Poltavos mūšis

Poltavos mūšis
Poltavos mūšis, 1726 m. Deniso Martenso jaunesniojo paveikslas
Data 1709 m. liepos 8 dieną Vieta prie Poltavos, Ukraina Rezultatas Rusijos pergalė
Konflikto šalys
Švedijos imperija Kazokų etmonatas	Rusijos carystė Kazokų etmonatas Kalmukų chanatas
Vadovai ir kariniai vadai
Karolis XII Carl Gustaf Rehnskiöld (POW) Carl Gustaf Creutz (POW) Adam Ludwig Lewenhaupt Hugo Johan Hamilton Wolmar Anton von Schlippenbach (POW) Carl Gustaf Roos (POW) Ivanas Mazepa	Petras I Borisas Šeremetjevas Aleksandras Menšikovas Jakovas Briusas Ivanas Skoropadskis Semionas Palijus
Pajėgos
31 392	75 000–80 000
Nuostoliai
9 700–12 211	4 635–5 953

Poltavos mūšis, vykęs 1709 m. liepos 8 dieną tarp Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos caro Petro I armijų. Poltavos mūšis buvo svarbiausias Šiaurės karo mūšis, nulėmęs jėgų pusiausvyrą Šiaurės ir Rytų Europoje ir reiškęs Rusijos, kaip didžiosios valstybės iškilimą. Po mūšio į Jelgavą kaip nugalėtojas atvyko Petras I ir ištekino savo dukterėčią Aną Ivanovną už kunigaikščio Frydricho Vilhelmo.

Švedijos pajėgos – 26 000 karių, dar 1 300 buvo apsupę Poltavą. Rusų gretose buvo 42 000 karių, dar 4 000 gynė Poltavą. Mūšio eiga: 16 000 švedų su 4 patrankomis puolė 39 000 rusų su 102 patrankomis ginamas įtvirtintas pozicijas. Žuvo ir buvo sužeista 6 900 švedų, 2 800 iš jų buvo paimta į nelaisvę. Rusai neteko 1 345 karių, dar 3 200 buvo sužeista.

Tos pačios dienos vakare švedų pajėgos pradėjo trauktis iš mūšio lauko ir dar po dviejų dienų kapituliavo prie už 20 km esančios Perevoločnos (Vorsklos upės žiotyse). Karolis XII spėjo išsigelbėti ir pasitraukė į Osmanų imperiją.

Poltavos mūšis literatūroje

Poltavos mūšį poemoje Poltava 1828 m. aprašė rusų poetas Aleksandras Puškinas.