas pareiškė, kad Liuksemburgas turi prisidėti prie vokiečių karo pastangų.

Amerikiečiai išvadavo Liuksemburgą 1944 m. rugsėjį. Per Ardėnų puolimą naciai kelioms savaitėms atgavo Šiaurės Liuksemburgą. Sąjungininkai galutinai išvijo vokiečius 1945 m. sausį.

Per karą žuvo 5259 liuksemburgiečiai.

Dabartinis Liuksemburgas (nuo 1945 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po karo Liuksemburgas atsisakė savo neutraliteto, kai tapo vienu iš NATO (1949 m.) ir JTO įkūrėjų. Jis pasirašė Romos sutartį, su Belgija ir Nyderlandais įkūrė Beneliuksą, monetarinę ir ekonominę sąjungą.

1945–2005 m. Liuksemburgo ekonomika smarkiai pasikeitė Metalurgijos krizė XX septintame ir aštuntame dešimtmetyje vos nesukėlė ekonomikos recesijos, nes ji dominavo Liuksemburgo pramonėje. Trijų dalių koordinacinis komitetas, kurį sudarė vyriausybės, vadybininkų ir profsąjungų atstovai, sugebėjo išvengti socialinių neramumų ir davė pagrindą „Liuksemburgo modelio“, pasižyminčio socialine ramybe, mitui. Nors XXI a. Liuksemburgo BNP vienam gyventojui buvo vienas didžiausių pasaulyje, taip nutiko dėl finansų sektoriaus, kuris pradėjo plėstis XX a. septinto dešimtmečio pabaigoje. Po 30 metų trečdalis mokesčių ateidavo iš to sektoriaus. Mokesčių suvienodinimas Europos Sąjungos šalyse pablogino kunigaikštystės padėtį.

Liuksemburgas buvo stiprus Robert Schuman ES modelio rėmėjas. 1957 m. jis įkūrė Europos ekonominę bendriją su kitom 5 šalim ir 1999 m. prisijungė prie euro zonos.

Tarptautiniuose santykiuose Liuksemburgas dažnai tarpininkaudavo tarp Prancūzijos ir Vokietijos, nepasirinkdamas pusės. Jame yra įsikūrusių daug tarptautinių organizacijų.

Mažas dydis nebebuvo kliūtis Liuksemburgo nepriklausomybei. Banque Centrale du Luxembourg (1998 m.) ir Liuksemburgo universiteto (2003 m.) įkūrimas buvo žingsniai link „tikros“ šalies. Liuksemburgiečių kalbos paskelbimas valstybine 1985 m. buvo vienas iš tokių žingsnių. Tuo metu vyravo trikalbystė: liuksemburgiečių kalba buvo kalbama, vokiečių – rašoma, o prancūzų buvo teisinė kalba.

1985 m. Liuksemburge įvyko paslaptinga elektros mazgų sprogdinimų serija.

1995 m. Europos komisijos prezidentu tapo Liuksemburgo premjeras Jacques Santer, vėliau atsistatydinęs dėl korupcijos kaltinimų.

Dabartinis kunigaikštis yra Henris, sostą paveldėjęs iš tėvo Žano. Pastarasis pakeitė Šarlotę 1964 m. lapkričio 12 d.

Po premjero Juncker grasinimų atsistatydinti už Europos konstituciją balsavo 56.52% gyventojų 2005 m. liepos 10 d.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jacobs, Frank. "Who's Afraid of Greater Luxembourg?", The New York Times, 17 April 2012.
  2. Frédéric Laux, "Bismarck et l’affaire du Luxembourg de 1867 a la Lumiere des Archives Britanniques, " [Bismarck and the Luxembourg Affair of 1867 in Light of British Archives] Revue d’histoire diplomatique 2001 115(3): 183–202
  3. Herbert Maks, „Zur Interdependenz Innen- Und Aussenpolitischer Faktoren in Bismarcks Politik in Der Luxemburgischen Frage 1866/67,“ ["The Interdependence of Domestic and Foreign Factors in Bismarck’s Policies on the Luxembourg Question, 1866-67] Francia Part 3 19./20. 1997 24(3): 91-115.
  4. Government of the Grand Duchy of Luxembourg, Luxembourg and the German Invasion: Before and After (London and New York, 1942) p. 32
  5. Horne, Alistair, To Lose a Battle, p.258-264