Pereiti prie turinio

Juodkrantė

Koordinatės: 55°32′35″š. pl. 21°07′19″r. ilg. / 55.543°š. pl. 21.122°r. ilg. / 55.543; 21.122 (Juodkrantė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Apie buvusį kaimą Šilutės rajone netoli Rusnės žr. Pelkininkai (Šilutė).
Juodkrantė
Vietovė prijungta prie miesto 1947 m.
{{#if:300
Juodkrantė iš paukščio skrydžio
Juodkrantė
Juodkrantė
55°32′35″š. pl. 21°07′19″r. ilg. / 55.543°š. pl. 21.122°r. ilg. / 55.543; 21.122 (Juodkrantė)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Neringos savivaldybės vėliava Neringos savivaldybė
Vikiteka Juodkrantė
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Júodkrantė
Kilmininkas: Júodkrantės
Naudininkas: Júodkrantei
Galininkas: Júodkrantę
Įnagininkas: Júodkrante
Vietininkas: Júodkrantėje
Istoriniai pavadinimai vok. Schwarzort, kuršin. Šatnūrta, Šatnūrte

Juodkrantė – antra pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje, 18 km į pietus nuo Klaipėdos, prie kelio  167  Smiltynė–Nida .[2] Gyvenvietė yra Neringos savivaldybės teritorijoje. Istorinis-urbanistinis draustinis, linijinio plano gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei marias. Yra Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1885 m., dar vadinama Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia), veikiančios civilinės kapinės. Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilų ir kitų pastatų, pamario žvejų sodybų, yra uostas prie Kuršių marių, jachtų prieplauka. Vasaros metu plaukia keltas iš Drevernos mažųjų laivų uosto. Veikia poilsio namai, L. Rėzos jūrų kadetų mokykla, pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1959 m.), paštas (LT-93017), kultūros centras.[3][4] Stovi paminklas biurokratijai.[5]

Poilsio namai Juodkrantėje

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkrantė yra vertinys iš ankstesnio, vokiško vietovardžio Schwarzort, reiškiančio „juoda vieta“. Manoma, kad XIV a. Baltijos jūroje ties Juodkrante įvyko laivo katastrofa, todėl vietovė ir galėjusi būti pavadinta juoda vieta.[6] Taip pat yra versija, kad nuo kito Kuršių marių kranto vietovė atrodė tamsiai dėl apaugusių spygliuočių medžių.[7]

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juodkrantės schema
Gintaro įlanka

Juodkrantė įsikūrusi senųjų – parabolinių kopų slėnyje, yra išlikę senų pušynų fragmentų. Netoli Juodkrantės yra saugomos Pilkosios kopos. Prie Juodkrantės yra apžvalgos aikštelė ant Garnių kalno. Netoli Juodkrantės yra nuo XIX a. pradžios stebima pilkųjų garnių ir kormoranų kolonija. Šiuo metu ji labai išsiplėtė ir pradeda kelti grėsmę miškui, mat nuo rūgščių jų išmatų džiūsta medžiai.

Prie Juodkrantės yra vieta, kur daugiausia Lietuvoje buvo iškasama gintaro. Jis čia kasamas nuo 1862 m., ta vieta pavadinta Gintaro įlanka.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juodkrantė XIX a. pabaigoje
Kaimelis nuo Kuršių marių pusės (1936 m. atvirutė)

Čia žmonių gyventa nuo seno: jos apylinkėse rasta akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių gintaro dirbinių. Juodkrantė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 1429 m. Tada ji buvo arčiau jūros, 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. 1509 m. Juodkrantė gavo žvejybos privilegiją.[8] 1599–1600 m. senąjį kaimą (13 sodybų) beveik užpustė smėlis. 1603 m. jis labai nukentėjo nuo maro, čia liko tik 6 apgyventintos sodybos. Smėlis tebeslinko ir pajūrio Juodkrantė paskutinį kartą paminima 1724 m.

Priešais Gintaro įlanką anksčiau buvo kaimas Grikienė (arba Nuodėmių kaimas), dabar esantis Juodkrantės teritorijoje.

1669 m. miškų prievaizdas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įkurti karčiamą. 1682 m. gautas leidimas ir kurtis žvejams. XVIII a. pabaigoje į Juodkrantę persikėlė ir užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai kartu perkeliant ir Karvaičių bažnyčią, kuri 1878 m. sudegė. Senoji Juodkrantė (šiaurėje), Naujieji Karvaičiai (pietuose) ir Juodkrantė prie bažnyčios (viduryje) susiliejo į vieną gyvenvietę. 1885 m. pastatyta mūrinė Juodkrantės bažnyčia.

Apie 1840 m. Juodkrantė ėmė garsėti kaip kurortas ir 1858 m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o vėliau ir Tilžės. Maždaug tuo metu (1855 m., 1860 m. ir 1861 m.), gilinant marių dugną, rasta gintaro. Tai dar labiau paskatino gyvenvietės vystymąsi. 1861–1882 m. prie Juodkrantės surasta labai vertingų priešistorinių laikų gintaro dirbinių. 1860–1890 m. kurorto plėtrą skatino kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ gintaro gavybos veikla. XIX a. – XX a. pradžioje Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų ir parduotuvių.

1863 m. iš Londono į Kuršių neriją buvo surengta jūrų ekspedicija, kuriai vadovavo Teofilis Lapinskis. Burlaiviui „Emilie“ su legionieriais ir ginklų siunta žemaičių sukilėliams priartėjus prie Juodkrantės, 1863 m. birželio 11 d. laivas išmetė inkarą už 3 km nuo kranto. Jūrininkams su laiveliais iš jo nepavyko pasiekti sausumos dėl siautusios audros. Nesėkminga desanto operacija pareikalavo 28 aukų (16 užsieniečių savanorių, 8 lenkai, burlaivio kapitonas italas, karininkas ir 2 eiliniai įgulos nariai). Likę ekspedicijos dalyviai grįžo į Gotlandą.[9][10]

1946 m. rugpjūčio 3 d. Juodkrantė tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, o nuo 1961 m. įjungta į naują Neringos miestą. Sovietmečiu pastatyta poilsio namų, tarp jų – Vilniaus baldų kombinato „Ąžuolyno“ poilsio namai (architektas E. Guzas), respublikiniai žemės ūkio statybininkų poilsio namai (architektas E. Jurgelionis). Liuteronų bažnyčioje 1973 m. įkurtas miniatiūrų muziejus, kuriame eksponuotos tapytos miniatiūros, juvelyriniai dirbiniai, medaliai, languose buvo dailininko B. Bružo vitražai.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1946–1947 m. miesto tipo gyvenvietė Klaipėdos apskritis
1947–1950 m. Klaipėdos miestas
1950–1953 m. Klaipėdos sritis
1953–1961 m.
1961–1995 m. — Neringos miestas
1995–1999 m. Juodkrantės seniūnijos centras Neringos miesto savivaldybė Klaipėdos apskritis
1999–2009 m. Neringos savivaldybė
2009– –

Kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Raganų kalno medinių liaudies skulptūrų ekspozicija, įkurta 1979–1981 ir 1988 m. (projekto autoriai – skulptorius S. Šarapovas ir architektas A. Nasvytis, skulptūras drožė daugiau nei 100 liaudies meistrų). Dauguma skulptūrų – liaudies pasakų ir sakmių personažai.
  • Akmens skulptūrų parkas „Žemė ir vanduo”, įrengtas 1995 m. pradėtoje statyti krantinėje (architektas R. Krištapavičius).
  • Lietuvos Dailės muziejaus parodų salė, įrengta 1982 m.
  • Juodkrantės parodų namai
  • Evangelikų liuteronų bažnyčia (vyksta ir katalikų pamaldos)

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2012 m.
1871 m.[11] 1885 m.[12] 1905 m.[13] 1910 m.[14] 1925 m.[15] 1959 m.sur.[16] 2001 m.sur. 2012 m.
512 851 414 465 408 570 720 1 377

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkrantė viena universaliausių buriavimo vietų Lietuvoje. Buriuojama jėgos aitvarais ir burlentėmis tiek marių, tiek jūros pusėje prie mažosios gelbėtojų stoties. Tinka visos vėjo kryptys.

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Jāņa sēta Map Publishers Ltd (2003). Lietuvos autokelių atlasas, 1 : 200 000 (Map). – Ryga. p. 113. (atlaso žemėlapiuose teritorijų ribos pateiktos pagal VĮ „Registrų centras“ 2003-07-01 duomenis)
  3. ↑ Juodkrantė. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-04-07).
  4. ↑ Juodkrantė . Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2023-04-07).
  5. ↑ http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/juodkranteje-iskilo-paminklas-biurokratijai.htm Archyvuota kopija 2013-07-18 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ Atspindžiai: Juodkrantės vilos – pasivaikščiojimas istorinio kurorto takais ir puošniais kvartalais. 2019-12-08, Lrt.lt (tikrinta 2023-04-07).
  7. ↑ Juodkrantė. Baltu.lt (tikrinta 2023-04-16).
  8. ↑ Romas Tijūnėlis, Petras Bekėža. Laivynas, jūra ir tauta. Klaipėda: Klaipėdos univ. l-kla, 1999, 30 p. ISBN 9986-505-90-9.
  9. ↑ Juodkrantės krantinėje įamžintas pamirštas sukilėlių žygis ir žuvusiųjų vardai lrytas.lt
  10. ↑ Teofil Łapiński, Powstańcy na morzu w wyprawie na Litwę, Lwów 1879
  11. ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  12. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
  13. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  14. ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
  15. ↑ 1925 m. Klaipėdos krašto surašymo duomenys (vok.)
  16. ↑ Juodkrantė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 714 psl.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Marcinkas Feliksas. Lietuva: Juodkrantė, Raganų kalnas. Vilnius, Tautodailė, 1994. 72 p., iliustr.
  • Počiulpaitė Alė. Ąžuolai Raganų kalne // KB. 1979. Nr. 12. P. 41-43, iliustr. – 1979 m.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Juodkrantė&oldid=7407499"